Haris Šefas - Cezaris Bordžija

— Koks bjaurus klastos ir išdavystės audinys, — sušuko Džiovanis Sforca ir pašoko.

— Bet, Lukrecija, aš visada žinojau, kad tu niekada neleisi tėvui ir broliui pasinaudoti tavimi kaip žemų užmačių įrankiu. Dar kartą kartoju: sveikinu tave kaip pilies ponią! Ir dieną ir naktį tau atidaryti pilies vartai, ir ryt sargybai bus įsakyta niekada neklausti tavęs slaptažodžio. Vis vien kur nukreipsi savo žingsnius, niekam nevalia pastoti tau kelio arba sekti, kur eini. Pasitikiu tavimi, Lukrecija, kaip savimi ir atiduodu savo likimą į tavo rankas.

— Už tokius taurius žodžius galima tik padėkoti mano mažasis Džiovani, — sušuko Lukrecija.

Ir jos akys kažkaip keistai žybtelėjo.

— Brangioji Lukrecija, buvau nevertas tavęs, bet dabar noriu įrodyti, kad nusipelniau turėti tave savo :žmona.

— Noriu ir aš to, — sukuždėjo Lukrecija žavingu balsu, kuris jau daugybei vyrų apsuko galvas, paversdamas juos klusniais gražios moters įrankiais.

Džiaugsmingas riktelėjimas išsiveržė iš Džiovanio lūpų. Visas virpėdamas jis šoko prie Lukrecijos:

— Dar prieš minutę tamsą apgaubusią žemę vadinau Pezaros siaubo naktimi, — dabar ją tevadinsiu savo laimės naktimi.

— Atleisk, Džiovani, kad tave šiek tiek apvilsiu, — dusliai tarė Lukrecija, spausdama jo ranką. — Žinai, jog laimę reikia nusipelnyti, nes tik tada ji yra tikra laimė. Jei nori mane turėti, turi įvykdyti vieną sąlygą.

— Įvykdysiu kiekvieną, kurią išgirsiu iš tavo lūpų.

— Tad klausyk, — tarė Lukrecija kaip geležis griežtu balsu, kuris net nustebino sumišusį Džiovanį, — klausyk! Aš reikalauju iš tavęs Cezario Bordžijos galvos.

— Savo brolio galvos?

— Mano mirtino priešo, mano laimės žudiko. Taip, Džiovani, duok man Cezario Bordžijos galvą ir... būsiu tavo. Išdidi Lukrecija nulenks savo galvą prieš tave, bus tau klusni, o jei panorėsi, bus ištikima draugė ir pagalbininkė laimėje ir nelaimėje. Lukrecija viską, ką tik nori padarys už tą kainą, kurios reikalauja, už Cezario Bordžijos galvą, už šėtono galvą!

Džiovanis išsitraukė iš makšties kardą ir, aukštai jį pakėlęs, sušuko:

— Šiuo šventu kardu, kurį nesuskaitomuose mūšiuose garbingai laikė mano narsūs protėviai, Dievo vardu pasižadu padėti Cezario Bordžijos galvą prie tavo kojų. Amen!

— Padėsiu tau, visas jėgas atiduosiu, Džiovani, jei pritarsi mano planui ir leisi man jį įvykdyti. Esu pasiryžusi tuo pačiu išdavystės ginklu, kuriuo Cezaris norėjo tave sunaikinti, parblokšti jį patį ir sutriuškinti jo kariuomenę. Jis davė man dėžutę su dirbtine ugnimi, kuri degdama svaido žėrinčias žvaigždes. Ši liepsna bus ženklas, kad jis su savo kariuomene gali skverbtis į pilį; vartai, virš kurių pasirodys liepsna, bus atkelti ir pro« juos jis pateks į tvirtovę. Štai vieną naktį dangaus liepsna pabers savo žvaigždes virš tavo pilies vartų, jie atsivers, ir Cezaris su savo gaujomis įsiverš į pilį. Tada tu, mielasis Džiovani, visus įsiveržusius priešus turėsi spąstuose. Tada pulkite juos naikinti, o tu, jei nori būti laimingiausias žmogus, rask jų tarpe vieną, kurio aš nekenčiu. Atnešk man... Cezario galvą!

Lukrecija apkabino Džiovanį ir apibėrė jį svaiginančiais bučiniais.

Tą akimirksnį kalno papėdėje pasigirdo trimitai. Laukiniai balsai pasigirdo Foglio lygumoje. Arklių kanopų bildesys, ginklų žvangėjimas, būgnų ir ragų garsai pasigirdo tamsoje, aidėjo už pilies mūrų, tarsi visas tas triukšmas turėjo nuversti tvirtovę į putotas upės bangas.

Didžiojoje salėje staiga pasidarė šviesu. Lyg saulė apšvietė ją savo spinduliais.

Tai buvo ugnies šviesa. Cezario kareiviai padegė Pezaros apylinkės gyventojų paliktus namus. Ugnies stulpai kilo į dangų.

