Sofi Oksanen - Kai dingo balandžiai

Prie SS hauptšturmfiurerio Herco namų slenksčio Edgaras mėgino valandėlę ramiai kvėptelti. Per žalsvą stiklą viršum durų laiptinėn krito blanki šviesa. Edgaras patraukiojo pečius – siuvėjas gerai pasidarbavo, pasitikrino, ar rankovės emblema tiesi. OT-Baufuhrer . Dėl papildomų reikmenų stygiaus jis iš pradžių turėjo tenkintis rankovės emblema ir Dienstbuch – tarnybine knygele, bet tuščia jo, širdžiai apsalti dingsčių užteko. To kvietimo jis ilgai laukė, jam įėjus pro šias duris, atsivers visa Imperija. Atvyks „BaltÖl“ ir „Goldfeld“ koncerno, taip pat „Einsatzgruppe Russland-Nord“ atstovai, su kurių veikla jis jau spėjo susipažinti. Kai vokiečiai pasitraukė iš Kaukazo ir neteko priėjimo prie Kaspijos jūros, žvilgsniai nukrypo į Estiją. Edgaras iškart sumojo, ką tai reiškia. Vokiečiai jau nebeturėjo naftos, vokiečiai niekad neatsisakys Estijos, skalūnas buvo jų ateitis, „BaltÖl“ interesai tampa svarbiausi ir, nors tema jam kol kas nežinoma, jis dabar ją perpras.

Tarnaitė paėmė Edgaro paltą ir skrybėlę, svetainėje jau vyravo smagi nuotaika, fiurerio paveikslas ant sienos kabojo kreivokai. Hauptšturmfiureris Hercas nuoširdžiai pasveikino savo svečią, nuvedė jį svetainėn pas kitus ir nuėjo į garderobo patalpas ieškoti savo draugės. SS šturmbanfiureris Aumejeris priėjo prie Edgaro pratęsti dieną įpusėto pokalbio apie kelionę į Vilnių ir Rygą. Lietuvoje, kaip žinia, įdiegta įdomi mašina, pagreitinanti procesą Panerių darbo stovykloje, jie pamatys, kaip ji veikia. Galbūt tokią pat reikėtų parūpinti ir Estlande . Edgaras kalbėjo apie tai, kaip vyksta darbo paskirstymo organizavimas bendradarbiaujant su policijos pajėgomis ir Trečiojo bataliono majoru Johanesu Kortu. Nustatydami rikiuotės tvarką jie manė esant protingą šešių pėdų atstumą nuo kalinių, administracinius klausimus dar reikės aptarti. Šturmbanfiureris linktelėjo, jis žinojo padėtį – SS-Wirtschaft ketino tvirtai primygti tam tikrus sektorius.

Svetainės durys buvo atviros, ir, sutelkęs dėmesį į sklandų bendravimą, Edgaras iš pradžių nė nesumojo, kodėl su hauptšturmfiureriu Hercu koridoriuje šnekantis balsas atrodo toks pažįstamas. Staiga jam toptelėjo; dėl šio balso jis tikrai neklydo, nors kauštelėjusių svečių lalesys buvo gana garsus. Edgaras dirstelėjo į langus. Ne, to neverta net svarstyti, tačiau tarp svetainės langų buvo dvigubos durys iš keturkampių stiklų, kurios turėjo vertis į balkoną.

Edgaras įsispraudė į balkono kampą, priglaudė nugarą prie tinko ir sugniaužė turėklus iš dešinės. Tarp durų įstrigęs užuolaidos kraštas lyžčiojo batus. Jis girdėjo iš svetainės sklindantį kulniukų kaukšėjimą, parketo girgždesį ir lengvai atpažįstamą juoką, moters juoką. Apie šuolį iš balkono neverta nė galvoti, per didelis aukštis. Draugija ėmė rinktis prie stalo, Edgaras išgirdo šturmbanfiurerį Aumejerį minint jo vardą ir kažką apie būtinumą įkvėpti gaivaus oro. Edgarui atsirado galimybė, vos tarnaitė pakvietė ponią prie telefono. Nutilus kulniukų kaukšėjimui jis vėl įsmuko į svetainę, apsikeitė keliais skubriais žodžiais su namų šeimininku ir ramiai nuėjo kilimu, paskui paspartino žingsnį ir rado tualetą kaip tik tada, kai Juditos balsas vėl ėmė artėti. Edgaras atsisėdo tualete ant grindų, Judita nukaukšėjo pro jį svetainėn. Iš tualeto jis nusigavo į koridorių, o iš ten tiesiai į prieškambarį, kur susirado paltą ir skrybėlę. Sukuždėjo virėjai, girdi, blogai pasijutęs ir, gaila, negalįs likti, ir paprašė perduoti šeimininkams atsiprašymus dėl netikėto išėjimo; vėliau nusiuntė žinutę, kad draugijai susirengus keliauti automobilis galįs užsukti paimt ir jo. Viskas jam esą gerai, gana gerai, tad galįs keliauti.

