Haris Šefas - Cezaris Bordžija

— Alfonsai, mano brangusis, mylimasis... vėl esi mano, tai aš, tavo Lukrecija... tavo...

Staiga klaikus riksmas išsiveržė iš jos krūtinės.

Lukrecija pasilenkė prie vyro.

— Per vėlai atvykau, per vėlai! — išsiveržė iš jos lūpų širdį veriantis riksmas. — Mirties šėtonas, Cezaris, atskrido anksčiau ir nužudė jį.

Vaitodama krito Alfonsui ant krūtinės, ir jos galva prisiglaudė prie mylimos širdies, į kurią buvo įsmeigtas stiletas su dailiai nutekinta rankena.

IX SKYRIUS

1500 metų Velykų sekmadienį Roma matė nepaprastą reginį. Du šimtai tūkstančių žmonių klūpojo prie Švento Petro bažnyčios, laukdami popiežiaus palaiminimo.

Iš visos Europos plaukė maldininkai, kad melsdamiesi ir garbindami Dievą paminėtų amžiaus pabaigą. Roma buvo per maža, kad joje sutilptų visi atvykėliai. Tūkstančiai maldininkų miegojo ant bažnyčių laiptų, aikštėse arba kūrėsi stovyklas už miesto vartų.

Net maisto, kuriuo Roma jau iš anksto buvo pasirūpinusi, neužteko minioms. Daugelis piligrimų badavo.

Bet jie kantriai ir ramiai kentė vargą. Juk jiems lemta buvo pažvelgti didžiajam popiežiui Aleksandrui VI į veidą, išgirsti jo balsą, gauti palaiminimą ir savo akimis pamatyti popiežiaus galią, apie kurią jie buvo prisiklausę tiek nebūtų gandų.

Ir tikrai, senis, kuris kadaise atvyko iš Ispanijos į Romą kaip nežinomas avantiūristas ir melu, suktybėmis, apgaule ir papirkimais atsisėdo į švento Petro sostą, dabar buvo galingiausias iš galingiausių.

Jo karūnos spindėjimas užtemdė visus pasaulio valdovus ir švietė visoms tautoms.

Popiežius gudriai sumanė suruošti jubiliejines iškilmes naujam amžiui sutikti. Piligrimai pripildė Švento Tėvo iždą aukso, nes maldingųjų žmonių noras aukoti bažnyčiai neturėjo ribų, o popiežiaus skrynios jau buvo gerokai ištuštėjusios. Cezario įvairūs sumanymai reikalavo daug lėšų.

Cezaris, atvykęs į Liudviko XII rūmus, su išlaidomis nesiskaitė. Jis papirko visus karaliaus patarėjus ir taip užsitikrino sėkmę.

Jam pavyko Paryžiuje vesti karališkos giminės kunigaikštytę Karoliną d’Albret, Navaros karaliaus seserį.

Graži, bet nelabai išmintinga kunigaikštytė tuojau tapo Cezario politiniu įrankiu. Gražus ir gudrus viliotojas darė jai didelį įspūdį. Liudvikas XII paskelbė Cezarį Valensijos kunigaikščiu, o šis titulas duodavo gerą metinę rentą.

Kai ir Venecija prisidėjo prie Bordžijų sąjungos su Prancūzija, Milano kunigaikštija, puolama iš dviejų pusių, taip pat greit pateko į Prancūzijos karaliaus rankas. Cezaris traukė paskui prancūzų kariuomenę kaip plėšrus vanagas. Jis laukė tik patogaus momento įgyvendinti savo užmačioms. O tas momentas atėjo, kai Milane suplevėsavo prancūzų vėliava. Jis tada pareikalavo iš karaliaus Liudviko XII duoti jam kariuomenės Romanijai užkariauti. Ir gavo ją.

Romanija jau nuo seno buvo laikoma popiežių valdomu kraštu, bet iš tikrųjų ją valdė smulkūs kunigaikštukai. Jie buvo pasidaliję kraštą sritimis ir stengėsi iš jų išspausti viską, ką tik galėjo. Tie kunigaikštukai įvedė Romanijoje baisiausią tironiją, o popiežiaus sostinei mokėjo gerą duoklę. Tai visiškai patenkino Bordžijas, nes valdžia jiems buvo reikalinga tik auksui išsiurbti.

Bet feodaliniai kunigaikštukai, įkūrę savo liliputines valstybėles, jau nuo to laiko, kai popiežių rezidencija dar tebebuvo Avinjone, nebevykdė savo pasižadėjimų. Jie tik pasijuokdavo iš popiežių grasinimų ir net prakeikimų, nesiuntė duoklės ir apskritai nesijautė turį kokių nors įsipareigojimų Aleksandrui VI, o šis duoklės ėmimą laikė savo teise.

Pagaliau jis ėmė kovoti su tais mažais, bet pavojingais plėšikais. Aleksandras VI paskelbė ediktą, kuriuo atėmė iš jų leną ir savo žingsnį motyvavo tuo, kad jie nemoką bažnyčiai duoklės.

