Sofi Oksanen - Kai dingo balandžiai

Reinas tikriausiai jau sėdi „Maskvos“ kavinėje. Pasakė eisiąs tenai po jųdviejų pokalbio. O gal po kivirčo. Jeigu tai buvo kivirčas. Ko gero, buvo. Jei Evelina nusivežtų Reiną į savo namus, Reinas turbūt pasiimtų ją kartu į „Maskvą“. Ne, gal vis dėlto ji paprasčiausiai nusivilks apatinį. Ar ne, gal geriau nusiveš Reiną namo. Tuomet Reinas galės būti tikras, kad tai rimta, kad ji ne šiaip sau žaidžia su vyrais, kaip teigė Reinas. O gal vis dėlto apatinis. Evelina vėl prisiminė išėjusią iš „benderio“ verkiančią merginą. Visos tik susilinkčiojo. Nutrauktas nėštumas. To niekas neužmirš. Juk puikiai žinoma, kodėl merginos nutraukdavo nėštumą. Ne, apatinuko ji nenusivilks. Reinas juokėsi, kai Evelina pasakė iš tikrųjų netikinti, kad visos taip daro. Ne, jokiu būdu. Galbūt baltakojė iš viršutinės lovos. Aiškus dalykas, dailės studentė. Ir Lora, rodanti save. Lora studijavo pedagogiką, žinoma. Daugelis Pedagoginio merginų buvo tokios. O jeigu ji būtų tokia pat puiki pašnekovė kaip merginos iš „Maskvos“ kavinės? Ar tuomet Reinas, būdamas su ja, domėtųsi kai kuo daugiau nei apatiniu? Galimas daiktas. Artėjanti vasara kėlė jai rūpestį: Reinas leis ją mieste, pirmiausia atlikdamas praktiką, paskui paplūdimyje, degindamasis su savo „Maskvos“ draugija, kramsnodamas rūkytą ungurį. Evelina po praktikos darbų važiuos į kaimą dirbti, praktikumo savaitgaliais taip pat. Tuo metu, kai Reinas pramogaus, ji purkš su DDT kopūstus ir mojuos šieno šakėmis. Reinas turės net visus du mėnesius susirasti kitam apatinukui, tokiam, kurį galės nuvilkti.

Neradusi išeities, Evelina neteks Reino, ir šito ji neišgyventų. Ji žinojo, kas tuomet nutiks. Ji sugrįžtų į tokį gyvenimą, kokį gyveno iki Reino. Su juo viskas pasikeitė. Kai ji susidraugavo su Reinu, merginos ėmė į ją žiūrėti kitaip, jos priėmė ją savo draugijon, kvietė atsisėsti prie to paties staliuko ir pačios per paskaitas sėsdavosi šalia jos. Netgi per šokių vakarus niekas reikšmingai nebenužvelgdavo jos suknelės, vienos ir tos pačios.

Žmona lėtai sukiodama delną „Orto“ kremu tepėsi grublėtas alkūnes, ji akivaizdžiai laukė savo vyro. Draugas Partsas pastatė maisto krepšius ant grindų ir ėmė darytis sumuštinį su kilkėmis, nekreipdamas dėmesio į žmoną, kol ta, išspaudusi ant delno daugiau kremo, paklausė, kodėl Partsas vakarais nebebūna namie. Klausimas nežadėjo nieko gero. Partsui buvo pavykę nuraminti žmoną porai nuostabių mėnesių – čia padėjo leidyklos sutartis, „Napoleono“ tortas, šampanas, trejetas „Belyj Aist“ butelių ir įvestos į namą dujos. Ji suprato, kad tai – Kontoros prielankumo ženklas. O paskui vėl prasidėjo ligos priepuoliai. Dėl ramybės Partsas turėjo atsakyti – paaiškino jai, kad gavo naują užduotį, reikalaujančią dirbti vakarais.

– Tai ji nesusijusi su knyga?

– Ne tiesiogiai. Tik iš dalies, – atsakė Partsas.

– Tik iš dalies?

Žmona, atrodo, iškart suprato, kad ta užduotis smukdanti, jos antakiai pašaipiai pakilo. Partsui toptelėjo pridurti, kad siekiant kuo geresnių rezultatų, be rašymo, reikia ir kitokių užsiėmimų, po ilgo sėdėjimo prie darbo stalo jam būtinas grynas oras ir pasivaikščiojimai. Žmona prunkštelėjo pakeldama viršutinę lūpą. Pasirodė dantys su likusiu ant jų lūpdažiu. Jos panieka žeidė. Įsijungė radijas, jo triukšmas sujudino užuolaidas ir žmonos plaukus, kai ji, palinkusi prie vyro, sukuždėjo:

– Ar kas nors apskritai skaitė tavo rankraštį? Galbūt niekam nė į galvą neatėjo, kad jis toks puikus? Gal jie suprato, jog tu nesugebi parašyti knygos. Argi tai neturės įtakos tavo pažadams? Kad tu pasirūpinsi mudviem, ką?

