Haris Šefas - Cezaris Bordžija

Buvau vertas jūsų pasitikėjimo, Eminencija! Iš virtuvėje patarnaujančio berniuko tapau virėju, paskui virtuvės vedėju, paskui, gerai atestuotas Šventam Tėvui, patekau į Angelo pilį. Netrukus man buvo pavesta patarnauti pačiam popiežiui, kai jis sėsdavosi prie stalo. Stovėdamas už jo kėdės, padavinėjau jam valgius.

Dabar Adrianas di Kornetas pradėjo suprasti, kad šis žmogus atėjo suteikti jam didelės paslaugos.

— Kalbėk toliau, drauge, — ragino kardinolas.

— Vakar man buvo pasakyta, kad reikės patarnauti per vakarienę pas jus, Eminencija. Viskas jau paruošta popiežiaus virtuvėje. Šiandien anksti staiga mane pašaukė pas Jo Šventenybę, Popiežius pusryčiavo, o šalia jo ant mažo stalelio stovėjo dvi dėžutės su saldainiais, du maži meniški daikteliai venecijiečių darbo.

— Prieik arčiau, sūnau mano, — tarė maloniu balsu popiežius. Kai atsiklaupęs bučiavau jam rankas, jis liepė atsidėjus išklausyti, ką pasakys.

— Jau gana ilgai ištikimai tarnauji man, — kalbėjo popiežius, — bet šiandien išbandysiu tavo ištikimybę nepaprastu būdu. Pažvelk į tas dvi dėžutes. Jos panašios viena į kitą kaip du kiaušiniai. Ar ne tiesa?

Tai patvirtinau nulenkdamas galvą.

— Yra tik mažas skirtumas, pagal kurį dėžutes galima atskirti. Įsižiūrėk į tą išrėžtą žaltį, kuris vyniojasi aplink medį. Jis turi dvi mažas smaragdines akis. Ar matai, mano sūnau?

— Matau, Jūsų Šventenybe.

— O dabar įsižiūrėk į kitą dėžutę, paimk ją į rankas ir apžiūrėk iš visų pusių. Štai matai tą patį medį tą patį žaltį, tik jam trūksta vienos akies. Mažas smaragdas kadaise iškrito ir kito niekas nebeįstatė. Šiandien patarnaudamas prie stalo pas kardinolą Kornetą, vakarienei baigiantis, atneši dvi dėžutes. Žaltys su abiem akim skirtas mano brangiam draugui Adrianui di Kornetui. Jo Eminencija mėgsta prancūziškus saldainius ir todėl noriu suteikti jam nelauktą malonumą. Prie manęs pastatysi dėžutę su vienaakiu žalčiu. Prašau tai gerai atsiminti, Antonio, tiesa, tavo vardas Antonio? — nesukeisk tų dviejų dėžučių, jei brangus tau gyvenimas. Man pastatyk dėžutę su vienaakiu žalčiu, o kitą kardinolui. Ar supratai, Antonio?

Šiurpas mane nukrėtė. Supratau. Juk Aleksandras Bordžija taip stengėsi išaiškinti, kuo skiriasi abi dėžės, jog viską supratau.

Tvardžiausi kiek galėdamas, nepabalau ir neparaudau ir gana ramiai atsakiau:

— Puikiai supratau, ką turiu padaryti ir kuo rūpestingiausiai įvykdysiu įsakymą.

— Gerai, brangus mano sūnau, — sušuko popiežius dar kartą paduodamas man pabučiuoti ranką, — jei šį vakarą viską taip tvarkingai atliksi, liepsiu duoti tau du šimtus auksinių dukatų. Tegu tave laiminu Dievas, mano sūnau!

Susijaudinęs ir išsigandęs grįžau namo, kritau į kėdę, griežiau dantimis kaip karštinėje ir maniau, kad skausmas mane pasmaugs.

Gerai žinojau, ką reiškia Aleksandro VI įsakymas, žinojau, kodėl popiežius pažadėjo man tokią didelę dovaną ir kartu tarsi pagąsdino, jog man gresianti mirties bausmė. Turėjau padaryti žmogžudystę, pakišti jums nuodų, pašalinti iš popiežiaus kelio kaip kenksmingą jam žmogų.

To padaryti jokiu būdu negaliu.

Tad persirengiau, kad manęs nepažintų, slapčiomis išėjau iš Angelo pilies ir atėjau jums apie tai pranešti.

Neatidarykite šios nelemtos dėžutės ir nesu valgykite nė vieno saldainio, nes juose, aišku, yra baisiausių nuodų!

Skausmingai šypsodamasis kardinolas padavė doram žmogui ranką:

— Ačiū tau. Užsitraukei didelį pavojų, geriau nereikėjo to daryti, nes tikrai sumokėsi gyvybe, jei iškils aikštėn, kad buvai atvykęs manęs įspėti. Man jau nebėra išsigelbėjimo, nes priešas atkirto visus gelbėjimosi kelius. Todėl prašau tavęs, brangus mano sūnau, saugokis patsai. Padaryk, ką liepė tavo ponas, gelbėk nors savo gyvybę. Pastatyk dėžutę su žalčiu dviem akim prie manęs.

