Sofi Oksanen - Kai dingo balandžiai

– Aš nenoriu būti kita, – kalbėjo žmona. Partsas pagarsino radiją. – Pas mus įsidarbino naujų merginų. Viena jų turėjo kaipmat išeiti. Priežasties nepasakė, bet Kersti žinojo merginos tėvą buvus vokiečių armijoje. Aš laukiu kas dieną. Laukiu, kada jie ateis manęs, aš laukiau nuo tos akimirkos, kai jie sugrįžo. Aš žinau, kad jie ateis.

Partsas pamanė, kad dar luktelės valandėlę prieš dėdamas pirštus ant „Optimos“ klavišų, jis laukė, kol žmona priveiks butelį, ir laukdamas čiulpė kiaulės kanopos kaulus. Jis nusišluostė pirštus, atvėrė spintos duris, išėmė dienoraštį. Kuo iš tikrųjų užsiėmė Rolandas nutrūkus jų santykiams, ar žmona tai žinojo? Partsui būnant Sibire mamulė su Leonida spėjo iškeliauti anapilin, tačiau ar Edgarui nesant Rolandas vienaip ar kitaip su jomis bendravo, būdamas toks apdairus? Motinos visada ką nors žino. Svetainėje užgrojo gramofonas ir Briukneris. Išskirtinio dialogo sukeltas silpnumas ėmė atlėgti. Partsas uždėjo pirštus ant „Optimos“ klavišų, prikando lūpą. Jis dar galėjo sugrįžti, pakelti prieškambarin nusiritusį apelsiną, nulupti jį žmonai, paimti ją už rankos, paprašyti, kad ji papasakotų viską, ką atminė, pasakyti, kad juodu išgelbėtų kits kitą nors tą vienintelį kartą. Bent tą vienintelį kartą jie galėtų eiti išvien, nebeliko daug laiko, žmona galėtų padėti jam susekti Rolandą, žmona galėjo atminti ką nors, ko jis nepaminė, žmona galėjo teisingai nujausti tai, ko jis nenujaučia, vietas, kur galėjo būti Rolandas, žmones, su kuriais jis būtų galėjęs susisiekti. Jis galėtų parodyti žmonai dienoraštį, galbūt ji atpažins raštą, gal prisimins kurį nors dienoraščio veikėją. Kas, jeigu kaip tik žmonos rankose yra susijusių su Rolandu klausimų raktas? Dabar turėtų būti tinkama akimirka, gal žmona jau gana įbauginta, gal žmona po šitiekos metų pagaliau pasirengusi tai padaryti, juk ji ne šiaip užvedė apie tai kalbą ir pasisakė nuėjusi pažiūrėti Merės teismo proceso? Ar tai buvo ženklas, kad jos išdidumas pagaliau buvo palaužtas, ar jį palaužė neviltis, ar supratimas, kad jos ateitimi gali pasirūpinti vien Partsas? Kodėl jis nepajėgė žengtelėti to mažo žingsnelio, paimti žmoną už rankos, nors kartą, kodėl jis negalėjo nors tiek pasikliauti žmona, tą vienintelį kartą?

1943 metais Markui šovė mintis, kaip prasigyventi. Kadangi dalis okupantų jau suvokė, kad fašistinė Vokietija pralaimi karą, daugelis jų buvo sumąstę atsarginį planą – pabėgti į Vakarus, kur buvo ketinama sabotuoti prieš Trečiąjį reichą nukreiptus veiksmus ir skleisti hitlerizmą. Markas ėmėsi padėti tiems niekšingiems elementams ir pasalūniškai naudodamasis naujų pažįstamų – žvejų pagalba organizavo nusikaltėlių permetimą į Vakarus, kur juos patikliai priėmė. Buržuazinės fašistinės valdžios metais Markas Estijoje buvo žinomas sportininkas, taigi žmonės pažinojo jį iš veido ir juo žavėjosi. Todėl jis lengvai užmegzdavo ryšius. Markas pasiprašė perkeliamas iš Tartu į Taliną. Okupantų žvalgybos tarnybai jis jau įrodė, ką gali, taigi Taline fašistai priėmė jį išskėstomis rankomis. Markas surado tinkamą butą ir jame apgyvendindavo fašistus, laukiančius kelionės valtimi. Butas priklausė Marko sužadėtinės motinai, išdavusiai savo tautą su fašistų karininku…

Partsas atrėmė riešus į stalą, nusišluostė nosine prakaituotą sprandą. Žmonos velkami užkulniai priminė liūties barbenimą, tačiau tekstas gulė visai sklandžiai. Vis dėlto žodynas buvo poprastis. Meilužei? Fašistų patelei? „Kekšės“ jam greičiausiai neleis vartoti, žodis per stiprus, o gal netgi neskoningas. Moteriai, turėjusiai intymių santykių su SS karininku? Estijos fašistei, turėjusiai intymių santykių su SS karininku? Hitlerio šlovintojai, turėjusiai nešvarių santykių su SS karininku? Hitlerio sužadėtinei? Okupantų sužadėtinei? O gal stilingiausias apibūdinimas būtų „įsimylėjusiai Hitlerį karo sužadėtinei“?