Kai šturmbanfiurerio Aumejerio vairuotojas anksti ryte įsuko į Rožinio gatvę, užpakalyje sėdintis Edgaras dėl visa ko nuleido skrybėlės kraštą ant akių. Automobilis sustojo, kiti išlipo ištiesinti kojų, Edgaras liko sėdėti, teisindamasis vis dar bloga savijauta, gal pamėginsiąs snūstelėti. Pro pakeltos apykaklės ir skrybėlės kraštą jis matė, kaip į gatvę išlėkė ta pati tarnaitė, vakar paėmusi iš jo paltą, mergina vos nesusidūrė su šlavusiu laiptus kiemsargiu. Visiškai kasdienis rytas atrodė toks raminantis. Temdančios užuolaidos buvo pakeltos, iš kepyklos sklido ką tik iškeptos duonos kvapas, kaukšėdami pasagomis arkliai tempė sunkius vežimus karinės parduotuvės pusėn, ir pagaliau iš namo išėjo SS hauptšturmfiureris Hercas, stabtelėjo nusipirkti vienos tūtos iš kaštonus parduodančio berniuko, smagiai nusiteikęs priėjo pasisveikinti su Edgaru ir kitais pakeleiviais ir patraukė prie savo automobilio. Tuo pat metu atsilapojo laukujės durys ir pro jas iššoko Judita, gėlėtas peniuaras vilnijo ryto vėjyje, ir šis nunešė ją prie Herco „Opel Olympia“, Judita šastelėjo ant užpakalinės sėdynės ir vyras uždėjo rankas jai ant pečių, Herco delnai pakilę taip švelniai paglostė susiraičiusius nuo miego jos plaukus, taip švelniai ausį. Nuo to vaizdo Edgarui akimirksniu aptemo akyse, tai perliejo jį tartum netyčia prarytas šarmas, ir jis nieko negalėjo padaryti, negalėjo apsiginti nuo to žudančio reginio, nes tame prisilietime buvo viso pasaulio meilė, viso pasaulio švelnumas, visa, kas brangiausia, ir visa tat nutiko žmonėms matant. Visiems žmonėms – vaikėzams, metalo laužo prekijams ir valytojoms – matant SS hauptšturmfiureris šitaip elgėsi, leido moteriai su naktiniais drabužiais išbėgti į gatvę, leido jai šokti į mašiną atsisveikinti, nors vėjas priplakė naktinius prie šlaunų; leido, kad šilkas nuslystų moteriai nuo pečių ir atsilygindamas už apsinuoginimą jis palietė moters ausį. Neįtikėtinas ištvirkimas, neįtikėtinas elgesys, kurio vieta tarp paklodžių, asmeniniame buduare, neįtikėtinas artumas vidury gatvės, neįtikėtinas gestas, ne kekšėms skirtas. Edgaras buvo matęs, kaip vyrai elgiasi su karo metų sužadėtinėmis, čia buvo toli gražu ne tai. Tokį gestą kiekvienas skiria tik tai vienintelei gyvenime, daugelis niekada jo nepatiria.

Edgaro juslės užfiksavo gestą kaip nepertraukiamą judesį – kaip moteris bėga prie automobilio, įlipa į jį ir vyro rankos gula ant moters pečių, jo delnai kyla paglostyti jai plaukų ir paliesti ausies. Tas judesys ėmė kartotis Edgaro galvoje – taip pat džiaugsmas visa kita pamiršusio vyro veide, Juditos šypsena, priverčianti grindinį nušvist iš meilės, ir šviesa jų veiduose. Edgaras neįstengė ištrinti iš galvos vyro ir moters vaizdo lovoje, nors jis nenorėjo nieko apie tai žinoti, vyro rankos, lytinčios Juditos ausies spenelį ir veidą, lūpų, bučiuojančių jos antakius ir šnervių kraštelius. Juditos ausų speneliai ničniekuo neišsiskyrė, Judita tebuvo paprasta mergina, grožis tikrai nepriskirtinas geriausioms jos vertybėms. Dargi ištekėjusi. Kas davė teisę tokiai menkystai liesti ištvirkusį hauptšturmfiurerį ir lankytis salonuose, kur Edgarui nebuvo vietos? Kas davė jai teisę atsidurt vokiečių pasaulyje, paprastų paprasčiausiai, be jokių nuopelnų? Moteris įlipa į automobilį, automobilyje įsiplieskia intymių akimirkų šviesa ir ten laukiantis vyras uždeda rankas moteriai ant pečių, jo delnai kyla paglostyti moters plaukų ir paliesti ausies, ir šviesa jų automobilyje užtemdo dienos šviesą gatvėj, šviesa tampa švyturiu vidury juoduojančios jūros, o jie to net nepastebi, nes jie nemato juos supančio pasaulio, jiems to nereikia, jie įžiebia vienas kitą, vyras lyti moters ausies spenelį, įsiplieskia šviesa, tųdviejų šviesa.

Kai Edgaras surikiavo savo mintis, jis suprato, kad vokiečio miegamajame Judita ilgainiui gali duoti naudos. Ateis ir tam metas. Prieš tai jis spės įsigilinti į šturmbanfiurerio Aumejerio duotas užduotis, padaryti gamybos sąmatas ir dar nuvyks aplankyti mamulės, lyg tarp kitko pasidomės, ką mamulė žino apie savo marčios gyvenimą. Daugiau jis nebetroško gyventi Taline – Vaivaros purvo stovykla buvo vienintelė galimybė, ten juodu su Judita nesusitiks. Pirmą kartą gyvenime jis pajuto neapykantą savo žmonai.