Antonio Travista puolė kardinolui į kojas ir verkdamas ėmė bučiuoti jo rankas:

— Taip miršta tik šventasis! — sušuko raudodamas.

— Taip miršta vyras, — ramiai atsakė Adrianas di Kornetas, — kuris nori savo mirtimi pelnyti atleidimą savo žudikui, kad jis nepatektų į amžiną pražūtį. O dabar, mano sūnau, eik ir pasimelsk už mano sielą.

Po kelių minučių, vėl apsirengęs elgeta, Antonio Travista nušlubavo Romos gatvėmis, keldamas žmonių užuojautą.

Kornetas nuėjo į namų koplytėlę. Čia kaip tikras Dievo tarnas jis norėjo pasirengti paskutinei gyvenimo valandai.

Vos užsidarius durims iš už užuolaidos pasirodė Dženaras.

— Ačiū tau, gerasis Antonio, — tyliu džiaugsmingu balsu kuždėjo Dženaras. — Neveltui rizikavai, neveltui atnešei baisią paslaptį. Bus labai lengva sukeisti tas dvi dėžutes, aš tai pats padarysiu!

XIII SKYRIUS

Popiežiaus ir jo palydovu pasirodymas kardinolo Adriano di Korneto namuose sutraukė didžiulę minią prie rūmų. Pamatę popiežių, žmonės puolė ant kelių, o Aleksandras VI švelniai ir maloningai šypsodamasis laimino žmones.

Adrianas di Kornetas sutiko popiežių be skrybėlės prie savo namų slenksčio. Buvo išbalęs, bet visiškai ramus. Pabučiavo savo žudiko ranką ir nuvedė į kambarius.

Palydovai, keli kardinolai ir aukštieji popiežiaus rūmų valdininkai nuėjo paskui juos. Jau prieš tris valandas popiežiaus tarnai užplūdo kardinolo namus. Mulais pakinkyti vežimai atvežė valgius iš popiežiaus virtuvės ir vynus iš Angelo pilies rūsių, atvyko daugybė virėjų, virtuvės ir valgomojo kambario tarnų. Kai svečiai įėjo į didelę pokylių salę, ant gėlėmis papuošto stalo jau buvo sustatyti brangūs indai su Bordžijų herbais.

— Mano brangus drauge, — kreipės Aleksandras VI į nelaimingąjį kardinolą, kuris vis labiau jautė besiartinančią mirtį, — seniai trokštu porą ramių valandų praleisti jūsų namuose ir pasikalbėti su jumis. Todėl be jokių ceremonijų įsipiršau į svečius. Tikiu, kad mano vizitas jums nebus nemalonus.

Adrianas di Kornetas sumurmėjo kelis žodžius apie didelę garbę ir laimę, kurią jam teikia Aleksandras VI ir atsisėdo prie stalo šalia popiežiaus. Aplink juos susėdo palydovai pagal savo rangą.

Šeimininkas sukalbėjo maldą, paskui tarnai atnešė auksiniuose induose valgius, kiti tarnai pilstė vyną į taures. Popiežiaus muzikantai pradėjo groti.

Už popiežiaus kėdės stovėjo Antonio Travista, o už Adriano di Korneto kėdės — mažasis Dženaras. Abu tarnavo savo ponams, bet nelaimingasis Antonio kartkartėmis drebėdamas žvilgčiojo į savo geradarį, jo veidas reiškė nerimą ir gailestį.

Puotos dalyviai negalėjo nepastebėti, kad jau seniai popiežius bebuvo tokios geros nuotaikos kaip šiandien.

Popiežius daug ir linksmai kalbėjo, žavėdamas visus dirbtiniu nuoširdumu, kuriuo jis pasižymėjo dar jaunas bebūdamas ir apgavo tiek naivių širdžių.

Daugiausia popiežius kalbėjosi su Adrianu di Kornetu. Žinodamas, kad kardinolas yra mokslo vyras, labai mėgstąs meną ir literatūrą, popiežius ir nukreipė kalbą į šią sritį.

Knygų spausdinimas, nors jis tebebuvo dar užuomazgoje tuo laiku, jau gerokai padėjo plisti įvairiems literatūros kūriniams. Aleksandras VI kalbėjo apie kelias tik ką išleistas knygas, darydamas vykusias kritines pastabas. Jis taip mokėjo gražiai kalbėti, taip sumaniai pinti savo minčių ir žodžių rezginius, jog beveik visai išblaškė niūrias kardinolo mintis ir valandėlę šis net užmiršo tikrąjį šios puotos tikslą.

Paskui popiežius pradėjo kalbėti apie savo sūnaus Cezario laimėjimus.

Jaunatviškas užsidegimas skardėjo jo balse, kai jis pasakojo apie sūnaus lankymąsi prancūzų karaliaus rūmuose, apie didelius laimėjimus karo žygyje prieš Romaniją.