Haris Šefas - Cezaris Bordžija

Cezaris atsigręžė ir triumfuojantis šėtoniškas riktelėjimas išsiveržė iš jo lūpų.

— Šviesa! Dangaus šviesa! Mano sesuo Lukrecija tesėjo žodį!

— Dangaus šviesa, — pakartojo Violeta, o karininkai džiūgaudami kuždėjo vienas kitam:

— Pagaliau pasirodė dangaus šviesa!

Tą akimirksnį viršum pilies tyli ir skaisti kaip žibanti žvaigždė pakilo į dangų raketa.

— Prie patrankų! — įsakė Cezaris. — Iš jo veido lyg nuo burtų išnyko paskutiniai nevilties pėdsakai. — Prie patrankų, sinjorai! Su trimis šimtais ispanų gvardiečių tuojau įsiveršiu į pilį. Vakariniai vartai atkelti, ir jokių kliūčių nesutiksime. Grove Marinai, laukite, kol aš duosiu ženklą. Tada su visa kariuomene pulsite pilį. Micheletai, būk šalia manęs. O ko tu nori, Violeta?

— Prašau leisti man eiti su tavimi. Noriu mirti kartu su tavimi.

— Laimėti, — nori pasakyti, — šiurkščiai atkirto Cezaris. — Gerai, tegu bus taip. Laikysi vėliavą virš mano galvos, kai aš kaip nugalėtojas pasirodysiu ant Pezaros sienų. Sinjorai, ryt saulei tekant Pezaros likimas bus nulemtas. Paskui žygiuosiu į Romą ir pasirūpinsiu, kad kada nors istorija paskelbtų: „Julijus Roveras, didžiojo Aleksandro įpėdinis, viešpatavo Romoje tik aštuonias dienas, nes Cezaris išvijo jį ir jo šalininkus. Didžiojo Bordžijos didysis sūnus užsidėjo ant galvos tiarą.

Netoli miškelyje keistai suriko kažkoks paukštis.

— Kas čia? — sušnibždėjo grovas Marinas karininkams, — ar čia duotas ženklas, ar tik paukščio balsas?

Vienas iš jų atsakė:

— Tai pelėdos balsas, pranašaująs nelaimę. Bijau, grove, kad istorija apie mūsų žygį paskelbs ką kitą, negu Cezaris tikisi.

XV SKYRIUS

— Artinasi lemiamoji valanda, keršto valanda. Džiovani Sforca, ar paslėpei savo vyrus taip, kad reikalingu momentu jie galėtų pulti besiveržiančius priešus? Ar paruošėt verdančio vandens ir karštos kunkuliuojančios alyvos? Ar tavo kardas, mano brangusis, išgaląstas, kad galėtum nukirsti galvą mano mirtinam priešui?

Kaip sunkus švinas krito žodžiai iš Lukrecijos gražių lūpų. Ji stovėjo prieš grovą Sforcą ant plačių laiptų vedančių į viršutinį pilies aukštą. Nuo tų laiptų buvo matyti didelė salė su kolonomis, kurios grindys buvo išklotos parketu. Salė baigėsi aukštomis durimis, užšautomis stipriomis velkėmis.

Džiovanis Sforca buvo apsišarvavęs nuo kojų iki galvos. Vieną ranką padėjęs ant plataus kardo rankenos, kitoje laikė šalmą su juodomis plunksnomis.

— Nesirūpink, brangioji Lukrecija, — atsakė jaunasis grovas kerštu degančiai moteriai, — parengiau viską, viską numačiau, ir planas negali nepavykti. Davei sutartą ženklą. Dabar Cezaris su savo kruvinais šunimis jau eina čion. Įsiverš. O tu, plačiai atkėlusi vartus, kuo greičiausiai bėk laiptais į viršų. Iš šios vietos, kur dabar abu stovime, savo akimis matysi visą mūšį. Matysi žiaurų reginį, per daug žiaurų, kad galėtų būti man garbingas. Tą minutę, kai Cezario žmonės atsidurs salėje, grindys išsiskirs po nenaudėlių kojomis, jie nugarmės apačion ir negalės gintis. Paskui mes pulsime ir iki vieno išskersime popiežiaus kareiviapalaikius. Cezarį aš pats susirasiu, ir jis nepaspruks, nuo mano kardo. Kad niekad negalėtų pasprukti iš pilies, įsakiau kapitonui Varėnai atkirsti visus kelius pabėgti. Niekas neištrūks ir nepraneš apie skerdynes prie pilies stovinčiai Cezario kariuomenei. Kariuomenę, likusią be vado, lengvai išsklaidysime. Be to, jos nuotaika prasta. Mano žvalgai pranešė, kad prancūzai nenori klausyti įsakymų, o samdyti kareivai taip pat nepatenkinti. Nėra ko bijoti priešo, kuris kaunasi neturėdamas noro kautis.

— Cezariui žuvus, nori išeiti iš pilies ir pulti jo kariuomenę?

