Haris Šefas - Cezaris Bordžija

Aleksandras VI, parėmęs rankomis galvą, įbedė akis į vieną tašką žemėlapyje.

— O čia mano rūpesčių ir nemigo naktų vieta, — suvaitojo, — Florencija, gražioji, linksmoji Florencija, kurioje turiu tiek priešų, kiek miestas prie Arno turi gyventojų. Liepsna, pakilusi ties atskalūno, išdaviko ir bažnyčios priešo Savonarolos galva, sudegino jo kūną, bet nepajėgė sunaikinti jo prakeiktos sėklos. Neapykanta Bordžijoms tebeliepsnoja Florencijoje. Šis miestas yra visų mūsų priešų gūžta. Čia mūsų priešų atramos taškas.

— Duok Dieve, kad tau, mano brangus sūnau, pavyktų sutriuškinti Florencijos maištininkus. Nesijuok, Cezari, prie Florencijos sienų bus išspręstas Bordžijų likimas. Jei išdidžių florentiečių nepavyks sutriuškinti, niekada negalėsime ramiai naudotis mūsų dabartinių laimėjimų vaisiais.

— Pavergsiu Florencijos liūtą, — sušuko Cezaris. — Neabejok, mano tėve, aš tuos atskalūnus sutriuškinsiu. Kantrybės. Visi iš eilės mane pažins! Niekas iš tų, kas drįso kelti maištą prieš Šventąją Bažnyčią ir mus, neišvengs žiaurios bausmės. Bet kad mano žygis būtų sėkmingas, reikia dar šį tą padaryti.

Aštuoni tūkstančiai prancūzų ir du tūkstančiai mano kareivių jau šešias savaites negauna atlyginimo. Turiu nuraminti kareivius. Reikia pinigų. Pinigų reikia dar tris mėnesius tęsti karui.

— Pinigų nepritrūks tau, sūnau! Įsakysiu iždininkui išduoti reikalingą sumą.

— O ar esi tikras, kad kardinolų kolegijoje nekils protestų? — paklausė Cezaris. — Tie ponai raudonomis skrybėlėmis nepatenkinti. Turiu žinių iš patikimiausių šaltinių. Jie murma, kad naudojamės bažnyčios pinigais savo valdžiai įtvirtinti. Susidaro įspūdis, kad Bordžijos ir bažnyčia nėra tas pats.

— Esu dėl to labai nusiminęs, — atsakė Aleksandras VI, padaręs liūdną miną, — pasakyčiau net ir susigėdęs. Turiu patvirtinti tai, ką pasakei. Aukštojoje kardinolų kolegijoje įsiviešpatavo nuotaika, visai nederanti Šventosios Bažnyčios didžiūnams ir Kristaus tarnams. Tiesa, kardinolų dauguma dar mano pusėje, bet, laimei, žinau ir maištininkus, kurte per posėdžius pritaria man, o slaptai ruošia sąmokslą prieš mane, Aukščiausią Kristaus įpėdinį, jų valdovą šioje žemėje.

— Kas nežino savo priešų ir jų nenaikina, tėve mano, tegu paskui nesiskundžia, jei tektų pačiam nukentėti. Aš manau, tėve mano, kad istorija duoda mums daug pavyzdžių, kaip reikia elgtis su sąmokslininkais kardinolais. Pažvelk į metraščius ir perskaityk, kaip tavo pirmtakai elgdavosi panašiais atvejais. Tepamoko tave Pijus II, Inocentas VII ir kiti garbingi popiežiai, kas darytina su neklusniais pavaldiniais.

