Haris Šefas - Cezaris Bordžija

Mažasis Dženaras apsiverkė karčiomis ašaromis. Lukrecija paglostė jo plaukus ir priglaudė jo galvelę prie savo krūtinės.

— Jei pasakyčiau tau kai ką, mano Dženarai, — tarė ji, — tavo skausmo ašaros virstų džiaugsmo ašaromis, bet negaliu, nes esu kalinė, atskirta nuo viso pasaulio. Čia, šiuose namuose, norima sulaužyti mano valią.

— To nebus, — sušuko Dženaras ir pašoko ant kojų. — Tuo mūru lipau, sunku ir pavojinga buvo, stvėriausi kiekvienos atbrailos, kiekvienos išsikišusios plytos, kraujas tryško iš panagių, bet man tai nieko nereiškia, nes norėjau įrodyti jums savo ištikimybę. O dabar noriu jus, gražioji sinjora, išvaduoti!

— Tu mane, vargingasis mano vaike! Ar gali sugriauti mūro sienas, pramušti stogą ir savo rankomis išnešti mane dangumi?

— To aš nemoku, — atsakė Dženaras, — bet manau sugebėsiu duris atidaryti, nes pasirūpinau reikalingų įrankių.

Lukrecija apstulbusi žiūrėjo, kaip Dženaras išsitraukė iš po švarkelio geležinį pleištą durų spynoms laužyti.

— Ponia, pradėkime darbą, — tarė Dženaras. — Jei man pavyks atidaryti duris, pabėgsime laiptais, ir manau, kad ir vartai nesudarys mums didelės kliūties.

— Bet turbūt vartai gerai saugojami.

— Nužudysiu sargybą, — atsakė Dženaras taip tvirtai, kad tokio ryžto pakaktų ir tikram riteriui.

Lukrecija gėrėjosi mažu karžygiu, bučiavo jį ir vadino savo išvaduotoju.

— O kas bus, jei mums ir pavyks pasprukti iš čia? Dar šią naktį turėčiau būti Romoje, bet kur gausime gerus arklius?

Dženaras kurį laiką susirūpinęs žiūrėjo į duris, o paskui staiga sušuko:

— Dar kartą įsiskverbsiu į Cezario stovyklą ir pagrobsiu arklius. Nėra nieko lengvesnio. Tarnai girti, pavaišinti Cezario. Turbūt guli, knarkia ir nesaugoja arklių.

— Kokia drąsa, koks ryžtas glūdi tavo sieloje, — tarė Lukrecija. — O, mano brangus vaike, gerai būtų, jei tu tuos savo gerus privalumus visada naudotum geriems darbams.

Dženaras negirdėjo šių žodžių. Jis jau buvo priėjęs prie durų, pasirengęs laužti spyną.

— Ar tau užteks jėgų? — paklausė Lukrecija.

Bet Dženaras atsigręžė į ją, jo veidas spindėjo džiaugsmu. Jis tarė:

— Durys visai neužrakintos, atsidarė vos paspaudžiau.

— To aš nesuprantu, — nustebo Lukrecija. — Pati girdėjau, kaip vyresnioji, išeidama iš celės, du kartus pasuko raktą spynoje, o paskui jį ištraukė ir nuėjo. Bet negaiškime laiko, Dženarai. Duok man ranką, ir lipkime laiptais žemyn.

Prisiglaudė vienas prie kito ir tyliai ėmė lipti laiptais. Niekur nieko įtartino nebuvo. Ir nuostabu! Koridorius buvo apšviestas, nišose degė lempos, tarytum kažkokia gera dvasia būtų jas uždegusi, kad Lukrecija ir Dženaras neklaidžiotų tamsoje.

Dabar liko sunkiausias uždavinys. Apačioje, prie durų, buvo sesers durininkės kambarėlis.

Pro didelius apskritus langus ji galėjo matyti kiekvieną, kas įeidavo ir išeidavo iš namų. Dženaras suspaudė stileto rankeną. Drąsa spindėjo gražiame berniuko veide, jis tyliai tarė:

— Eikite paskui mane, sinjora, ir būkite tikra, kausiuosi už jūsų laisvę!

Bet kautis nereikėjo. Pažvelgus pro langą, Lukrecija įsitikino, kad kambarėlis buvo tuščias. Šiandien sesuo durininke nebudėjo.

— Keista — tikrai labai keista!

Ne mažiau keista buvo ir tai, kad sunkūs geležiniai vartai buvo tik priverti, o skląstis iš vidaus atitrauktas. Todėl nebeliko ir paskutinės kliūties pabėgti iš vienuolyno.

Lukrecija kone suriko iš džiaugsmo, kai sunkūs vartai jiems išėjus tyliai užsidarė.

Buvo tylu. Šaltas nakties vėjas, auksinės laisvės vėjas papūtė į Lukreciją.

— Jei man pavyks laiku nuvykti į Romą ir išgelbėti gyvybę, su kuria esu susijusi amžinais meilės ryšiais, būsiu dėkinga tik tau, mano Dženarai. Tu nė nesapnuoji, kaip didžiai patarnavai, bet dangus tai žino. Matyt, pats Dievas to norėjo!

