Haris Šefas - Cezaris Bordžija

Tiesa, Lukrecija buvo įsitikinusi, kad Alfonsas jau išgelbėtas. Juk Šventas Tėvas atšaukė savo kruviną įsakymą, o Cezaris laiške, kurį ji laikė prie savo krūtinės, griežčiausiai įsakė savo budeliui nebeliesti neapoliečių. Reikėjo tik kuo greičiausiai patekti į Romą ir įteikti laišką Micheletui. Tėvas Jakopas jau bus pranešęs jos vyrui, kad pavojus praėjo ir kad ramiai gali grįžti į Romą. Jis ryt vakare turėtų grįžti į Romą.

Bet vis dėlto nerimas vijo ją pirmyn ir pirmyn.

Užėjo niūri naktis, sunki migla apgaubė mišką abipus kelio. Vėjas draikė jas, ir jos kaip pragaro dvasios vijosi Lukrecijos žirgą.

Staiga trinktelėjo šūvis, Lukrecijos žirgas suklupo ir parkrito.

Ji taip pat iškrito iš balno. Norėjo pakilti, jausdama, kad liko sveika, bet tą akimirksnį iš krūmų iššoko trys vyrai ir Lukrecijai, nespėjusiai riktelėti, užmovė ant galvos maišą.

Greit ji pajuto, kad sėdi ant arklio ir išgirdo vyrišką balsą:

— Paspauskite pentinais arklius! Po dešimties minučių turime būti „Atgailaujančių seserų“ vienuolyne.

Tada ji suprato, kad tapo Cezario auka ir kad jos Alfonsas jau yra žuvęs.

VIII SKYRIUS

— Ar pažįsti mane? Ar žinai, kas esu? — klausinėjo Lukrecija vienuolyno vyresniosios.

— Pažįstu sinjorą. Esate kunigaikščio Alfonso žmona.

— Ir žinote taip pat, kad esu Bordžijų šeimos?

— Ir tai žinau: iš garbingos Bordžijų šeimos.

— Ir drįstate mane čia kalinti, varžyti mano laisvę? Brangiai už tai užmokėsite.

Liesa moteris žilais plaukais ir vienuolės rūbais ramiai atsakė:

— Elgiuosi pagal įsakymą raštu.

— Bet tą įsakymą davė niekšas.

— Tamstos brolis Cezaris.

— Niekšiškiausias žmogus pasaulyje, — suriko liepsnodama iš pasipiktinimo Lukrecija. — Atsakysite už tokį smurtą prieš Švento Tėvo dukterį.

Toks dviejų moterų, Lukrecijos ir sesers Vincentos, vienuolyno vyresniosios, pokalbis vyko vienuolyne, kai Cezario kareiviai atgabeno Lukreciją.

— Ką norite daryti su manimi? — sušuko Lukrecija drebėdama iš pykčio. — Juk mane vieškelyje užpuolę niekšai turėjo duoti nurodymus...

— Davė tik vieną. Turime jus kurį laiką čia laikyti.

— O! Kokia Cezario malonė, jis net nepareikalavo, kad man nukirptų plaukus ir apvilktų abitu. Bet klausykite, ką pasakysiu. Atkreipkite dėmesį į kiekvieną žodį. Protestuoju prieš niekuo nepagrįstą mano laisvės suvaržymą. Šis vienuolynas turi būti dievotumo rūmai, palaužtų sielų pastogė, kai jos pasitraukia nuo pasaulinių reikalų ir nori atgailauti. Juk vienuolynas ne Cezario kalėjimas. Paniekinant vienuolyną, paversdami jį to niekšo budeline.

— Mano pareiga klausyti, — atsakė ramiai sesuo. — Geriau bus, jei nusilenksite savo likimui. Esate labai susijaudinusi ir pabūti vienuolyne gali būti net naudinga.

— Negaliu nė vienos minutės delsti. Turiu grįžti Romon, nors už tai turėčiau užmokėti savo gyvybe! — sušuko Lukrecija. — Jūs net įsivaizduoti negalite, kiek priklauso nuo to, kiek mane čia laikysite. Pasakysiu atvirai. Kalbama apie žmogaus gyvybę, tūkstantį kartų brangesnę negu mano. Norima kraują pralieti, ir tik aš viena galiu niekšišką piktadarystę sutrukdyti ir išgelbėti doriausią ir tauriausią žmogų... Šaukiuos į jūsų sąžinę! Nejaugi norite būti žmogžudystės bendrininke?

— Maldausiu, kad dangus neleistų nelaimei įvykti, bet turiu klausyti duotų man įsakymų, — atsakė vienuolyno vyresnioji.

Lukrecija piktai treptelėjo kojyte. — Klausyti, tik klausyti, — tyliai sukuždėjo. — Šioje būtybėje jau seniai mirė sava valia, ji tik žaisliukas galingųjų rankose.

