Sofi Oksanen - Kai dingo balandžiai

Dėl vaikų jis nebėjo į Piritą pasivaikščioti. Ten nuolatos zujo per daug kvatojančių vaikigalių, erzinančiai bimbiančių sukučių, vos judančių vežimėlių ir ką tik pramokusių eiti krypuojančių vaikų žingsnelių. Sykį jis matė, kaip tėvas su sūnum skraidino žaislinį lėktuvo modelį. Lėktuvėlis skaisčiai žydrame danguje nubrėžė smėlio laikrodį, Partsas ištiesė ranką, norėdamas pajusti vėjo dvelksmą, kaip tik deramą skraidinti žaisliniam lėktuvėliui, ir sulėtino žingsnį. Jis būtų norėjęs papasakoti berniukui porą nutikimų, kad ir apie tai, kaip Aleksandras Fiodorovičius Avdejevas viršum Saremos numušė žinomą ir garsų Valterį Novotną. Aleksandras buvo šaunus vyrukas, kaip ir visi lakūnai, o Aleksandro aparatas „Polikarpov 1-153“ buvo gražus it žuvėdra, tačiau žuvėdros sparnai buvo niekam tikę, lėktuvų gamybą nutraukė. Berniuko akys būtų išsiplėtusios iš nuostabos, jis būtų norėjęs sužinoti daugiau, ir Partsas būtų papasakojęs, kad sykį, kai jis pats skrido su „Polikarpovu“, lėktuvas pateko į baisų suktuką. Berniukui iš netikėtumo būtų atėmę žadą, Partsas būtų pasakęs, esą galėjo ir nukristi, tačiau jis neprarado šaltakraujiškumo ir nukreipė posūkio vairą į priešingą pusę, taigi suktukas baigėsi, o jo paties galva vis tebesisuko, jam atrodė, kad lėktuvas ėmė suktis visiškai priešinga kryptimi nei įprastai, bet tai tik paprastų paprasčiausias dalykas – iššūkis lakūnui, taip jis būtų taręs, o paskui tekštelėjęs berniukui per petį, pažadėjęs, kad vėliau jie eis pirkti lipdukų su lėktuvų atvaizdais, ir paklausęs, ar dar kiek paskraidinsim, ir berniukas būtų linktelėjęs, ir tada jie būtų žiūrėję, kaip kyla žaislinis lėktuvo modelis…

Žmonos užkulnių taukšėjimas numušė lėktuvėlį. Partsas atsimerkęs vietoje žydro dangaus išvydo pageltusius ir susigumburiavusius kabineto tapetus ir tamsiai rudą sekciją, lakuotą paviršių, nuo kurio jis nosinės kampeliu nutrindavo pirštų žymes, kai akys jas aptikdavo. Spintoje buvo paslėpti kai kurie nepanaudoti spalvotų lipdukų lakštai, pasipainioję jam po ranka universalinės parduotuvės kanceliarijos skyriuje. Paveikslėliuose buvo lėktuvai.

Popieriaus laikiklis išsikreivino nuo slėgio, raidžių svirtys kliuvo viena už kitos. Draugas Partsas nusibraukė nuo skruosto pridžiūvusią seilę. Laikrodžio dėžėje sūpavosi ankstyvas rytas. Padori žmona būtų atėjusi ir prikėlusi savo vyrą, nepalikusi snūduriuoti nepatogia poza. Draugas Partsas atstūmė kėdę, nuėjęs užrakino kabineto duris ir ištiesė sofą, šiąnakt vis tiek daugiau nebepavyks dirbti. Galbūt berniukas su žaisliniu lėktuvėliu dar pasirodys jam sapne, tuomet galėtų papasakoti apie susitikimą su Leninu, apie tai, kaip mama laikė Partsą ant rankų, bet vis dėlto jis atminė gyvą Lenino žvilgsnį, ir kaip Leninas pasakė mamai, kad iš to berniuko išaugs lakūnas, berniukas esąs akylas kaip lakūnas. Kai sofa pokštelėjusi išsitiesė, Partsas suvokė: jis buvo toks vienišas, kad turėjo ieškoti draugijos sapnuose. Jis klestelėjo ant sofos, į patalynės stirtą, nuovargis staiga išnyko, mėnuo apgaubė apskritą langą lyg tampriai susegta pirštinė, ir Partsas užtraukė užuolaidas, patikrino, kad tarp jų neliktų plyšių, išlaisvino susiraukšlėjusį popierių nuo volelio, kiek aptvarkė stalą ir atvertė dienoraštį toje vietoje, kuri vis vertė jį šypsotis, vis ramdė. Skaitydamas pirmą kartą jis nusivylė, nes niekas nerodė kalbant apie jį. Kartu jisai to bijojo, jeigu nebijojo, tai bent galvojo apie tai, turėdamas nemalonią nuojautą. Paskui perskaitė dienoraštį iš naujo: „Tačiau mes neturime tikrai įgudusių klastotojų. Mes neturime Meistro, Meistro, kuris gebėtų neklysdamas išpjaustinėti reikiamus antspaudus. Žinau, kad tokių mokovų yra, bet ne tarp mūsų.“ Praėjo akimirka, kol jis suprato ir nusišypsojo. Jiems reikia jo. Meistro. Jisai ir buvo Meistras. Partsas iškeverzojo žodį sugertuke. Pieštukas stabtelėjo. Parašė jį iš didžiosios raidės, nes taip buvo parašyta ir dienoraštyje. Jis užsimerkė, smarkiai suspausdamas vokus, ir vėl atsimerkė, trumpai pasklaidė dienoraštį šen bei ten, ieškodamas tos vietos. Blykstelėjusi mintis apšvietė protą. Jis buvo aklas.

