Sofi Oksanen - Kai dingo balandžiai

Partsas pripažino, kad jam pačiam irgi nesvetima ši silpnybė. Jis žiūrėjo į dienoraštį pernelyg iš aukšto, manė patį Rolandą esant per daug tiesmuką, tad nepastebėjo esminės užuominos. Taip daugiau nebenutiks. Todėl Partsas vėl ėmėsi dienoraščio, nors mokėjo jį beveik atmintinai, pavyzdžiui, pažodžiui įsiminė įrašą per du puslapius, nagrinėjantį rusų pajėgumą kilus bakteriologiniam karui ir amerikiečių susirūpinimą juo. Tikriausiai čia esama ir kai ko daugiau. Be Meistro ir Širdies, tikriausiai yra kai ko daugiau. Šifruoti slaptaraštį ir nulaužinėti kodus Kontora, žinoma, mokėjo geriau, tai nebuvo Partso sritis. Tačiau jis dar neketino pasiduoti. Partsas priėjo 1950 metus su Rolando išvada, kad abidvi šalys bijo viena kitos. „Niekas nemini Estijos. Estija dingo iš žemėlapio kaip nežinomas lavonas kare.“ Kai išaiškėjo, kad prie stribų bataliono prisidėjusius vyrus atleido nuo kolchozinių normų, žodžiuose radosi tam tikro kartėlio: „Nugalėtojas neprivalo vesti derybų. Todėl komunistams nereikia derėtis su mumis.“ Ničnieko, kas būtų susiję su šeima ar pažįstamais. „Žiurkės pabėgo iš laivo ir patraukė Švedijon. Mūsų laivas leidžia vandenį ir aš nesu tikras, ar jis nepaskęs, ar sugebėsiu jį apsaugoti.“ Dar prisiminimai, kokia pergalinga nuotaika vyravo pirmaisiais metais miške; padalinių kūrimas akivaizdžiai bylojo apie Ginkluoto pasipriešinimo sąjungos organizacijų kūrimą apskrityse, tai aprašančios eilutės rodė pasitikėjimą savimi, pasitenkinimą. Rolandui turbūt teko daug keliauti, susitikinėti su kiekvienos organizacijos svarbiausiais asmenimis. Jisai turėjo platų tinklą, kurgi tie vyrai yra dabar, kas jie tokie?

Partsas vėl nusistebėjęs atkreipė dėmesį, kad negrabūs Rolando sakiniai sudarė gerai parašytą tekstą. Rolandui kalbant tai jį erzino, tačiau užrašytuose sakiniuose buvo tam tikro grožio, šiek tiek nerangios poezijos. „Aštuoni negyvėliai, mūsų negirdi niekas. Vakar buvo septyni, kiek rytoj? Šviežio kraujo stygius mus alina, nualina iki snaudulio.“ Ir vėl pamini Širdį, žodis buvo aptepliotas, apatiniame puslapio kampe. Širdžiai pavyko atskiesti tą tirštą kraują, sutirštėjusį vyrams po vieno austrų radijo komentatoriaus pasisakymų. Austras buvo įsitikinęs, kad išsivaduojamojo karo Estijoje nebus. „Kai laisvė pagaliau mus pasieks, visi jie taps patriotais, ir kiek naujų didvyrių tuomet turėsime! O kai mūsų tėvynei gresia pavojus, tie patys žmonės parklumpa ir plaukia pasroviui, užkimba ant meškerės ir įsilieja tarp išdavikų, ima medžioti mūsų brolius tik todėl, kad turėtų teisę lankytis spec. parduotuvėse.“

Partsas nusprendė atsigaivinti sumuštiniu su kilkėmis ir vilkdamas šlepetes nuslinko virtuvėn. Prieškambaryje koja užkliuvo už žmonos paspęstų pelėkautų, ant grindų mėtėsi nosinių gniutulai, dalis jų iš Partso lentynos. Partsas paspyrė juos toliau, bet apsigalvojęs surinko su rankšluosčiu ir išmetė į paplavų kibirą. Tepant sumuštinius galva išblaivėjo: nepaisydamas poetinės Rolando kalbos, Partsas manė, kad šį ne itin žavėjo eilės. Šiaip ar taip, ne tiek, kad būtų rašęs jas ištisuose puslapiuose nesant jokios ypatingos priežasties. Partsas mintimis grįžo prie eilėraščio „Kopūstgalvis“, nagrinėjančio meno paskirtį. Eilėraštis, Rolando manymu, buvo per daug asmeniškas, organizacijai nebuvo iš jo naudos. Jam atrodė, kad eilėraštis nelojalus, stebėjosi jo tikslingumu ir podraug koneveikė visus kitus poetus. Partsas mokėjo tą vietą atmintinai: „Tie menkais gebėjimais apdalyti padarai, vadinantys save poetais. Jie mieliau ims įskundinėti ir paskui prisiplaks prie tarybinių rašytojų gretų, draugijos, kur menkais gebėjimais galima pelnyti skalsesnės duonos, geresnį gyvenimą. Aš jaučiu begalinę panieką, bet Širdis sulaiko man ranką. Kopūstgalvis nėra to vertas.“ Va kur šuo pakastas. Rolandui ir vėl pavyko apmauti Partsą. Kopūstgalvis – tai ne eilėraštis, o poetas. Rolandas abejojo Kopūstgalvio lojalumu todėl, kad tai buvo žmogus, bet ne atsitiktinė kelianti rūpestį eilėraščio ištrauka.

