Haris Šefas - Cezaris Bordžija

Sugirgždėjo sunkios geležinės velkės. Vartai buvo atkelti. Pakėlusi gražią išdidžią galvą, peržengė Lukrecija pilies slenkstį, kurią paėmė be kardo.

XI SKYRIUS

Tylėdama kopė Lukrecija laiptais šalia Džiovanio.. Grovas atvėrė savo kambario duris ir paprašė įeiti.

Gracingu judesiu Lukrecija nusimetė apsiaustą nuo pečių ir stojosi prieš savo buvusį vyrą dar žavingesnė, negu buvo tada, kai jis paskutinį kartą ją matė. Jai nepaprastai tiko juodas aksominis iki kelių sijonas ir aukšti tamsiai žali minkšti batai su pentinais.

Džiovanis Sforca rijo akimis jos grožį. Tą valandėlę užmiršo net ir besiartinantį pavojų, nebegalvojo nei apie Cezarį, nei apie šios nakties baisumus, nei apie nelaimingus, bepastogius žmones, pasislėpusius pilyje. Jo siela gyveno tik viena mintimi, nuo kurios virpėjo jo širdis: „Štai ši moteris, šis neįkainojamas turtas, jau kartą buvo mano, o aš, beveik vaikas būdamas, nemokėjau, ginti tokios brangios nuosavybės.“

Paskui ištiesė Lukrecijai abidvi rankas:

— Širdingai sveikinu tave, Lukrecija! Vis vien, kaštavę čion atvedė, ar geras, ar blogas atneši žinias, sveikinu tave kaip šios pilies ponią, mano širdies valdovę, sveikinu tave ir vadinu vardu, kurį tau atėmė tavo tėvo klastinga suktybė, sveikinu tave kaip grovienę Sforcą,. Pezaro ir visų aplink esančių žemių valdovę.

Lukrecija pasitraukė šiek tiek atgal ir ramiu tyliu balsu tarė:

— Prieš paspausdama tau ranką, Džiovani, prieš pasakydama, kad tas vardas, kurį man davei, yra mielas mano ausims, turiu paaiškinti savo atvykimo tikslą. Ar vieni esame? Ar niekas negali mūsų išgirsti?

— Vienų vieni.

— Uždek žvakes. Noriu, kad žvelgtum man į akis, kai pasakosiu. Reikia, kad visiškai pasitikėtum manimi.

Džiovanis uždegė keturias žvakes. Lukrecija atsisėdo patogioje kėdėje.

— Ilgas ir greitas jojimas mane labai nukamavo, — aš atsisėsiu.

Džiovanis atnešė pagalvę ir padėjo po jos kojomis.. Paskui atsistojo priešais, sudėjo rankas ant krūtinės įrėmė laukti, ką ji pasakys.

— Keista, — tarė Lukrecija, — kol buvau tavo žmona, nė karto nebuvau peržengusi šių namų slenksčio. Bet šiandien man buvo lemta įžengti į tavo pilį.

— Nors vėlai atvykai, bet atvykai, ir aš jaučiu didžiausią džiaugsmą. Baisi ši naktis. Paskui tave eina pražūtis, mirtis, nes, turbūt žinai, kad tavo brolis su sulaukėjusiomis gaujomis traukia Foglio pakrantėmis ir kad jo žygio tikslas yra Pezaros paėmimas.

— Žinau, — atsakė Lukrecija, — sunku man buvo pralenkti Cezarį ir patekti čion valandą anksčiau; jis jau arti, Džiovani.

— Tegu ateina, — tarė Sforca, išdidžiai pakėlęs galvą. — Įsiveržė į mano kraštą kaip plėšikas, kaip naktinis žmogžudys, bet prie Pezaros pilies turės sustoti. Netikėtai manęs neužpuls, esu įspėtas ir tinkamai pasirengęs. Bet pasakyk man, ar tavo tėvas ir brolis atsiuntė tave deryboms vesti su manimi, ar savo valia atėjai manęs įspėti?

— Atėjau ieškoti pastogės. Juk turbūt žinai, kad nužudytas Alfonsas iš Aragonos, mano vyras. Ar žinai, kas jį nužudė?

— Visa Italija tai žino, bet nedrįstu pasakyti žudikų vardų. Nenoriu liūdinti tavęs, Lukrecija!

— Tau nereikia sakyti jų vardų. Aš pati pasakysiu jų prakeiktus vardus. Tai popiežius Aleksandras VI ir jo sūnus Cezaris Bordžija. Budelio darbą atliko pats Cezaris. Jis savo ranka, kuri turbūt nesudrebėjo, įsmeigė stiletą į Alfonso širdį.

— Juk tokį pat likimą jie ir man buvo parengę, — sušuko Džiovanis, — o jei aš išsigelbėjau nuo mirties, tai esu dėkingas tik tau. Įspėjai mane iš anksto. Užjaučiu tave, nes tau nepavyko išgelbėti savo antrojo vyro.

