Sofi Oksanen - Kai dingo balandžiai

O žmonos anketa ir dabartinė būsena? Vien jos vaistų išteklius reikėjo atskirai planuoti. Partsas paprasčiausiai turėjo perimti savo atsakomybėn namų vaistinėlės pildymą, vargu ar žmona būtų pajėgusi naudoti vaistinių keitimo taktiką. Lankantis vienoje ir toje pačioje vietoje, vaistų kiekis galėtų kelti įtarimų, ir šito Partsas nepageidavo. Žmonės imtų kalbėti ir jų šnekos pasiektų Kontoros ausis. Kaip tik tokią medžiagą ir kaupė Kontora: žymėjo objekto nereceptinius ir receptinius vaistus, apsilankymus pas gydytoją ir alkoholinių gėrimų pirkimus ir remdamasi tuo surašinėjo charakteristiką, patvirtinančią objekto nepatikimumą ar jo potencialiai silpnas savybes, taip kurdama priemones, kuriomis užtikrindavo darbuotojo lojalumą arba priversdavo objektą veikti pagal Kontoros nustatytas sąlygas.

Jis niekuomet rimtai nesvarstė, ar siųsti žmoną į Paldiski plentą, o dabar, ko gero, jie artėjo prie akimirkos, kai toks sprendimas taps rimta galimybe. Probleminė žmonos anketa buvo patikimas, bet ne pats tikėtiniausias Partso veiklos argumentas. Apie skyrybas nebuvo nė kalbos, nes palikęs ligotą žmoną užsitrauktų pasmerkimą, tai būtų amoralu, o nusiuntęs žmoną į medicinos įstaigą gydytis Partsas galėtų toliau normaliai gyventi, kiti jį net užjaustų. Tokį sprendimą Kontora lengvai palaimintų. Partsas žinojo, kaip pateikti tokį dalyką. Jis prisiminė vieną rusę iš „Normos“, kuri senatvine silpnaprotyste sergančią anytą atvežė iš Rusijos į Taliną. Anyta čia iš esmės atsisakė kalbėti rusiškai, pradėjusi šnekučiuotis tik prancūziškai. Visa šeima laužė galvą, anytą rakino miegamajame. Apie tai niekas ir nebūtų sužinojęs, jeigu toji slapčiomis nebūtų išsprukusi pro rakinamas duris. Kadaise Partsui ta istorija atrodė juokinga, nes tos moters vyras buvo žinomas partietis. Universitete jis dėstė mokslinį komunizmą, nuolat pabrėždamas, kad netrukus bus visiškai panaikinti rubliai, nes pinigai yra kapitalizmo išmonė, ir staiga jo paties namuose apsigyveno prancūziškai tarškanti motina, kuri ilgėjosi savo bičiulės grafienės Marijos Serafinos ir puikavosi, girdi, jos marti esanti panaši į carienę; bent jau taip manė kiti, nes šeimoje niekas nemokėjo prancūzų kalbos. Anytą išvežė į Paldiski plentą. Daugiau ta istorija nekėlė Partsui juoko, jis kiekvieną dieną savo namuose jautė silpnaprotystę, ženklus, rodančius neabejotinai sugniužus protą. Kiekvienam lemtas savas persilaužimo taškas, ir jeigu niekas kitas tavęs nepalaužia, metai vis dėlto daro savo, nes jie grąžina į tuos laikus, į kuriuos visai neketinama sugrįžti, sušukti įkandin grafienių ir carienių, prisiminimai, kuomet Lili Brik važinėja vienu pirmųjų automobilių Maskvoje, arba tie medienos dujomis varomi Sibiro automobiliai, kurių pakura ryja vieną beržinę malką po kitos, kaip papnoja generatorius, prisiminimai, kuomet treška mediena ir dega riebalai, ir oda, toji smarvė. Silpnaprotystė grąžintų į prisiminimus, kai liepsnose bolavo kaukolės ir blauzdikauliai, prisiminimus, kuriuos reikia užmiršti ir kurie jau yra užmiršti, kol dylanti dvasia juos sugrąžina ir paverčia tikrove, vėl atgaivina ugnį, dūmus, treškėjimą, vienas ant kito sukrautus rąstus ir tą smarvę, ir krūvas, ir slogius klyksmus, ir visa, kas buvo, tampa dabartimi, ir galbūt ilgiausioje kasdienos eilėje klyksmu atsilieps jo paties prisiminimai, ir jis žengs į tą pačią tamsą, kurion prieš gerą laiko galą nužengė visi tie, kuriuos, jo manymu, jis buvo amžiams pašalinęs iš kelio, vis tenai, tenai pat. Taip daugiau neturi nutikti nei jam, nei jo žmonai.