— Dar šią naktį turime viską padaryti. Reikia kalti geležį, kol ji įkaitinta. Be to, juk ne aš vienas kausiuosi, Feraros kunigaikštis ir Astorė Manfredas stovi pasirengę savo vietose. Išgirdę mano trimitus, kai pradėsiu mūšį, ir jie puls Cezario kariuomenę. Sermonetos kunigaikštis ir grovai Imolis ir Forlis užėmė visus vieškelius ir žudys bėgančius arba ims juos į nelaisvę. Mes visiškai sutriuškinsime Cezario pajėgas.

Lukrecija taip pat buvo pasirengusi kautynėms. Žvynuoti plieno šarvai dengė jos gražią krūtinę ir sidabriniais žiedais leidosi apvaliomis šlaunimis. Prie šono kabojo ilgas kardas.

— Ačiū tau, Džiovani, — tarė paduodama grovui ranką su pirštine iš plonučių plieninių grandinėlių, — matau, kad puikiai pasirengei kautynėms.

— Taip, — atsakė jaunasis grovas, liepsnojančiomis akimis matuodamas gražią moterį nuo kojų iki galvos, — bet kartu rengiuosi ir antrosioms mudviejų jungtuvėms.

— O, primeni mano pasižadėjimą. Įvykdysiu jį, neabejok, Džiovani. Karžygį, užmušusį grobuonį Cezarį, turėsiu mylėti. O dabar būk toks geras, — pridūrė ramiu balsu, — apgaubk mane apsiaustu, kuris kabo prie lango. Taip, ačiū. Uždek mažą žibintėlį. Liepk žmonėms atidaryti vartus, nes pati nepajėgsiu pajudinti sunkių geležinių velkių.

— Gal atsisveikinsime, Lukrecija! — jausmingai sukuždėjo Džiovanis, — rengiesi į pavojingą žygį.. Pasitikiu Dievu, kuris gina teisybę, ir žinau, kad nieko blogo neatsitiks, bet vis dėlto sunku pasakyti, kieno kraujas pirmas bus pralietas ten, kur jis turi būti pralietas. Gal matome vienas kitą paskutinį kartą. Lik sveika, Lukrecija.

Apkabino ją ir patraukė prie savęs, bet ji lanksčiu judesiu išvengė pabučiavimo į lūpas ir leidosi pabučiuojama į kaktą.

Su pagarba jis priglaudė savo lūpas prie jos baltos kaktos po juodomis išsidraikiusiomis garbanomis.

Vartai buvo atkelti. Lukrecija tyliai išėjo ir po kelių minučių atsidūrė prie aukštos sienos, kuria buvo apvesta pilis. Sustojo prie mažų geležinių vartelių iš vakarų pusės. Įsitikinusi, kad jie neužšauti, atsirėmė į šaltą mūro sieną, tarsi ją staiga būtų apėmęs nuovargis.

— Išmušė keršto valanda, — šnibždėjo sau. — Jau pripratau prie šios minties! Ji užvaldė visą mano sielą šėlstąs gyslose kraujas groja baisią keršto melodiją. Taip, Cezari! Šiandien užbaigsime mudviejų sąskaitas. Buvai mano gyvenimo šėtonas. Jei kada nors istorija pasmerks Lukreciją, niekas nė nepagalvos, kad tu, tik vienas tu turėtum būti jos negailestingai pasmerktas. Nekaltos mergaitės širdin tu įlašinai nežaboto gašlumo nuodų. Brolis suviliojo seserį! Tai buvo tvankią naktį vešliame sode. Ir vis dėlto sodo gėlės nenuvyto, bet žydėjo ir kitą dieną, kai saulė apšvietė jų grožį. Tik viena gėlė nudžiūvo, mano sielos nekaltybės gėlė. Nuo tos valandos atbudo manyje jausmas moters, nuo kurios nesutramdomų geidulių tu nuplėšei visas spynas. Gerai suprantu, ką dariau. Nenoriu tavęs apgaudinėti.

Daug vyrų mylėjau. Ir mano meilė pasiglemžė daug gražių gyvenimo gėlių, daug prarijo aukų, nes vyrai, kurie tyliomis mėnesienos naktimis ilsėjosi mano glėbyje, kitą dieną buvo lavonai ir gulėjo kur nors tuščioje gatvėje. Numirę nekalba ir negali papasakoti apie tas meilės naktis, apie Lukrecijos karštus bučinius.

O paskui, paskui susilaukiau Dievo bausmės, to didžiojo, nepasiekiamo Valdovo bausmės, nuo kurio nieko paslėpti negalima, kuris nusižengėlį baudžia jo paties ginklu.

Meilė buvo mano nuodėme, — meilė turėjo Imti ir bausmė man. Atėjo diena, kada sutikau žmogų, kurį vienintelį pamilau. Nuostabu, kad šitą žmogų levas pasirinko man vyru. Jo glėbyje, prie jo širdies supratau, kad visa, ką iki šiol maniau esant meile ir aistra, buvo tik žaismas. Su juo pirmą kartą pajutau tikrą meilę.