Haris Šefas - Cezaris Bordžija

— Tu... tu dėmė... tu Bordžijų giminės gėda, tave turiu nužudyti!

Cezaris nežmoniškomis pastangomis pribėgo prie laiptų ir įsmeigė akis į Lukreciją.

Kraujas ir prakaitas upeliu bėgo per jo veidą, jis vos tematė, kairioje šlaunyje stirksojo strėlė, pro sudegusių batų odą buvo matyti kruvinos kojų žaizdos.

Lukrecija stovėjo, negalėdama pajudėti, lyg paukštis, užhipnotizuotas gyvatės žvilgsnio.

— Tavo meilužis jau lavonas, — sušnypštė Cezaris, — dabar, paleistuve, tavo eilė! Cha cha! Tai linksmiausia mano gyvenimo naktis. Aplink mane viskas garma pragaran! Tegu! To trokšta Bordžija mirties valandą!

Surikusi iš siaubo Lukrecija, ėmė bėgti. Cezaris norėjo vytis, bet jo akys matė vien tik mėnulį.

— Švieti man, mėnuli, — suriko, — švieti! A, suprantu tavo linksmą mirkčiojimą: „Dar kartą bandyk, Cezari, gal pavyks!“ Kairiosios rankos geležine pirštine jis išmušė langą, paskui persisvėrė per palangę ir nukrito žemyn.

Po šios nakties išaušo skaistus saulėtas rytas. Dangus spindėjo švelnia mėlyne, siautę vėjai nutilo, ir miglos išsisklaidė.

Skaisti diena žvelgė į krauju aplaistytą mūšio lauką Foglio pakrantėje. Penki tūkstančiai prancūzų ir daugiau kaip tūkstantis Cezario kareivių nuklojo lavonais žalius Foglio pakrantės laukus. Kiek jų žuvo neramiose upės bangose, kiek jų rado mirtį vieškeliuose nuo Semonetos kunigaikščio ir linelio ir Forlio baronų vyrų kardų, niekas nežinojo.

Juoda vėliava plevėsavo ant Pezaros pilies.

Pilies kieme prie karsto, kuriame gulėjo grovas Džiovanis Sforca, nuliūdę stovėjo jo kareiviai ir gyventojai.

Atvyko ir kunigaikščio Sforcos sąjungininkai. Ašarom pasruvusiomis akimis žvelgė į Džiovanio kūną jaunasis Astorė Manfredas. Senasis Sermonetos kunigaikštis atsiklaupė ir sukalbėjo maldą, visi nusiėmė šalmus ir skrybėles. Tik Feraros kunigaikštis nejudėdamas stovėjo sudėjęs rankas ant krūtinės, sustingusiu veidu.

— Ar jums negaila mūsų narsaus ginklo draugo? — paklausė jį senasis Sermonetos kunigaikštis, baigęs maldą ir atsistojęs. — Ar neskauda jums širdies, kad žuvo toks jaunas žmogus ir miega čia amžinu miegu?

Kunigaikštis patraukė pečiais ir ramiai atsakė:

— Toks visų žmonių likimas!

Paskui nusisuko ir liepė ginklanešiui pabalnoti žirgą.

— Grįžtu namo, — pasakė. — Darbas pabaigtas. Mano žmonės pailsės čia dar kelias dienas, o aš josiu dabar.

— Taip! Sunki buvo naktis, — atsakė žilaplaukis kunigaikštis, — bet aš greit ją užmiršiu, nes artinasi ir mano valanda.

— Aš negaliu pasigirti šia naktimi, — tarė Fera ros kunigaikštis. — Ji mažai tesuteikė man kariškos šlovės. Atleiskite, ponai, — kreipėsi jis į kitus kunigaikščius, — ir jūs šią naktį mažai tenusipelnėte garbės. Visi mes likome moters šešėlyje.

— Lukrecija Bordžija, — karštai sušuko Astorė Manfredas, — kaip Dievą myliu, garbingasis pone, tiesą pasakėte! Kaip keršto deivė skrido ji kariuomenės priekyje.

Feraros kunigaikštis nieko neatsakė, jis sėdėjo užsidengęs akis ir giliai susimąstęs. Staiga pašoko:

— Kur dingo Lukrecija Bordžija?

— Po skerdynių užsidarė savo kambaryje, — atsakė Varėna., — nenorėjo net įsileisti tarnaitės, atnešusios pusryčius, nori pabūti vienų viena.

— Vienų viena, — sukuždėjo Feraros kunigaikštis, — viena su savo mintimis. Keistos turi būti mintys, kurios ją lanko. Bet pasakykite, ar jūsų vyrai nerado Cezario lavono?

— Ne, taurusis pone, ieškota visur, pilyje, griovyje, kur įšoko Cezaris, bet to šėtono kūno niekas nerado.

— Tai suprantama, — atsakė Astorė Manfredas. — Šėtonas, kuriam, kaip sako, Cezaris jau seniai buvo pardavęs savo sielą, nusinešė jį į pragarą. Velnias visada reikalauja, kad skola būtų grąžinta laiku.

