Haris Šefas - Cezaris Bordžija

— Tepasigaili Dievas jo nuodėmingos sielos, — tarė Cezaris, — bet aš abejoju, ar Lukrecija tuo patikėjo.

— Klysti, — atsakė Aleksandras VI. — Ji visai įsitikinusi, kad taip buvo, o jei ir turi kurių nekuriu abejonių, tai ji yra pakankamai protinga ir nusilenks likimui, neparodys, kad ta istorija jai atrodo įtartina. Juk aš sakiau, ne tiktai prašė atleisti jai, bet net pareiškė norą, kad judu sutaikyčiau. Tą jos pageidavimą įvykdysiu mielu noru, nes matyti jus, vaikai mano, gyvenant santaikoje, yra didžiausias mano troškimas.

Tik bendromis pajėgomis veikdami, Bordžijos gali pasiekti savo tikslus. Greit pamatysi Lukreciją, ji tavęs laukia rūmų prieangyje ir pirmą kartą po to, kai liko našlė, nusiėmė gedulą ir tau pagerbti apsirengė iškilmių rūbais.

— Matau, kad Lukrecija yra tikra Bordžijų duktė. Kelia vėliavą pavėjui. Džiaugiuosi, kad pagaliau susiprato. Tai mums svarbu, nes artimiausiu metu ji ir jos nepraprastas grožis mums bus reikalingas.

— O tavo žmona? — paklausė Aleksandras VI, — gražioji Karolina d’Albret? Kodėl jos nebuvo šalia tavęs triumfo eisenoje?

— Atvyks čion po kelių dienų, — atsakė Cezaris. Nuo to laiko, kai pervažiavom Italijos sieną, nuolat serga. Negali pakęsti mūsų klimato. Bet daug ko nesitikėk iš mano žmonos. Ji, tiesa, graži, ir labai mylima prancūzų rūmuose, bet labai nuobodi. Nemanau savo brangių dienų aukoti šiai gražiai žąsiai.

Lektika buvo pastatyta ant žemės, durys atidarytos, ir tėvas su sūnumi išlipo iš jos.

Cezario akims atsivėrė puikus reginys.

Dvidešimt laiptų, vedusių į rūmus, buvo paversti gražiausių gėlių alėja. Didelės arkos iš gėlių sudarė skliautus, laiptai nukloti gyvų rožių kilimais. Abipus laiptų klūpojo gražiausios Romos mergaitės, vaiskiais baltais rūbais, palaidais plaukais. Jos laikė rankose sidabrines ir auksines taures, iš kurių bėrė gėles Cezariui po kojomis.

Kai Aleksandras VI, parimęs ant sūnaus peties, lydėjo „nugalėtoją“ šiuo triumfo keliu, grojo muzika.

Prieangyje, kurio marmuriniai pilioriai taip pat buvo papuošti vėliavėlėmis ir gėlėmis, stovėjo Lukrecija popiežiaus rūmų damų priekyje, spindėdama visu savo grožio ir jaunystės žavumu. Karališką jos figūrą puošė puikūs auksu atausti rūbai, į juodus plaukus buvo įpintas gražus raudonų rožių vainikas.

Nejaugi čia buvo ta pati Lukrecija, kuri dar taip neseniai tą skausmo naktį lėkė žirgu į Romą mylimo vyro gelbėti, nejaugi čia buvo ta pati Lukrecija, kuri liepsnodama neapykanta įteikė Cezariui tėvo laišką, kuriuo buvo įsakyta neapoliečių nežudyti? Ar čia buvo ta pati Lukrecija, kuri su pasibaisėjimu traukėsi nuo Cezario, kai jis priminė jai kadaise buvusius jų meilės santykius, ta pati Lukrecija, kuri sviedė jam į veidą baisiausią prakeikimą?

Taip, čia Lukrecija Bordžija. Ji. Tokio gražaus veido neturėjo jokia moteris pasaulyje. Jos išvaizda nerodė nei liūdesio, nei pykčio, nei išgąsčio, nei pasibjaurėjimo. Jos akyse spindėjo džiaugsmas, kai ji skubiai ėjo sutikti brolio ir ištiesusi jam abi rankas. Saulėtas, dangiškas šypsnys žaidė jos lūpose, kai sušuko:

— Sveikinu tave, Bordžija žvaigžde! Sveikinu tave, išdidus, garbingas nugalėtojau! Sveikas broli ir drauge!

Cezaris pažvelgė į ją tiriamu, nepasitikėjimo kupinu žvilgsniu. Dar tebedvejodamas, padavė jai ranką, bet Lukrecija prigludo prie jo, kuždėdama saldžiu balsu:

— Tiesa, mano broli, susitaikėme? Kas kadaise buvo tarp mūsų blogo, užmirškime!

— Visa širdimi to noriu, — atsakė Cezaris, priglausdamas jos ranką prie savo lūpų. — Niekada neabejojau, kad esi atsidavusi Bordžijų reikalams. Dėkoju tau, kad našlės rūbus pakeitei kitais, rengdamasi sutikti mane visame savo grožio spindėjime.

