Haris Šefas - Cezaris Bordžija

— Meistriškas sumanymas. Jis turi pavykti, — sušuko Cezaris.

— Neabejoju, — ramiai atsakė Lukrecija, — kad Sforca mane priims, bet kokį turėsiu duoti ženklą, kad mano darbas atliktas, kaip tau pranešti, iš kurios pusės turėsi įsiveržti pilin!

— Nėra nieko lengvesnio, sesute, — tarė Cezaris. — Duosiu tau mažą dėželę su dirbtinės ugnies medžiaga. Ši medžiaga uždegta pakyla į orą kaip žvaigždė. Aš pats su savo žmonėmis budėsiu prie Pezaros pilies, taigi pastebėsiu tavo signalą. Už šį puikų žaislelį esu dėkingas ponui Lamotei, Liudviko XII rūmų dirbtinės ugnies meistrui.

— Vėl regiu, kad mano sūnus Cezaris yra karo genijus, — gėrėdamasis sušuko krikščionybės galva. — Todėl, Lukrecija, rimtai apsispręsk, ar sutinki mums padėti tokiu svarbiu reikalu.

— Sutinku, — atsakė Lukrecija, tiesdama abidvi rankas tėvui ir broliui, — ir užtikrinu, kad dangaus liepsna parodys Cezariui kelią į Pezaros širdį.

— Aš žinojau, — tarė džiaugdamasis Aleksandras VI, — kad galų gale kiekviename Bordžijuje prabils šeimos kraujas! Taip, mano vaikai, eikite išvien ir, nors visas pasaulis apsiginkluotų ir stotų prieš mus, jis nenugalės Dievo palaimintos „Bordžijų sąjungos“.

X SKYRIUS

Gražus Pezaro miestelis, vaizdingai išsimėtęs prie Foglio upės žiočių, ten kur ji įteka į Adrijos jūrą. Jis savo mažais nameliais, sodų gražumu ir kukliu gyventojų svetingumu kreipiantis nūdieninių keliautojų dėmesį, XVI amžiaus pradžioje buvo liūdnas ir niūrus. Akio kalne išdidžiai stovėjo tvirta grovo Sforcos pilis, kuris nupirko ją iš nuskurdusių Malatestų.

Lietinga rudens naktis gaubė miestą ir pilį. Nameliuose, kalno papėdėje, seniai jau užgeso žiburiai, bet penki Akio kalno pilies langai dar švietė. Ten, prie ąsočiais ir sidabriniais indais apstatyto stalo sėdėjo puošnių vyrų grupė ir tarėsi svarbiais reikalais. Pirmininkavo visų jauniausias, Džiovanis Sforca, pilies valdovas, o podraug Ir galingiausias iš visų tą naktį susirinkusių kunigaikščių.

Šalia jo sėdėjo gražus, bet niūrių akių vyras, Feraros kunigaikštis Alfonsas, Sermonetos kunigaikštis ir Imolio bei Forlio grovai.

Čia sėdėjo ir ne tokios kaip jie aukštos kilmės vyras, bet ne mažiau gerbiamas už savo narsumą ir rimtumą. Tai buvo jaunasis Astorė Menfredas iš Faenzos. Jo tėvas buvo to miesto burmistras, o gyventojai išsirinko Astorę savo kariuomenės vadu. Jo vadovaujama kariuomenė kartą jau buvo privertusi bėgti Cezario gaujas.

— Negalime užmiršti, — kalbėjo Džiovanis Sforca, — kad Cezaris Bordžija yra prisiekęs mus visus išžudyti ir užgrobti mūsų žemes bei turtus. Patikimomis žiniomis, prieš aštuonias dienas Cezaris gana didelės kariuomenės priešakyje vėl išvyko iš Romos Fezaros link. Niekšiškas popiežius ir jo kruvinas sūnus prisiekė paimsią mano pilį ir užgrobsią mano žemes. Jie ruošia man tą patį likimą kaip ir jums, Imolio ir Forlio grovai. Kai apsidirbs su manimi, puls jūsų žemes, gerbiamas Feraros valdove.

— Tepraryja žemė tuos Bordžijas! — sušuko Feraros kunigaikštis, trenkęs kumščiu į stalą. — Nejaugi negalime nieko padaryti tam prakeiktam slibinui, nejaugi esame bejėgiai prieš tą hidrą?

— Reikėtų imtis atsargumo priemonių, — atsakė grovas Sforca. — Todėl aš jus ir sukviečiau šią naktį pasitarti. Paduokime vienas kitam rankas ir prisiekime susijungti prieš bendrą priešą ir išvyti jį iš savo žemių.

— Reikia išvyti, — atsiliepė skambiu balsu jaunasis Astorė Manfredas. — Nelaukime, kol Bordžijos kaip vilkai pradės kaukti prie mūsų namų lygiuokime prieš juos ir patys pulkime Cezario gaujas. Baisus maras siaučia Italijoje, tas maras yra Bordžijos. Jie viską naikina, žudo. Vienintelis vaistas prieš tą marą — stiprus ir staigus kardo smūgis. Jei visi turime žūti, nes Bordžijos to nori, tai bent ginkimės iki paskutinio atokvėpio ir žūdami mirtinai sužeiskime plėšrųjį vilką.