Tarnas, kuriam Feraros kunigaikštis liepė pabalnoti žirgą, grįžęs pranešė, kad viskas paruošta.

Feraros kunigaikštis perbraukė ranka per kaktą, pasvyravo valandėlę, paskui griežtai tarė:

— Palaukite kelias minutes, tuojau vykstame.

Perėjo salę, kurios grindys vėl buvo užsivėrusios viršum Cezario kareivių kapų, ir, išdidžiai pakėlęs galvą, ėmė kopti akmeniniais laiptais, žvangindamas pentinais.

Sutikusiai jį tarnaitei įsakė:

— Parodyk man Lukrecijos kambarį.

Tarnaitė nuvedė jį siaurais laiptais į viršų ir tarė:

— Pasibelskite, taurusis sinjore. Bet kunigaikštienė neatidarys, nori būti viena.

— Žinau...

Paskui pasibeldė į duris ir sušuko:

— Atidaryk man, Lukrecija Bordžija. Jūsų draugas ir sąjungininkas Feraros kunigaikštis prašosi įleidžiamas!

Velkė buvo atšauta. Prie durų baltu kaip kreida, per šią naktį net pasenusiu veidu, palaidais plaukais, kurie lyg skraistė dengė jos grakštų liemenį, stovėjo Lukrecija.

— Ar prisimenate vieną šios nakties įvykį? — tyliai paklausė kunigaikštis.

— Prisimenu, bet stengiuosi užmiršti.

— O aš noriu jį priminti jums. Mudu iš karto, iš abiejų pusių puolėme popiežiaus kariuomenės vadą, pulkininką Mariną. Bet jūs mane aplenkėte. Vienu kardo smūgiu paklupdėte ant kelių jo žirgą, o paskui paskandinote kardą apstulbusio pulkininko krūtinėje. Kraujo lašas iš jo žaizdos užtiško ant jūsų lūpų. Tada pasivijau jus ir jūsų narsumo nustebintas sušukau: — Atleiskite, taurioji Lukrecija Bordžija, priešo kraujas negali nė minutės būti ant jūsų veido. Leiskite su pagarba nušluostysiu jį savo pabučiavimu. Ir kol suspėjote man uždrausti tai padaryti, apkabinau jus ir savo bučiniu nušluosčiau kraujo pėdsakus.

— Tikrai taip padarėte, — atsakė Lukrecija, — bet negerai padarėte, Feraros valdove. Lukrecijos Bordžijos bučinys niekam neatneša laimės.

— Negeidžiu laimės, — sušuko kunigaikštis. — Man jos nereikia. Dar vienas klausimas: kur vyksite dabar? Į tėvynę?

Lukrecija krūptelėjo ir tyliai tyliai atsakė:

— Jau nebeturiu tėvynės!

Feraros kunigaikščio akys žybtelėjo:

— Tai keliaukite su manimi, aš suteiksiu jums tėvynę. Atsisakykite Bordžijų vardo, labai daug kraujo jis yra sugėręs. Pasivadinkite Feraros kunigaikštiene... Tai gražiau skamba.

Ir, nelaukdamas atsakymo, prisitraukė ją prie savęs, suėmė rankomis galvą ir įsmeigė žvilgsnį į jos akis.

— Nereikia man tavo meilės, — sušuko pakeltu balsu. — Gerai žinau, kad tavo širdis nebegali suteikti meilės. Trokštu tik tavo draugystės ir ištikimybės. O už tai saugosiu tave stipria ranka, ir vargas tam, kas drįstų net pagalvoti apie Feraros kunigaikštienę be tinkamos pagarbos. Manau, kad mudu vienas kitam skinti paties likimo. Esame tvirtos valios ir pranašesni už kitus žmones. Pasakyk, ar eisi su manimi?

— Eisiu, — atsiliepė Lukrecija. — Ir šventai pasižadu, kad Lukrecija bus visai kitokia negu iki šiol. Būsiu ištikima žmona, nors ir esu Bordžija.

— Tad eime! Feraros kunigaikštystė guli prie tavo kojų!

Lukrecijos gyvenimas su Feraros kunigaikščiu nebuvo aistringų ir meilės ugnimi degančių širdžių sąjunga, bet pagal visus anų laikų istorijos dokumentus buvo labai laimingas.

Feraros gyventojai mylėjo ir gerbė Lukreciją, nes ji buvo labai dievobaiminga, gailestinga ir geros širdies.

O kai Lukrecija 1519 metais, prieš laiką pagimdžiusi kūdikį, mirė, jos vyras ir visi žmonės su širdgėla ją apraudojo.

Cezaris Bordžija po tos baisios nakties Pezaroje, elgetos skarmalais apsirengęs, popiežiaus Julijaus II prakeiktas ir atskirtas nuo bažnyčios, kaip išgama bastėsi iš kaimo į kaimą. Pagaliau jo svainis, Navaros karalius, pasigailėjo Cezario ir priėmė savo tarnybon.