Retkarčiais, tomis akimirkomis, kai jis būdavo visiškai įsitikinęs, kad Rolando dienoraštyje minėta Širdis yra jo žmona, Partsas nedvejojo, kad persilaužimas jau arti. Tomis akimirkomis jisai svajojo apie dieną, kai galės pateikti žmonai daiktinį įrodymą apie jos antitarybinę veiklą tuo metu, kai jis pats buvo Sibire. Mintyse jau iš anksto regėjo situaciją, mėgaudamasis vaizduotės padariniais. Jisai būtų ramus ir mandagus, galbūt tiesiai stovėtų po oranžine svetainės lempa, jo balsas būtų tvirtas ir žemas, ir jisai smulkiai išdėstytų visą įrodymų medžiagą. Jau po pirmųjų nenuginčijamų jo argumentų žmonos žvilgsnis perskiltų kaip kiaušinio lukštas, ir sulig paskutiniaisiais žodžiais žmona tįsotų ant kilimo kaip gimęs negyvas veršelis, kurį Partsas būtų ištraukęs savo rankomis, gniauždamas saujoj lyno galą.

Vildamasis tos akimirkos, Partsas nuvyko net į Taros kaimą, buvusion Armių sodybon. Kraštovaizdis buvo ir pažįstamas, ir svetimas. Jau autobuse jis užuodė kolūkio kiaulidės dvoką, dvaro kelią juosiantys uosiai tebestovėjo. Ore atsidavė dūmais – netoli obelų buvo deginama žieminė žolė, tolėliau – praėjusių metų lapų stirtos, o tarp medžių buvo matyti sukantis ratus vištvanagis. Vištos jau buvo išleistos laukan, jos dalykiškai krapinėjo šen ir ten, kai kurios lepinosi pavasario saulėje. Partsas pastebėjo, kad Armių vienkiemyje nebuvo gaidžio. Bergždžių burnų niekas nebegalėjo laikyti. Greičiausiai Kontoros ausis jau pasiekė naujausias anekdotas: naujoji tvarka atima gaidžius net iš vištų.

Į ūkį persikraustė tolimo Leonidos giminaičio šeima, kuri buvo atsargi svečio atžvilgiu. Valgant kukulienę nuotaika kiek palaisvėjo, ir Partsas lyg tarp kitko paklausė apie senus laikus, užsimindamas apie kadaise ūkyje talkinusią savo žmoną. Jis kalbėjo įsitikinęs, tartum gerai žinodamas, apie ką kalba. Žmonos vardo šeima nebuvo girdėjusi, bet Partsas sumojo paprašyti mamulės laidotuvių nuotraukų, kurios tikriausiai liko mirus Leonidai. Kaip Partsas ir manė, nuotraukose Rolando nebuvo matyti. Laidotuvių, vestuvių ir gimtadienių subuvimai visuomet būdavo stebimi ypač budriai, ir jie tapdavo lemtingi ne vienam miško broliui, nes kas gi galėjo atsispirti neapsilankęs savo šeimos iškilmėse. Rolandas buvo išimtis. Pagalvojus, kad mamulės laidotuvėse nebuvo nė vieno iš jos vaikų, Partsui sudrėko akys. Tokios neteisybės nebeištaisysi. Jis neleido kitiems pastebėti savo susijaudinimo ir pakilo eiti. Pakeliui užsuko į namą, kuriame kadaise buvo degtinės varykla. Ir ten gyveno nauji žmonės, jį nusiuntė į dvaro arklides pasišnekėti su kolūkio vyriausiuoju agronomu. Partsas vėl papasakojo atsitiktinai ėjęs pro šalį ir užsiminė ieškantis žmonių, bendravusių su mamule prieš jai numirštant, jis būtų norėjęs su kuo nors pakalbėti apie paskutines mamulės gyvenimo akimirkas. Agronomas atminė ankstesnius degtinės varyklos gyventojus ir kad viena iš moterų dabar įsikūrė gyvenvietėje, naujame silikatiniame name, pas kolūkio buhaltere dirbančią dukterį. Kai Partsas pabeldė į jos duris, buvo sutiktas įtariai. Tik tada, kai jis paminėjo Sibire praleistus metus, moteris prisiminė nors Rozaliją, ji stebėjosi merginos sužadėtiniu, pabėgusiu Švedijon, bet neatsiuntusiu savo motinai nė vieno siuntinio, ir pridūrė, kad taip, tokie buvę laikai. Daugiau Partsas nieko nesužinojo, tik tą istoriją, kurią mamulė su Leonida buvo prasimaniusios apie Rolando likimą, gal siekdamos užslaptinti Rolando gyvenamąją vietą, o gal todėl, kad anuomet ta istorija skambėjo patikimai.

Partsas nuvažiavo ir į Valgą, susirado savo buvusius kaimynus ir tarsi grynai atsitiktinai susidūrė su jais turguje. Prie kaušo alaus jis nukreipė pokalbį į anuos laikus, apgailestaudamas, kad nespėjo susitikti su savo velioniu pusbroliu, kuris iki Partsui pargrįžtant Estijon dažnai aplankydavo jo žmoną. Kaimynas mėgino prisiminti žmonos svečius. Minutėlei suraukęs antakius, pasakė, deja, neprisimenąs nei pusbrolio, nei jokio kito svečio, jei kuris ir buvo apsilankęs. Jo žmona mėgusi laikytis skyriumi nuo kitų. Partsas patikėjo vyriškiu ir pritrėškė nusivylimo jausmą kaip tarakoną, juk jau gana laiko iššvaistė, dabar iš šalutinių vėžių būtina grįžti prie pagrindinės užduoties, kaip dera profesionalui.