Jeigu Kopūstgalvis vėliau buvo reabilituotas, jį galima lengvai susirasti, jis galėtų žinoti šį tą apie Širdį. Gal pridėti Kopūstgalvio vardą prie teikiamų Porkovui pageidavimų sąrašo? Vargu ar vienas papildomas vardas susilpnins argumentų svarumą, bet, aišku, jis neturi tuo piktnaudžiauti. Prieš pradėdamas kilkių konservus, Partsas susimaišė stiklinę saldinto vandens. Pienas vėl buvo pagižęs.

„Žinomas kaip Linaso padėjėjas, Markas Tartu koncentracijos stovykloje pagarsėjo savo žiaurumu, o kas apskritai buvo tasai Markas? Nė vienas liudininkas, nė viena žiauraus Marko elgesio auka negalėjo pasakyti jo pavardės. Vis dėlto reikia apibūdinti Marką, paminėti jo biografiją. Jis buvo paprastas valstietis lig tol, kol susižavėjo fašistine ideologija ir ėmė dalyvauti fašistų susirinkimuose. Susirado taip pat nusiteikusią sužadėtinę. Ypač smarkią neapykantą jie jautė komunistams.“

Edgaras Partsas. Hitlerinės okupacijos apsupty. „Eesti Raamat“, 1966.

Laiko tebuvo likusi valanda kita. Suaugusieji budėjo ant suvyniotų į paklodes ar pagalvių užvalkalus ryšulių, vaikai miegojo metalinėse lovose. Ar tikriau – stengėsi užmigti. Jų kvėpavime nebuvo justi miego, kažkur žvilgėjo viena atmerkta akis – ir toji mirkt, vos pagavusi mano žvilgsnį. Pamačiau Juditą stebint pabėgėlius, o aš stebėjau ją. Judita pritūpė prie vienos senyvos moters, ir jų kuždesys raižė man ausį, tartum būtų kupinas paslapčių, nors vargu ar Judita čia, tarp nepažįstamų žmonių, kalbėjo apie savo reikalus. Ji nuėjo pagelbėti vienam išijo ištiktam vyrui, nusivilkusiam marškinius priešais viryklę, Judita ėmė vedžioti jam po nugarą pamirkyta sieros rūgštyje žąsies plunksna. To gydymo keliamas kvapas laužė nosį, sausakimšas kambarys jau buvo įsitempęs iš susijaudinimo ir aikčiojimai sklido kaip iš tuščio butelio, tačiau raminančios Juditos rankos mane patikino. Atrodė, kad ji rado tinkamus žodžius nerimstantiems žmonėms, suprato, kad niekas neturi prarasti galvos, kai ateis metas lipt į sunkvežimį. Geresnės priėmėjos aš niekur nebūčiau radęs. Kai kas dvejojo, kai jiems pranešiau, kad radau naują butą susitikimams ir naują priėmėją pabėgėliams sutikti, pavadinęs Juditą Linda. Aš garantavau, kad ji yra patikima, apie santykius su fricu neužsiminiau nė žodžiu. Be to, numaniau, kad juo daugiau Judita prisidės prie šių veiksmų, juo labiau bus galima tikėtis, kad ji laikys prikandusi liežuvį. Iš jos ėmė sklisti naudingos informacinės nuobiros, o dėl visko, kas buvo susiję su vokiečiais, Juditos nuomonė svyravo.

Tą kartą buvo ypač neramu. Hjalmaro Mejės kalba kai kam sukėlė miglotą viltį, pasak Mejės, mobilizacija buvo pirmasis žingsnis į nepriklausomybę. Mačiau pabėgėlių veiduose dvejonę, norą tikėti Mejės žodžiais. Aš negalėjau atsistebėti žmonių lengvabūdiškumu. O gal tai buvo neviltis. Vis dėlto kas dieną daugėjo tų, kurie jau nebetikėjo Vokietijos pergale nei reicho pažadais nepriklausomos Estijos arba autonomijos klausimu. Niekas nenorėjo likti laukti naujų žudynių. Žmonės buvo įsitikinę, kad bolševikai sugrįš. Bažnytininkai kalbėjo apie bedieviškos valstybės įsigalėjimą.

Ateinančiais metais pervešime apsčiai vokiečių armijos vengiančių vaikinų, tokių buvo ir dabar, juos gali atpažinti iš laikysenos. Tai drąsūs vaikinai, liepsningo žvilgsnio ir pasirengę iškart stvertis ginklo, vos valtis pasieks Suomijos pakrantės vandenis. Slapčiomis vyliausi, kad iš jų bus galima sudaryti vieną estų dalinį, kuris, Vokietijai pasitraukus, taps naujosios Estijos armijos branduoliu. Tuomet galėtume pasinaudoti aplinkybėmis, lygiai kaip 1918-aisiais, kai, fricams pasišalinus, atmušėme raudonuosius ir išsikovojome nepriklausomybę. Kapitonas Talpakas Suomijoje jau organizavo dalinį, aš dėjau į jį daug vilčių ir pabrėždavau jo vardą, kai vaikinai domėdavosi pačios Estijos armija. Kapitonas atsisakė bendradarbiauti su fricais ir daugelis sekė jo pavyzdžiu. Prieš pabėgdamas, Richardas B4 skyriuje spėjo parašyti mūsų vaikinams patarimą, kad jie vengtų fronto, bet stengtųsi patekti į Rygą mokytis Abvero radistų mokykloje ir paskui grįžtų pas mus. Pirmieji jau buvo taip padarę ir dabar laukė, kada išeis vokiečiai.