Bet tuojau pakeitė toną ir visa savo žavumo jėga kreipėsi į seserį Vincentą kuždėdama:

— Sesute, prieš tai, kai jums buvo lemta apsivilkti abitą ir užsidaryti šiuose niūriuose mūruose, prieš tai, kai išsižadėjote visam gyvenimui visų šio pasaulio malonumų ir nutarėte atgaila bei kūno marinimu pasiruošti amžinajam gyvenimui, prieš tai, kai apsirengėte šiais rūbais, ar neplakė jūsų širdis meilės jausmu išrinktajam?

Vyresnioji, tarsi gindamasi nuo šmėklų, ištiesė kaulėtas rankas prieš save. — Kam man tai primenate? — išsigandusi tarė, — visa tai nugalėjau. Net atsiminimuose negrįžta man tie pablūdimo laikai.

— Bet vis dėlto pažinote meilę; rūpestis ir baimė dėl mylimo žmogaus nebuvo svetimi jums! Įsivaizduokite, kad jums būtų atsitikę taip, kaip man kad atsitiko dabar ir pasigailėkite manęs. Man nori išplėšti mylimą vyrą, nori jį nužudyti, jau pakeltas peilis taiko jam į širdį. Paleiskite mane, padarykite man didelę malonę, leiskite man pasiimti arklį iš vienuolyno arklidės, ir aš lėksiu į Romą.

— Negaliu! Reikalaujate to, kas neįmanoma, nes mane tai pražudytų.

— Padėkite man, — maldavo Lukrecija, — pasižadu paaukoti koplyčiai altorių, kokio neturi nė viena Italijos bažnyčia. Jį pastatys garsiausi menininkai, jis spindės auksu ir dramblio kaulu. Brangiais deimantais liepsiu papuošti Išganytojo paveikslą, — noriu...

— Nevarkite be reikalo, dukra, — pertraukė vyresnioji. — Baikim tas derybas. Jums skirtas griežtas kalinimas, bet aš jį sušvelninsiu, užleisiu savo celę, ir niekas nevers jūsų dalyvauti mūsų maldose ir vargti kaip mes vargstame. Atvirkščiai, visko turėsite iki valiai. Bet prašau, — čia vyresniosios balsas sušvelnėjo, ir ji negalėjo paslėpti savo susijaudinimo, — prašau neapsunkinti ir be to sunkių mano pareigų... Prisitaikykite prie to, ko išvengti negalite, nusilenkite likimui, kurį parengė jums šios žemės valdovai.

— Vadinasi, norite mane čia laikyti, neleisti iškeliauti? — suriko Lukrecija laužydama rankas... — Jis dabar žus...

— Dievas pasigailės jo sielos, — sušuko sesuo Vincenta. — Eikite su manimi, dukra mano, neverskite manęs pavartoti prievartos.

Lukrecija tylėdama nuėjo paskui vyresniąją. Jos užlipo vingiuotais laiptais į viršutinį aukštą. Gili tyla viešpatavo visur. Platūs koridoriai buvo lyg apmirę.

Vyresnioji atidarė duris ir įleido Lukreciją į skurdžią vienutę. Čia nebuvo nieko, kas rodytų, jog joje gyveno „Atgailaujančių seserų“ vienuolyne vyresnioji. Matyt, sesuo Vincenta gyveno taip kaip ir kitos seserys.

Vienutė buvo siaura, grindys akmeninės, langai į kiemą apkalti geležinėmis pinutėmis. Žema lova su kietu čiužiniu ir prastu apklotu, klauptas, stalelis — štai ir viskas, kas buvo tarp šaltų, plikų vienutės sienų.

— Gal norite valgyti, dukra mano? — paklausė vyresnioji.

Kritusi į lovą, Lukrecija raudodama papurtė galvą.

— Geriausiai padarysite, jei pasimelsite ir užmigsite. Miegas nuramins jus.

Įdubusios vyresniosios akys kadaise, matyt, buvusios gražios ir kupinos gyvenimo džiaugsmo bei laimės ilgesio, sužibo kažkaip keistai, kai ji pažvelgė į Lukreciją. Paskui lėtai pasisuko į duris.

Bet ant slenksčio sustojo tarsi svyruodama, tarsi norėdama kažką svarbaus pasakyti. Bet tai tęsėsi tik akimirksnį. Paskui išėjo ir uždarė vienutės duris.

Lukrecija krūptelėjo visu kūnu išgirdusi pasukto rakto griežtelėjimą.

— Užrakinta! Kalėjime! Neribotam laikui pasodinta vienutėje, netekusi laisvės ir galimybės išgelbėti brangų žmogų! — Prieš jos ašaromis pasruvusias akis stovėjo Alfonso atvaizdas. — Dieve maloningas, ryt jau jis turbūt bus Romoje, pasitikėdamas ta žinia, kurią atneš jam Jakopas. O Romoje jo tykoja žudikai.

Lukrecija šoko iš lovos, pribėgo prie durų ir ėmė daužyti kumščiais sunkias, geležimi apkaustytas ąžuolines duris. Saukė, rėkė, laužė rankas, vaitojo, prašė, gailiai raudojo. Viskas veltui.