Haris Šefas - Cezaris Bordžija

— Šią valandą, mano brangus drauge, kai čia mes kalbamės, Cezaris turbūt jau įpynė naują lauro lapą Į savo vainiką. Kaip žinai, jis su didele kariuomene stovi prie Pezaros pilies. Pezaros grovai nuo senų laikų yra bažnyčios priešai ir dažnai liūdina mūsų tėviškąsias širdis. Bandžiau paveikti juos ir panaudoti šventiems tikslams, kuriems tarnauju. Griebiausi paskutinės priemonės, išleisdamas už jaunojo grovo Sforcos savo dukterį, savo gyvenimo perlą. Bet ir tas bandymas nepavyko. Džiovanis Sforca pasirodė esąs nevertas giminystės su savo šeima. Turėdamas gražiausią žmoną, žavingiausią moterį pasaulyje, jis domėjosi kitomis moterimis ir nuolat laužydavo šventą moterystės apžadą. Būdamas mano žentu, jis rūpindavosi tik savo giminės politika ir pagaliau pabėgo tamsią naktį, kaip man pranešė, su gražia, bet ištvirkusia venecijiete.

Prie stalo turbūt nebuvo nė vieno, kuris nebūtų žinojęs, jog kiekvienas popiežiaus žodis buvo bjauriausias melas ir šmeižtas. Ne tiktai žmonės iš popiežiaus rūmų, bet ir kiekvienas Romos gyventojas žinojo, kad Bordžija norėjo nužudyti Džiovanį Sforcą ir kad šis pabėgo nuo Bordžijų stiletų bei nuodų ir pasislėpė savo tvirtovėje.

— Todėl, — tęsė popiežius, ramiai žiūrėdamas į puotos dalyvius, — manau, kad čia yra Dievo valia ir nurodymas panaikinti Sforcos valdžią. Taigi jei Cezaris šią valandą galbūt jau įsiveržė į jo pilį ir geležiniu kumščiu sutriuškino šią seną plėšikų gūžtą, jis atliko Dievo palaimintą darbą, o pagal žmonių supratimą atkeršijo už savo sesers ir šeimos garbę. Bet, deja, deja, mūsų graži vakarienė jau baigiasi. Antonio, paduok desertą. Tai bus jums, brangusis kardinole, mažas netikėtumas, mano sugalvotas. Žinau, kad esate didelis prancūziškų saldumynų mėgėjas. Antonio, paduok saldainių dėžutes, kurias atsiuntė iš Paryžiaus mano garbingas draugas ir sąjungininkas Liudvikas XII.

Antonio vos neišmetė auksinio padėklo su meniško venecijiečių darbo dėžutėmis. Jo rankos drebėjo, bet geraširdiškas Adriano di Korneto žvilgsnis jį šiek tiek nuramino. Jis pastatė dėžutes prie auksinių popiežiaus ir kardinolo lėkščių.

Saldainiai kvepėjo rožėmis ir žibuoklėmis. Malonus jų kvapas svaigino ir masino paragauti.

— Juk jūs, kardinole, esate tokių skanėstų žinovas, — sušuko Aleksandras VI, — pažvelkite į dėžutes, nuostabų Venecijos meistro darbą. Tai didelis menininkas.

Ir tarsi apžiūrinėdamas auksakalio darbą, popiežius tiksliai ištyrė, kokia dėžutė jam pastatyta. Paskui šiek tiek palenkė galvą ir patenkintas nusišypsojo. Jis įsitikino, kad dėžutė su žalčiu viena akimi stovi prie jo lėkštės.

Kad savo pavyzdžiu paragintų Adrianą di Kornetų, popiežius mažomis auksinėmis žnypliukėmis išsiėmė saldainį iš savo dėžutės ir įsidėjo į burnų.

— Puikūs, — sumurmėjo. — Prancūzai ne tiktai nenugalimi mūšio lauke, bet jie užkariauja pasaulį ir saldainiais, kitais skanėstais. Pagerbk mane, drauge Adrianai, paragauk. Tikrai patiks...

Dar nespėjus popiežiui baigti savo žodžių, prie stalo staiga pasigirdo riksmas, ir visi pašoko šaukdami:

— Dega! Dega!

Liepsnojo viena lango užuolaida.

— Nieko pavojingo, — sušuko popiežiaus sekretorius Malatesta, pildamas vandenį iš sidabrinio ąsočio ant degančios užuolaidos.

Iš visų pusių subėgę tarnai baigė gesinti ugnį.

Šventas Tėvas labai išsigando. Rėkdamas pašoko iš vietos ir nubėgo prie durų. Paskui jį nuėjo Adrianas di Kornetas ir padėjo prilaikyti drebantį senį, kuris jau buvo beveik netekęs jėgų.

— Man skaudu, kad taip atsitiko, — kalbėjo Adrianas di Kornetas, — bet, ačiū Dievui, pavojus praėjo.