— Gana apie tai, Džiovani, — griežtai tarė Lukrecija. — Norėjau paaiškinti, kodėl taip staiga pasirodžiau tavo pilyje. Maldauju pagalbos, gelbėk nuo tėvo ir brolio. Alfonsui mirus, pačiam Šventam Tėvui mečiau kaltinimus į veidą. Ir nors negalėjau išvengti susitikimo su Cezariu, prisiekiau, kad vieną gražią dieną baisiai jam atkeršysiu. Taigi mano santykiai su tėvu ir broliu kasdien aštrėjo. Pagaliau įvyko audringa scena. Kitą dieną sužinojau, kad jie jau nulėmė mano ateitį, nutarė uždaryti mane „Atgailaujančių seserų“ vienuolyne prie Brakiano ežero. Nakties tamsoje jie norėjo mane pagrobti, užkimšti burną ir surištą nuvežti vienuolynan. Už vienuolyno sienų visi mane pagalbos šauksmai būtų buvę balsas dykumoje.

Gavus tokią žinią, netekau jėgų. Žinojau, kad Romoje esu bejėgė ir atiduota Bordžijų malonei ir nemalonei. Todėl turėjau kuo greičiau pabėgti ir nuvykti į tą vietą, kur nesiekia popiežiaus ir jo sūnaus šėtono valdžia. Visame pasaulyje man viena tokia vieta tėra. Tai Džiovanio Sforcos širdis ir jo stipri pilis. Žinojau, kad Cezaris skubiai žygiuoja prieš Pezarą, bet pasirinkau kaip tik ją. Žinojau, kad rasiu globą ir pastogę. Jausmas sakė, kad priimsi širdingai mane, nes mane myli ir nekenti Cezario.

— Lukrecija, brangioji Lukrecija! — susijaudinęs sušuko grovas Sforca. — Tavo širdies balsas gerai tau patarė. Taip, myliu tave, myliu pagarbos pilna meile ir nekenčiu tavo brolio, nes kiekvienas doras žmogus turi nekęsti šio plėšiko ir žmogžudžio. Dar kartą širdingiausiai sveikinu tave, mano Lukrecija. Štai atsiklaupiu prieš tave ir, pakėlęs rankas į Dievą, iškilmingai prisiekiu: — Brangiausias turtas, kurį šioje pilyje ginsiu iki paskutinio kraujo lašo nuo tavo brolio pasiutusio pykčio, esi tu — mano žmona.

Džiovanis, jau puolęs prie Lukrecijos kojų, staiga susirūpinęs pažvelgė į ją.

Jis išgirdo sidabrinį jos juoką, o juk tai negalėjo būti atsakymas į jo nuoširdų prisipažinimą, į jo atsidavimo kupiną meilę.

Bet Lukrecija apkabino jį ir prisitraukė prie savęs:

— Tu... mylimasis, tu gerasis, taip aklai pasitikįs žmogus! Kaip lengva tave apgauti, kaip lengva įtraukti į pinkles! Bet už tai dar didesnis niekšas būtų tas, kas norėtų tave, tokį gerą, apgauti. Ar tikrai manai, Džiovani, kad atvykau pas tave dėl to, kad negalėjau niekur rasti pastogės? Ar manai, kad Lukrecija jau prarado išdidumą, kad ieškotų pagalbos vyro, kurį taip staiga pakeitė kitu vyru? Ne, mano drauge. Jei tikrai būčiau tokia Lukrecija, kokia mane laiko visas pasaulis, tokia pikta ir klastinga, žodžiu, jei būčiau tikra Bordžija, turėčiau dabar tavo likimą savo rankose ir po kelių dienų gulėtum negyvas savo išdidžios pilies griuvėsiuose.

— Lukrecija! — suriko grovas pabalęs ir sumišęs, nesugebąs suprasti jos žodžių.

Lukrecija ištiesė jam abi rankas ir privertė vėl atsisėsti prie jos kojų.

— Padėk galvą man ant krūtinės ir klausyk, — tu, suaugęs vaike! Dabar išgirsi iš mano lūpų tikrą tiesą. Aš turėjau ateiti tavęs išduoti. Tėvui ir Cezariui žinant net daugiau, jų kurstoma pasibeldžiau šiandien į tavo tvirtovės vartus. Cezaris tikisi, jog vieną gražią naktį duosiu jam sutartą ženklą ir nurodysiu vartus, kuriuos slapčiomis būsiu atvėrusi. Tada Cezarui jau nebereikėtų vargti šturmuojant šias sienas. Jis padarė didžiulę klaidą, tikėdamasis neva sesers paslauga. Pasitikėjo manimi, nes laiko mane tikra Bordžija ir mano, kad esu taip pat nenuoširdi, klastinga, veidmainiška kaip ir jis pats. Jei veikčiau pagal jų nurodymus, — čia Lukrecijos balse suskardėjo širdgėla, — žūtum, Džiovani, ir tavęs neišgelbėtų nei tavo pylimai, nei tavo tvirtovės sienos. Pezaros paėmimas atvertų kelią į kitas kunigaikštystes, o po kelių savaičių Romoje vėl sugaustų varpai, skelbdami Cezario pergalę ir skambėtų himnai jo garbei, o jis vėl su triumfu įžengtų į Angelo pilį.