Bet kodėl mes nusimename? Kol Cezaris pasirodys prie Pezaros, praslinks dar kokios aštuonios dienos. Turime pakankamai laiko suteikti savo jėgoms ir atvesti jas čionai. Jūsų pilis, grove Sforca, laikoma nepaimama. Tegu Bordžijos į ją dantis laužosi, o mes vieną tamsią naktį, tai bus duotas ženklas, iš visų pusių pulsime niekšišką plėšiką. Tada pažiūrėsime, ar šėtonas, kuriam Cezaris pardavė savo sielą, apgins jį nuo mūsų kardų.

Manfredo iš Faenzos trumpa ir griežta kalba pakėlė nuotaiką. Jo karštų žodžių įkvėpti, visi pakilo ir ėmė ploti.

— Tegu išbando savo jėgas prie mano tvirtovės sienų, — išdidžiai nusijuokė Sforca. — Nepadės nė prancūzų kariuomenė, kurią gavo iš Liudviko XII, nei jo mašinos, svaidančios akmenis ir griaunančios sienas.

Į salę įėjo senas pilies prievaizdas Bartoldis.

— Šviesusis pone! — drebėdamas sušuko senelis, — į pilį atėjo kerdžius, jis nori pasimatyti su ponais. Atnešė svarbių ir baisių žinių. Iš gilios žaizdos jo galvoje teka kraujas, nes blogai aprišta skarmalu. Jis pasakoja, kad sudeginti kaimai Foglio pakrantėje, pagrobti gyvuliai, vyrai nužudyti arba sužeisti, o visos moterys išžagintos, nes tuos nelaiminguosius staiga puolęs maras Cezaris.

Visi nustebę pašoko iš vietų.

— Tai negalimas daiktas! — sušuko Feraros kunigaikštis. — Cezaris dar negali būti taip arti. Jei jis taip greit galėjo įveikti kelią iš Romos į Pezarą, tai pats patikėsiu, kad jam padeda velnias.

— Jei žinia, kurią išgirdome pasitvirtins, — pasakė grovas Sforca, — tai Bordžija su prancūzų ir ispanų kareiviais dar šią naktį pasirodys prie mano pilies. Tegloboja mus Dievas!

— Nusiraminkite! — pasigirdo švelnus Sermonetos kunigaikščio balsas, — nenustokite drąsos, kuri tik ką prabilo jumyse. Pirmiau išklausykime kerdžiaus, o paskui nutarkime, kas darytina.

— Atveskit kerdžių! — įsakė Sforca. — Išgirskime iš jo paties lūpų nelemtą žinią.

Po kelių minučių pilies prievaizdas įleido į salę žmogų, kurio išvaizda rodė, jog kažkas labai žiauriai pasielgė su juo. Vargingo kaimiečio rūbai, dengę liesą, gyslotą, saules nudegintą kūną buvo sudraskyti, galva aprišta nešvariu audeklu, pro kurį sunkėsi kraujas susimaišęs su prakaitu, nes vargšas, matyt, bėgo pilin kiek tik turėjo jėgų. Kerdžius drebėdamas stovėjo prie slenksčio ir pilies valdovo paklaustas, ar teisinga žinia, kurią jis atnešė, atsakė:

— Sakau šventą teisybę, taurūs ponai. Tai baisi tiesa. Daugiau kaip šimtas dvidešimt vyrų, moterų ir vaikų guli nužudyti mano gimtojo kaimo griuvėsiuose. Kur tik Cezaris pastato savo koją, visur dangus raudonuoja nuo gaisrų pašvaistės.

— Ar tikrai žinai, kad Cezaris jus užpuolė? — paklausė Feraros kunigaikštis.

— Ekscelencija! Aš pats jį mačiau. Bėru žirgu jojo degančio kaimo gatvėmis ir šaukė savo žmonėms:

— Nieko nesigailėkite, žudykite, deginkite, prisikimškite kišenes. Nedaug terasite grobio pas tuos driskius, bet kai išrūkysime Sforcą iš jo pilies, kiekvienas gaus tiek aukso, kiek tik galės panešti!..

— Cezaris Bordžija tiesą sako, — atsiliepė Sforca, prisivertęs nusijuokti, — mano pilyje galėtų rasti daug aukso ir sidabro, bet turime ir plieno, kurio Cezaris ir jo plėšikai anksčiau paragaus.

— Ar, be tavęs, kas nors išsigelbėjo po tokių baisių skerdynių? — paklausė senas Sermonetos kunigaikštis.

— Matyt, esu vienintelis išlikęs gyvas. Mano žmona ir vaikai nužudyti. O, taurūs ponai, jei galėčiau sugebėti pavaizduoti visus žiaurumus, kuriuos mačiau. Kažkokio stebuklo dėka man pavyko išsigelbėti ir pabėgti. Nerimo ir baimės varomas bėgau čion, nes norėjau įspėti jus, sinjorai ir valdovai.