Iš pradžių bereikšmiai Rolando sakiniai jį erzino, Partsas nebuvo tikras, ar apskritai galės iš jų ką nors išspausti. Jokio vardo, jokios vietos. Tik nuobodžios ataskaitos apie orą ir nuostabius rytmečius, būrio blaivumą, ūmiomis frazėmis smerkiamas girtavimas. Tačiau Partsas nesileido mulkinamas tuščių įrašų, Rolandui pavyko jį pergudrauti. Vis dėlto dienoraštyje jis rašė apie tikrus asmenis, tik užslaptintai. Dabar jis vėl perskaitys dienoraštį, žodis po žodžio, kol pavyks sudaryti visų žodžių iš didžiosios raidės sąrašą, taip pat tų, kurie visai nepanėšėjo į vardą, jis išnagrinės kiekvieną posakį, tarsi jis galėtų reikšti ir ką kita. Nelyginant tai būtų vardas.

Po dešimties puslapių Partsas pajuto, kaip jo dėmesys vėl silpsta, ištisi puslapiai buvo pilni įrašų, kaip sunku gauti rašalo ir popieriaus, kaip blogai sumaišytas rašalas kelia neviltį. Brangus popierius sugadintas, nes rašalas išsiliejo, ir atsišaukimų kol kas nebuvo galima perskaityti, tad Rolandas labai niršo. Nelegalų saugumo priemones vaizduojančiuose puslapiuose Partsas sugebėjo nurėkšti savo knygai tinkančią smulkmeną, kaip paslapčiomis įsigavę į vienkiemius vyrai naudojosi bendra lėkšte, kad būtų lengviau sprukti ir nereikėtų rūpintis, ar kas nors prisiminė nurinkti nuo stalo papildomus indus. Tikslus fašistinės gudrybės pavyzdys, autentiška smulkmena, suteikusi Partso pirštams naujo greičio, jie lakstė nuo eilutės prie eilutės, nuo bunkeriuose smilkstančių žibalinių lempų ir skylėtų padų iki čekistų surengtų miško šukavimų, operacijų, kai ieškant bunkerių miške buvo verčiamas kiekvienas akmuo, radijo taisymo sunkumų ir džiaugsmo gavus mimeografą 17. Pamąstymų apie tai, kaip sunku rasti gerai rašančių atsišaukimus, planų sudaryti specialią atsišaukimų grupę ir vėl fašistinę gudrybę puikiai vaizduojančio pavyzdžio, kurio greičiausiai nepanaudojo net Martinsonas: kažkoks tarp miško brolių infiltruotas čekistų agentas išsidavė pateikęs Rolandui paprastą klausimą apie pastaruosius sporto rezultatus – jeigu Rolandas būtų žinojęs rezultatus, iš atsakymo buvo įmanoma daryti prielaidą, kad iki jų radijo reikia keliauti ne ilgiau kaip dieną, iš grupės narių niekas nebūtų to klausęs. Partso akys lakstė nuo eilutės prie eilutės, tarpais pastebėdamos žodžius iš didžiosios raidės, pirštai karštligiškai sklaidė gana sumanius užsienio žinių aiškinimus, puslapius apie karo laukimą, karo, niekada nekilusio, karo, kuris išlaisvintų Estiją, karo, sakiniai apie kurį degino nuoskauda, ir piktus puslapius apie kolektyvizaciją po kovo trėmimo.

Apynių ūsai krebždino langą, Partsas užvertė dienoraštį, jis rado tai, ko ieškojo: „Tačiau mano Širdis išsigelbėjo, ir tai mane labai guodžia. Nors mano Širdis netapo Švedijos žiurke, jai vis dėlto nereikėjo vykt į Sibirą. Tuo keliu patraukė ne vienas, taip pat ir tas, kuris jau bažnyčioje įkalino mano Širdį.“ Rolandas žodį „Širdis“ rašė iš didžiosios raidės, lygiai kaip „Meistrą“. „Aš netekau savo giminės, tačiau nepraradau savos Širdies, šeima irgi manęs nenuvylė. Ateitis dar neužgeso.“ Partsas buvo skaitęs tuos sakinius ir anksčiau, bet nesuprato, kad raktas slypi čia, „Širdyje“ iš didžiosios raidės. Tai slapyvardis, galbūt net sužadėtinės. Pirmą kartą Širdis buvo paminėta jau 1945 metais. Apie Sibirą Rolandas rašė 1950-aisiais, po kovo trėmimo, akivaizdi buvo jį apėmusi neviltis ir ne stebuklas, banditizmo naikinimas buvo naujojo saugumo reikalų ministro Moskalenkos pirmoji ir pati svarbiausia užduotis, vyras šauniai pasidarbavo, tačiau dienoraštyje nebuvo jokios užuominos apie tai, kada buvo išvežtas Širdies vyras, nuoroda į bažnyčią turėjo reikšti kaip tik Širdies vyrą. Galbūt jį suėmė vos įsitvirtinus tarybinei valdžiai, gal tik per masinius vežimus. Palengvinę dienoraščio skaitymą žodžiai galėjo reikšti ir tai, kad Rolandas bijojo dėl moters – 1949 metų pavasarį į Sibiro vagonus supakavo visų pirma moteris, vaikus ir senolius, daugelis kurių priklausė ankstesnių tremtinių šeimoms arba buvo besislapstančiųjų miške giminės ar jiems prijaučiantys.