— Štai ir jis, — sušuko Lukrecija, pribėgusi prie lango. — Žiūrėk, Džiovani, ir stebėk piktus Cezario darbus!

— Nė vargingiausios lūšnos nesigaili šis niekšas, — drebėdamas iš pykčio sušuko Džiovanis, — plėšikas šėlsta, bet sveikinu jį, nes atnešė jis man seniai trokštamą laimę. Taip! Džiaugsmo kupinas sveikinu tave, Cezari! Mano laimei atvykai, mano laimei!

— Taip, atvyko, — suskambėjo džiugus Lukrecijos balsas. — Cezaris atvyko, kad jau niekada iš čia neišvyktų. Virš jo lavono pakils kruvinas Alfonso iš Aragonos šešėlis ir išties rankas, laimindamas mane, kuri už jį atkeršijo!

XII SKYRIUS

Tuo pačiu laiku, kai visa tai vyko, Bordžijų galybei Romoje išmušė paskutinė valanda.

Ne kurios nors valstybės jėgai, ne diplomatinei akcijai lemta buvo nuversti melu ir klasta pagrįstą viešpatavimą, kurį pradėjo Rodrigas Bordžija ir vis labiau ir labiau stiprino Aleksandras VI. Mirtinas smūgis, kuris pataikė į pačią Bordžijų širdį, buvo kirstas ta ranka, iš kurios niekas to nesitikėjo ir kuri sunaikino didžiausią nenaudėlį ir nusikaltėlį, koks kada nors sėdėjo popiežiaus soste.

Aleksandras VI neužmiršo sūnui duoto pažado pašalinti iš kelio visus Bordžijų dinastijos priešus, kai Cezaris geležiniu kumščiu naikina visus dar nenugalėtus kunigaikščius ir grovus.

Priešų Bordžija turėjo labai daug. Nuostabiu, bet labai suprantamu būdu priešų atsirado ir ten, kur, Šventojo Tėvo nuomone, turėjo būti ištikimiausi ir labiausiai jam atsidavę draugai, t. y. kardinolų kolegijoje.

Šį aukščiausių bažnyčios didžiūnų ir patarėjų susirinkimą popiežius pavertė šlykščių farsu. Kardinolų saujelė, toji bažnyčios išmintis, turinti įtaką įvairioms popiežiaus veikimo sritims ir net galinti jį kontroliuoti, tie dvasiškiai, kurie naudojosi tikrai karališkomis pajamomis, Aleksandrui VI popiežiaujant buvo tik marionetės, kurios judėjo, kai jis ir jo sūnus patempdavo prie jų pririštą virvute. Dabar kardinolai tik pritardavo Bordžijų šeimos planams ir tarnavo jos reikalams. Jie ilgus metus buvo klusnus savo pono ir valdovo įrankis, sankcionuodavo visus jo bjauriausius darbus. Už tai Aleksandras VI atsilygindavo, mėtydamas kardinolams didesnius ar mažesnius gabalus nuo savo riebaus grobio, kurį gobšūs kardinolai tuojau griebdavo.

Bet paskutiniu laiku viskas labai pasikeitė. Popiežiaus iždas tuštėjo dėl nuolatinių karų ir neregėto pinigų švaistymo. Aleksandras VI nutarė, kad kardinolai jau pakankamai prisikimšo kišenes ir gali puikiai gyventi. Toks popiežiaus nusistatymas turėjo pagrindo. Beveik visi kardinolai buvo labai turtingi, turėjo beneficijas, kurios kasmet duodavo daug tūkstančių auksinių dukatų. Galima buvo lėbauti, o meilužės kardinolams mažai kainavo, nes beveik visos buvo turtingos, vargingosios pasitenkindavo vien tik „švento patalo“ laime. Staiga Aleksandras VI uždarė savo iždą kardinolams, pasidarė šykštus ir neprieinamas. Jam pačiam reikėjo pinigų, nes Cezario kelionė į Prancūziją ir jo karo avantiūros ryte rijo auksą. Kardinolai buvo popiežiaus šalininkai tik tol, kol galėjo kimštis savo „šventąsias kišenes“.

Aleksandro VI šykštumas sukėlė didelį pasipiktinimą kardinolų kolegijoje. Dabar kardinolai staiga atsiminė, kad jiems uždėta pareiga ginti bažnyčios reikalus, o ne Bordžijų šeimai tarnauti. Jie pradėjo priešintis popiežiaus sumanymams, nebepataikavo jo norams, kritikavo jo bulę ir encikliką.

Aleksandras VI grasino, bet kardinolų kolegija, nekreipdama dėmesio į tai, ėjo savo keliu, trukdydama Bordžijai kiekviename žingsnyje.

Tada Šventasis Tėvas nutarė viską daryti savarankiškai, nesiklausdamas kardinolų kolegijos ir nešaukdamas jos posėdžių, net tada, kada šaukti buvo būtina.

Negalėdami legaliai susirinkti, kardinolai rinkosi slaptai ir stojo dar griežtesnėn opozicijon popiežiui.