Abudu greit atsidūrė vieškelyje.

— Žiburys! — staiga sušuko Dženaras, rodydamas liepsnelę, mirgančią ant kelmo.

— Eikime ten, — pasakė Lukrecija. — Angelai rodo mums kelią.

— Arklys! — suriko Dženaras, — ne... du arkliai. Ar girdi, gražioji sinjora, jų linksmą žvengimą? Žiūrėk, po medžiu, šviesoje stovi du žirgeliai. Juk tai angelai parūpino juos mums.

Lukrecija krūptelėjo, jai kilo mintys, atnešusios kartu ir kančias, ir džiaugsmą. Nejaugi visa tai, kas įvyko per paskutines minutes, buvo tik jos sapno vienutėje tęsinys? Bet ne! Tai nebuvo sapnas, bet tikrovė panaši į sapną. Ar nevyksta viskas taip, tarsi mylinti motina ja rūpintųsi?

Motina!

Lukrecija nejučiomis atsigręžė, žvilgtelėjo į vienuolyno langus ir pastebėjo dingstančią iš vieno lango baltą figūrą.

— Prašau eiti čion, gražioji sinjora, — štai žirgai, kuriais galima keliauti net aplink pasaulį. Stiprūs, dideli ir, be to, prie jų balnų yra prikabinti krepšiai su maistu kelionei ir net ginklai.

— O, brangioji sinjora, turiu vilties, kad nuodėmklausys atleis mums, kai ryt prisipažinsime jam, kad padarėme nuodėmę, pasisavindami šiuos puikius žirgus.

— Jie neturi šeimininko, — atsakė Lukrecija, — tai šiek tiek pateisina mus. Bet manau, kad jie mums skirti likimo. Dabar, brangus mano Dženarai, mano išvaduotojau, negaiškime laiko. Ryt per pietus turime žūtbūt pasiekti Romą. Meilė yra greitesnė už neapykantą: aplenks niekšiškus žudikus, kurie nori plieną paskandinti mano mylimojo širdies kraujyje.

Ir jie nušuoliavo į tamsią naktį. Žiežirbos lėkė iš po karštų žirgų kanopų, o kai po valandėlės Lukrecija pažvelgė atgal, „Atgailaujančių seserų“ vienuolynas jau skendėjo nakties tamsoje.

Leidosi kruvina saulė, ir nakties šešėliai jau dengė amžinąjį miestą, kai Lukrecija ir Dženaras sustabdė šlapius, putotus žirgus prie Bizeli rūmų vartų.

Kai iki Romos buvo belikę joti kokias tris valandas, Lukrecijos žirgas pametė pasagą ir ėmė šlubuoti. Jį reikėjo pakaustyti. Todėl jie sugaišo daug brangaus laiko ir atvyko į Romą ne pietų metu, kaip tikėjosi, bet tik saulei leidžiantis.

— Pavedžiok žirgus kieme, Dženarai. Pasirūpink jais, jie to nusipelnė. Tave, mano brangusis, netrukus pašauksiu.

Tylu buvo didžiuliuose rūmuose, tylu kaip bažnyčioje vakarais. Visada čia bėgiodavo tarnai, o dabar nustebusi Lukrecija nesutiko nė vieno iš jų.

Ar Alfonsas jau sugrįžo? Gal jį ras jo kambaryje. Gal sėdi prie savo rašomojo stalo, žiūri į jos atvaizdą ir ilgėdamasis laukia savo mylimos žmonos.

Lukrecija atidarė kambario duris. Kambaryje nieko nebuvo.

Skaudžiai nusivylusi, norėjo jau išeiti, bet staiga kėdėje pastebėjo Alfonso apsiaustą, kardą ir skrybėlę.

— Grįžo! — jis čia! — džiūgaudama suriko Lukrecija. — Tik valandėlę kantrybės, ir aš pulsiu į jo glėbį, gersiu jo pabučiavimus ir išdidžiai jam tarsiu: „išgelbėjau tave, Alfonsai, mano tu džiaugsme ir laime...“

— Bet kur jis? Durininkas tuojau man pasakys.

Ji patraukė šilkinę skambučio virvelę. Bet durininkas neatėjo, nors Lukrecija skambino taip smarkiai, kad net nutrūko virvelė.

— Nejaugi visi rūmai tušti, nejaugi nieko nėra? Durininkas ir visi tarnai atsakys už tai. Išvaikysiu visus... bet ne... visiems atleisiu, nes esu laiminga, o laimingieji atleidžia. Bet kur Alfonsas? Jis turbūt mano miegamajame. Kitaip negali būti.

Nenusisiautusi apsiausto, nenusiplovusi kelionės dulkių nuo veido ir rankų, lyg paukštis nulėkė Lukrecija per kambarius. Virpėdama atidarė miegamojo duris. Neapsiriko.

Ant šilkinio patalo gulėjo apsirengęs Alfonsas.