Cezaris prancūzų kariuomenės ir ištroškusių grobio savo kareivių priešakyje nužygiavo prieš tų lenininkų pilis ir tvirtoves.

Bordžija tėvas čia gerai talkininkavo.

Baroną Gaetanį, Sermonetos valdovą, įsiviliojo į Romą neva taikos sutarčiai sudaryti. Vos nelaimingasis baronas įžengė į Bordžijų urvą, jį tuojau įmetė į Angelo pilies kalėjimą. Po kelių dienų baronas jau buvo negyvas. Jį nunuodijo.

Cezaris ėmėsi darbo su tokia pat energija ir radikališkumu.

Turint savo žinioje aštuonis tūkstančius kareivių, nereikėjo nei strateginių gabumų, nei narsumo. Buvo paimti Imolos ir Forlio miestai, smulkūs valdovai arba rado mirtį žūtbūtinėje kovoje, arba klusniai pasidavė tironui, kuris savo koją pastatė ant jų sprando.

Taip buvo pavergtas visas kraštas, ir Cezaris jau galėjo vadintis Romanijos valdovu ir viešpačiu.

Bet jam nepavyko užbaigti savo kruvino darbo. Liko dar vienas Bordžijų priešas. Florentiečiai buvo krislas Bordžijų akyse, nes nors Savonarola, parsidavusių niekšiškų teisėjų buvo nuteistas ir mirė ant laužo, bet ištikimi jo mokslui Florencijos gyventojai liko didžiausi Bordžijų priešai.

Cezaris panoro pasimėgauti savo triumfu, panoro išgirsti Romoje šauksmus savo garbei.

Patenkintas savo sūnumi, Aleksandras VI sukvietė į tą reginį beveik visą pasaulį. Tam ir buvo surengtos jubiliejinės iškilmės.

Velykų sekmadienį, linksmai gaudžiant Romos varpams, Cezaris, apvainikuotas laurais, turėjo su triumfu įžengti į miestą. Aleksandras VI pats atvyko iš Angelo pilies pasveikinti nugalėtojo sūnaus prie Adriano mauzoliejaus. Kardinolai, kunigai, aukštuomenė, pasiuntiniai stovėjo špaleriais, tarp kurių žengė Cezaris, skubėdamas prie tėvo, prieš kurį atsiklaupė.

Anų laikų metraštininkas štai ką sako apie popiežiaus ir jo sūnaus susitikimą:

“Popiežius kartu verkė ir juokėsi. Minioms žiūrint, Šventas Tėvas įteikė kruvinam plėšikui, žudikui ir kankintojui auksinę rožę.

Ceremonijai pasibaigus, Cezaris sėdo savo tėvo lektikon ir nesuskaitomų minių griausmingų šauksmų lydimi, abu Bordžijos nuvyko į Vatikaną.

— O Lukrecija? — iš karto paklausė Cezaris užtraukęs purpurines lektikos užuolaidas.

— Tavo sesuo, — atsakė Aleksandras VI, — pasirodė esanti tikra Bordžija. Tiesa, ji apraudojo mylimo vyro mirtį, bet jau kelioms dienoms praslinkus po Alfonso laidotuvių, puolė prie mano kojų ir maldavo jai atleisti, tardama, kad ir pati esanti įsitikinusi, kad ši didi auka buvusi reikalinga šeimos politikos tikslams.

— Bet tu, žinoma, neprisipažinai, kad mes surengėme Alfonso nužudymą.

— Sūnau, kaip tu gali taip pagalvoti? — atsakė senis kreivai nusišiepdamas. — Ne tiktai neprisipažinau, bet nuneigiau bet kokį ryšį tarp Alfonso nužudymo ir politikos, o mano teisėjai įrodė, kad įvyko žmogžudystė plėšimo tikslais.

— Puiku, tėve, esi tikrai Šventas Tėvas! Cha cha!

— Girdėjau, kad Lukrecija kažką pasiuntusi pasivyti vyrą ir grąžinti jį į Romą. Tai buvęs žemos kilmės žmogus, asilų varovas ar prekiautojas daržovėmis, kurį vadino tėvu Jakopu. Štai ir sužinojau, kad tas Jakopas lydėjęs neapolietį iki rūmų ir net įėjęs su juo į jo kambarį. Dar tą pačią dieną, kai pasklido žinia apie Alfonso nužudymą, tėvas Jakopas buvo pasodintas į kalėjimą, o teisėjai paskelbė, kad jis naudodamasis proga plėšimo tikslais nužudęs vargšą nelaimingą kunigaikštį, pagrobęs jo brangenybes ir auksą.

Kadangi senis nenorėjęs prisipažinti, buvo nutarta jį kankinti. Pradžioje atkakliai užginčijęs viską ir Dievo vardu šaukęs esąs nekaltas. Bet kai buvo pavartotos raudonai įkaitintos replės, raitydamasis ir kaukdamas iš skausmo prisipažino ir pasakė viską, ko tik jo klausinėjo ir pasirašė protokolą. Remiantis tuo protokolu po aštuonių dienų jis buvo nužudytas.