Aleksandras kurį laiką spoksojo į kardinolą negyvomis akimis. Jo burna piktai ir šlykščiai išsikreipė. Jis buvo panašus į velnią „Prisikėlimo“ paveiksle.

Taip truko kelias minutes. Paskui popiežius atsikvošėjo nuo išgąsčio ir tarė kimiu balsu.

— Tai nieko, grįžkime prie stalo. Dėl šio įvykio negadinkime sau apetito ir ragaukime prancūziškų saldainių.

Aleksandras paėmė kardinolą už parankės ir privertė grįžti prie stalo.

Kiti svečiai taip pat grįžo prie stalo, vėl prasidėjo gyvos kalbos, ir įvykis buvo užmirštas.

Mažasis Dženaras vėl atsistojo už kardinolo kėdės, o jo meilus veidelis šypsojosi šilkinių garbanų rėmuose.

— Eikš, gražusis paže, — pakvietė Aleksandras VI, — paimk dėžutę, kuri stovi prie tavo pono ir pasiūlyk jam saldainį. Kardinole, paragaukite, nes užsigausiu, jei pasididžiuosite ir nepriimsite mano vaišių.

Taip kalbėdamas įsidėjo saldainį į burną iš savo dėžutės.

Dženaras atsiklaupė prieš savo poną, atkišo jam dėžutę ir pažvelgė šviesiu žvilgsniu, tarsi ragindamas.

Ir kardinolui pasirodė, kad suprato Dženaro akių žvilgsnį: — Imk! — šnibždėjo Dženaro akys. — Dangus saugoja teisinguosius ir naikina tamsius niekšų planus.

Tada balta išlepinta ranka kardinolas paėmė vieną saldainiuką, suvalgė ir įsitikino, kad jie tikrai skanūs.

— Tiesa, — pasakė kardinolas, kreipdamasis į Aleksandrą VI, — saldainiai nepaprastai skanūs.

— Ir jų galima gana daug suvalgyti, — nusijuokė Aleksandras VI, — žiūrėkite, ketvirtą valgau. Imkite iš manęs pavyzdį...

Staiga popiežius pabalo. Krito kėdėn, užsidengė akis ir sučiaupė lūpas.

— Dėl Dievo meilės, kas jums atsitiko, Šventas Tėve? — sušuko Malatesta ir pribėgo prie popiežiaus. — Ar jums kas skauda? Toks esate išbalęs! Dieve! Kaip pasikeitė jūsų veidas.

— Skauda man, taip! Duokite vandens, vandens lašelį! — suvaitojo Aleksandras VI, — mano viduriai dega!

Visus pagavo siaubas. Popiežiaus palydovai susigrūdo aplink kėdę, kurioje susirietęs sėdėjo popiežius ir vaitojo.

— Tai rimtas dalykas, — sušuko Malatesta, — pašaukite gydytoją, nes popiežiaus rūmų gydytojas šiandien nebuvo pakviestas į puotą.

Ir tikrai, Aleksandras VI šį vakarą liepė savo asmeniniam gydytojui neiti į puotą, nes tikėjosi, kad ne jis pats, o kas kitas susirgs.

Kai visi lyg netekę proto bėgiojo iš kambario į kambarį, o Adrianas di Kornetas sudėjęs rankas meldėsi, Aleksandras VI mėšlungiškai nusitvėręs kėdės ranktūrių, pakilo, plačiai atsimerkė, apsidairė ir drebančiomis lūpomis sucypė:

— Mane nunuodijo... šie prancūziški saldainiai! O mano žudikas yra ne kas kitas, o tik šis... šis!

Popiežius akimis pervėrė Dženarą. To užteko tarnams, jie griebė Dženarą ir nutempė prie popiežiaus kėdės.

— Nužudei mane, — sugriežė dantimis Aleksandras VI, — prisipažink, berniuk... koks šurmulys kilo, kai užsidegė užuolaida. Tu tada sukinėjaisi prie stalo. Malatesta, paimk dėžutę, kuri stovėjo prie manęs... duokite jam... tegu, man matant, paragaus.

Malatesta suprato. Žiauriai perkreipęs veidą padavė dėžutę nelaimingajam Dženarui.

— Imk ir valgyk, — šūktelėjo berniukui į ausį.

Aleksandras sėdėjo susirietęs. Jo veidas buvo išblyškęs, panašus į lavono veidą; gyvybę rodė tik kerštu degančios piktos akys.

— Užmušiu, jei nevalgysi, tu, šuniškas paže, — suriko Malatesta.

Dženaras pažvelgė į savo poną, kardinolą Adrianą di Kornetą. Jo žvilgsnyje nebuvo nei baimės, nei išgąsčio, o tik kažkoks gailestis ir kartu džiaugsmas.

— Mielai mirštu dėl tavęs, sinjore. — Štai ką sakė kardinolui Dženaro žvilgsnis.

Ir mažasis Dženaras paėmė iš dėžutės apnuodytą, saldainį.

— Dėl Dievo! Ką darot? — sušuko Adrianas di Kornetas.