Žmona ištiesino nugarą, pažvelgė į skardinę tūbelę, išspaudė ją ir paliko ant stalo su lašančiu iš įtrūkimų kremu. Partsas stebeilijo į žvilgančias dėmes ir panūdo, kad vėl atgytų karo pramonė, kad kosmetikos gamykloms nebeužtektų glicerino ir žmona jau nebegalėtų aikštytis. Išlenkusi antakius, ji palietė alkūnių odą, kremas tebekapsėjo. Partsas, pačiupęs tūbelę, sviedė ją į paplavų kibirą. Žmonos ranka sustingo, kvėpavimas apmirė. Partsas išėjo iš virtuvės. Girdėjo, kaip jam už nugaros žmona svaido porcelianą. Netrukus visi mamulės servizo likučiai pavirs šukėmis, savitvardos praradimas kainavo paskutinį mamulės atminimą. Klaida, didelė klaida. Partsas nebūtų taip sudirgęs, jeigu ir pats nebūtų supratęs, kad žmonos žodžiuose esama teisybės užuomazgų, ir per ūmiai sureaguodamas jis tai pripažino, gėdingai išsidavė. Daugiau tai nebeturėjo pasikartoti. Reikėjo žmonos dėmesį iškart nukreipti kitur ir prabilti visai apie ką kita, kaip antai jos pačios nerūpestinga namų ruoša ir kaip tai veikia Partso darbą, kaip kelyje į namus tvoskiantis prisvilusio pieno dvokas mažina jo darbingumą. Kas žino, gal kaimynai virė vaikams pienišką sriubą. Tasai aitriai dvelktelėjęs tikro šeimyninio gyvenimo kvapas, o jam atvėrus namų duris plūsteli suplėkęs oras ir šaltis. Partsas stengėsi sutramdyti augantį pyktį, pastiprino kraują gurkšneliu hematogeno, tačiau virtuvėje nervai neišlaikė. Vis degino žmonos žodžiai: „O gal tai pranašystė? Kad Kontorai jau neberūpi tavo knyga. Galbūt tai pranašauja, kad atėjo mūsų eilė? Kas, jeigu nuosmukis paprasčiausiai tėra tavo atvejo įvadinis skyrius?“

Važiuojantis pro šalį traukinys sudrebino langus, ir prieš pradėdamas dirbti Partsas laukė, kol baigsis džerškėjimas. Jis būtų mielai pasirinkęs kurį nors kitą gyvenamąjį rajoną, tačiau galimybių rinktis nebuvo, o čia bent jau turėjo visą namą. Šiaip ar taip, visiškai kitas dalykas, negu kiekvienam šeimos nariui po devynis kvadratinius metrus naudingo ploto, gyvendamas nuosavame name galėjai tiesiog didžiuotis, pelnytis pavydžių žvilgsnių. Reikalas buvo sutvarkytas Kontoros, nunešus konjako butelį ir triufelių, žmonos pažįstamas parašė pažymą, kad ji laukiasi dvynių, o Partsas prisiminė pasiligojusių senukų porą, tolimus savo giminaičius, kurie norėjo atsikelti pas juos gyventi. Vėliau niekas neklausinėjo nei apie dvynius, nei apie senukus. O prie traukinių jis manė įprasiąs, tačiau suklydo.

Priešingai, negu manė žmona, Kontora buvo susipažinusi su rankraščiu ir pasirinkta kryptis buvo laikoma teisinga. Vis dėlto Partsui neteko girdėti, kad jo kolegos, irgi nagrinėjantys hitlerizmo tematiką, būtų buvę apkrauti darbo užduotimis, panašiomis į kavinės operaciją. Kiti sėdėjo Kontoros skyriuose, specialiuosiuose archyvuose arba laikraščių redakcijose, arba apskritai visu etatu rašytojavo, kai kurie jų sulaukė visuomenės pripažinimo, vienas kitas buvo pakviestas net Maskvon – ir visi jie kiek įmanydami publikavo tos tematikos kūrinius. Jisai dirbo tą patį, ką ir jie, betgi jų darbo sąlygos visiškai skyrėsi. Draugas Barkovas jau tapo Estijos SSR valstybinio saugumo komiteto Tyrimų skyriaus viršininku ir, pasak gandų, rašė mokslinį darbą apie Estijos buržuazinių nacionalistų įsiliejimą į fašistų gretas. Žinoma, jam talkino žmona, kuri archyvavo raštus, perrašinėjo juodraščius ir rūpinosi tuo, kad Barkovas galėtų atsidėti svarbiausiam darbui. Arba sekretorė. Galbūt net kelios. Ervinas Martinsonas irgi panašiai, juk Martinsonas buvo labai našus. Ant stalo Partso laukė taisymais išmargintų popierių stirta su piktai dėbsančiais klaustukais, kurie reikalavo neatidėliotino problemų sprendimo. Kontoroje buvo užtektinai mašininkių, bet Partso rankraščiui nepakako. Atgijo seni įtarimai: gal Partso praeitis neleido Kontorai jo viešai pripažinti, galimas dalykas, po poros metų jo niekas nevainikuos gėlėmis, galbūt jis važinės po šalį, ženklindamas kelius, kuriuos buvo draudžiama rodyti užsieniečiams, arba lakstys paskui tualetų sienų tepliotojus, gal, dar baisiau, budės kokios nors mažareikšmės patalpos WC ir klausysis, ką žmonės kalba tupykloje. „Optimą“ išveš.