Lukrecija davė ženklą tarnaitei, ir ši padavė ant raudonos aksominės pagalvės auksinį laurų vainiką. Lukrecija paėmė jį ir uždėjo Cezariui ant galvos.

— Nugalėtojo laurai! Roma mano asmenyje uždeda juos tau ant galvos, o aš, tavo sesuo, sveikinu tave nuoširdžiai bučiuodama.

Ji apkabino rankomis Cezario kaklą ir jos raudonos minkštos lūpos prisiglaudė prie jo lūpų. Paskui giliai atsikvėpusi ir paraudusi kaip sužadėtinė pasitraukė kiek į šalį.

Jei Cezaris dar abejojo Lukrecijos žodžių nuoširdumu, jei įtarė, kad Lukrecijos draugiškame elgesyje slypėjo kažkokia klasta, tai dabar, kai pirmą kartą po ilgo laiko pajuto gražiosios sesers lūpas prie savo lūpų, išnyko visos abejonės. Jis patikėjo, kad Lukrecija jau kitaip mananti, nes miręs vyras jau buvo palaidotas ir su juo Lukrecijos jau niekas nebesiejo.

Dabar, matyt, Lukrecija buvo griežtai nutarusi pradėti naują gyvenimą, galbūt gyvenimą su meilės nuotykiais kaip ir anksčiau, prieš susituokdama su Alfonsu.

Popiežius, palaiminęs visus prieangyje, įėjo su Cezariu ir Lukrecija į rūmus.

— Ši diena, viena laimingiausių mano gyvenimo dienų, — sušuko jis atsisėdęs kėdėn su aukštu atlošu, — nes štai tu stovi prieš mane, mano brangus sūnau, apvainikuotas nugalėtojo vainiku. Tvirta ranka parbloškei daug priešų ir įrodei pasauliui, kad šioje šalyje gali viešpatauti tik viena valia — Bordžijų valia. Džiaugiuosi, kad ir tave, mano Lukrecija, matau išsigydžiusią nuo didelio skausmo, grįžusią į gyvenimą. Labiausiai esu laimingas, kai matau jus, mano brangūs vaikai, einant petys į petį, santaikoje. Tikėkite manimi, kol mes eisime išvien, galėsime drąsiai stoti prieš mūsų priešus ir juos nugalėsime. Mes dar tik pusę darbo tepadarėme. Mano dvasia veržiasi į aukštus tikslus, ir nenorėčiau gulti karstan, kol neužbaigsiu savo darbo! Tik pažvelkite į šį žemėlapį ir įsitikinsite, kad dar daug lieka darbo, mano Cezari, o tu, dukrele, taip pat turi man padėti vykdyti sumanytus planus.

— Kaip aš tai galėčiau padaryti, tėve? Juk esu tik silpna moteris. O, jei galėčiau pakilti iki Cezario karžygiškų aukštumų, jei taip kaip jis mokėčiau valdyti ginklą, tai šventajai bažnyčiai ir Aleksandrui VI būčiau nenuilstanti gynėja.

Bet likimas neuždėjo man geležinių šarvų ant krūtinės, negaliu su ginklu stoti į kruviną mūšį, nes nors gimiau Bordžijų šeimoje, vis dėlto esu silpna moteris.

Fauno šypsena pasirodė popiežiaus lūpose.

— Moters silpnumas dažnai daugiau šiame pasaulyje reiškia negu vyro jėga. Kelią, kurį mums Cezaris skina kalaviju, tu gali dar greičiau praskinti meile. Bet apie tai vėliau. Dabar noriu tau, Cezari, parodyti ką dar mes turime padaryti.

Aleksandras VI drebančiomis suvytusiomis rankomis pasitiesė ant stalo didelį Italijos žemėlapį. Cezario užgrobtos žemės ir bažnyčios valdomos buvo pažymėtos raudonai.

— Visa tai, — kalbėjo Aleksandras VI, — priklauso mums ir to jau niekas iš mūsų neišplėš, bet čia, toliau, mūsų laukia dar vienas darbas, kuris gali duoti gražių vaisių. Štai Riminis, štai Faenza, štai Pezara. Džiovanio Sforcos, mano buvusio žento, rezidencija. Pirmiausia turime žygiuoti prieš Sforcą. Reikia paimti jo pilį, ir jis pats turi patekti į mūsų rankas, nes šis mažasis Sforca sudarė sąjungą su mūsų priešais ir, be to, per tą laiką, kol buvo mūsų šeimos narys, sužinojo daug mūsų silpnybių bei paslapčių ir nesidrovi plepėti tai, ką matė.

— Su Džiovaniu Sforca turiu dar mažą sąskaitėlę, — sušuko Cezaris. — Be to, Pezara yra gražiausias ir brangiausias iš visų miestų, kuriuos, brangusis tėve, mums tik ką parodei. Visų pirma nukreipiu savo žygį prieš Sforcą ir prisiekiu, kad pakarsiu jį ant pirmos storos šakos, kai tik paklius į mano rankas.

Taip tardamas atsargiai pažvelgė į Lukreciją, bet jos šaltame veide nepastebėjo jokio nerimo.