Partsas mąstė apie savo žmonos prigimtį, apie jos jaunystės metų drauges, velionę uošvę, stengdamasis rasti tinkamą apibūdinimą. Pati žmona tikriausiai būtų radusi. Partsas prisiminė naivią viltį, kurią puoselėjo grįždamas iš Sibiro pas žmoną: kad pasikeitusioje šalyje jų bendra praeitis galėtų tapti tvirtu jųdviejų sąjungos pamatu, ir tasai supratimas padėtų palaikyti vienam kitą, nes vargiai sulauks to iš kitų. Atspirties taško būta neblogo. Žmona neišsiskyrė su juo, nors ne viena taip padarė, kol vyras buvo Sibire. Partsas negavo iš žmonos nė vieno laiško, tačiau siuntinius gaudavo – tiksliai tiek, kiek buvo leidžiama. Taigi jo optimizmas turėjo tvirtą pagrindą, ir net vykstant Aino Ervino Merės teismo procesui Partsas svarstė, ar nereikėtų drauge su žmona apsilankyti darželyje, kurio renginyje jis dalyvavo. Ji būtų galėjusi tarti žodį kaip heroizmo liudininko žmona, padėkoti Raudonajai armijai, kad išgelbėjo jos vyrui gyvybę, jie būtų papozavę tarp vaikų, žmona su gvazdikų puokšte rankoje. Jeigu jie būtų turėję vaikų, ko gero, Kontora būtų susidomėjusi tokia galimybe, o gal Kontoros darbuotojai buvo gana įžvalgūs ir žinojo šį tą apie žmonos praeitį, tad ji nebuvo laikoma tinkama vaikų darželiams. Kaip jau yra, taip, juk visiškas žmonos sugniužimas užgriuvo labai netikėtai.

Partsas iš savo patirties manė suprantąs primityvius instinktus, kurie tarpais kamavo žmoną, ir kartą jis jai pasiūlė susirasti jauną draugužį, bendrauti su jaunais vyrais. Tai tikrai būtų turėję paveikti raminamai, bent jau suteikti Partsui galimybę ramiai dirbti. Moteriškė galėtų galvoti apie ką nors kita, rasti savo vangiems įpročiams ir jausmams kitą vagą, tačiau ji sureagavo tik visiškai užsisklęsdama. Tai supykdė Partsą. Skirtingai nei žmona, jis puikiai suprato, kad veiksmingas instinktų tenkinimas gali netgi sunkią būseną paversti pakenčiama, o gal ir malonia. Lageriuose jis greit išmoko taisykles, šiame pasaulyje galiojo gyvūnijos įstatymai, gyvuliški instinktai. Kitų priimtų į kriminalistų baraką vaikinų buvo ypač dailūs veideliai, o Partsui, kad patektų į šutvę, teko parodyti savo ypatingus gebėjimus, nors gavęs pritarimą ir vėl ėmė gyventi patenkinamai. Niekas nedrįso vyti jo į miško darbus ar kasyklą, jis iš felčerio mainais už paslaugas gaudavo ganėtiną kiekį vazelino, nes juk dokumentų klastotojo reikėjo net felčeriui, nekalbant apie kriminalistus. Vis dėlto tuos pašėlusius laikus jis paliko užnugary, paskandinęs savo atsiminimus kaip nenorimus kačiukus, „blatnojo“ 16įdiržę nuo prakaito gniaužtai Partsui ant sprando išgaravo kartu su praeities ilgėjimusi.

Partsas su vienu gydytoju apsvarstė savo žmonos būklę ir gydytojas patikino, kad Partso įtarimai visiškai pagrįsti. Bergždžia gimda tikrai galinti būti nestabilios psichikos šaltinis, galimas dalykas, moteris esanti nevaisinga, ir specialistas patarė, kad ji ateitų išsitirti. Partsas nedrįso pasiūlyti to žmonai, nors, gydytojo manymu, nevaisingumas nulėmė ir dvasinės pusiausvyros sutrikimus. Jeigu žmona būtų turėjusi vaiką, teismo procesų metu ji būtų užsiėmusi kitkuo ir būtų buvę galima bent iš dalies išvengti sugniužimo. Be to, jie būtų galėję suteikti vaikui gerą gyvenimą, nuosavą namą, ir Partso gerbtina padėtis užaugusiam vaikui būtų užtikrinusi palankumą. Jis neprieštarautų turėti vieną bamblį ir netgi pasistengė dėl to porą kartų atlikti sutuoktinio pareigas, kol išsikraustė ant sofos, o sofą galų gale nusitempė į savo kabinetą. Be palikuonių buvo sunku vaidinti normalų šeiminį gyvenimą ir bendrauti su Kontoros darbuotojais būtų buvę paprasčiau, jeigu jie būtų galėję lankyti kitas šeimas su vaikais, tarpais ir darbo užduotis būtų lengviau spręsti, kai dingstį sudarytų kartu paimtas vaikas. Partsas ketino pakalbėti Kontoroje, jis buvo girdėjęs apie kažkokį verbavimą, kuris buvo taikomas leidus verbuojamąjį per savaitę adaptuoti.