— Man nereikia pamokų, — atsakė popiežius, — visą savo gyvenimą laikiausi principo: tik negyvas priešas jau nebe priešas. Nesirūpink tuo, brangus sūnau, mokėsiu nušluoti nuo kelio nenaudėlius ir kenkėjus. Greit trys raudonų skrybėlių savininkai nukeliaus į kapus ir laidotuvių varpai suskambės jiems, dar mėnuliui tris kartus nepatekėjus. Tai bus kardinolas Feraris, kardinolas Mikelis ir Adrianas di Kornetas. Matot, mano brangūs vaikai, — šėtoniškai nusijuokė popiežius, — laimingas sutapimas, nes tie trys kardinolai yra turtingiausi visoje kolegijoje. Jie sukaupė didžiausius turtus, ir bus teisinga, kad tie, greičiausiai neteisėtu būdu įsigyti turtai, jiems mirus, pateks į popiežiaus iždą. Žmonėms trijų kardinolų mirtis nebus joks netikėtumas, nes Romoje tikima, kad beveik visada iš karto miršta trys kardinolai.

— Leisk, mano brangus tėve, nusilenkti tavo šventai išminčiai, garbingas Kristaus įpėdini, — linksmai sušuko Cezaris, — supranti savo reikalus geriau negu kas kitas. Moki sujungti tai, kas naudinga, su tuo, kas malonu. Tad kiekvienas atlikime savo darbą: tu, tėve, imk nagan maištingus kardinolus, o aš leisiu savo ištikimiems kareiviams pailsėti kelias dienas ir žygiuosiu Pezaros imti. Mažasis Sforca bus pirmasis iš nauju bažnyčios priešų lavonų serijos.

— Nemanyk, kad paimti šią pilį lengvas darbas, — sušuko Aleksandras VI. — Nėra kitos tokios stiprios pilies. Be to, Sforcos visada buvo savo žmonėms geri ir teisingi. Už juos jų vasalai leis sukapoti save į gabalus.

Pezarai paimti aš turiu kitą, labai gerą būdą. Ne jėga, bet klasta turime nugalėti Sforcą, o čia mums padės gražioji Lukrecija.

Popiežiui ir Cezariui besikalbant, Lukrecija visą laiką sėdėjo nuošalyje. Pasiėmusi nuo lentynos mažą knygele ir tarsi atsidėjusi skaitanti ją.

— Eikš čion, mano dukrele, — pašaukė popiežius, — noriu su tavimi pasikalbėti. Suteiksiu tau progą įrodyti, kad dėl našliško gedulo neužmiršai savo šeimos prievolių.

Lukrecija lėtai pakėlė galvą nuo knygos, priėjo prie tėvo ir juokdamasi tarė:

— Turbūt niekada taip labai nejaučiau, kad esu Bordžija, kaip tada, tą valandėle, kai netekau vyro.

— Žinau, ką nori pasakyti, — tarė Aleksandras VI, reikšmingai pažvelgęs į Cezarį. — Meilė Alfonsui atitolino tave nuo mūsų, užkerėjo tave visą. Bet dabar, kai Dievo lemtis atėmė jį, niekas tavęs nebevaržo, ir tu gali tarnauti mums visa širdimi.

Lukrecija pažiūrėjo į popiežių:

— Dievo lemtis! — sukuždėjo tyliai, o garsiai tarė, — Atspėjai, tėve. Nesu žmogus, pasitikįs savimi. Turiu pasiduoti kieno nors jėgai, kuri mane paremtų ir palaikytų. Netekusi Alfonso, tiesiu rankas į jus.

— Ir gerai darai, mano vaike, tėvas ir brolis niekada tavęs neapleis. O mūsų laimėjimai ir tau bus didžiai naudingi. Mūsų šlovė ir tave puoš savo skaisčiu spindėjimu. Paklausyk, koks didis ir sunkus uždavinys laukia tavęs. Nežinau, ar klauseisi mūsų. Kalbėjomės apie tai, kad Sforca, tavo pirmasis vyras, turi mokėti mums duoklę. Jei Pezaras bus paimtas, Cezariui atsivers kelias į kitas žemes, kurių dar neprijungėme prie savo krašto.

— Mano karžygiškam broliui, — tarė Lukrecija su lengva ironija, — turbūt nesunkiai pavyks paimti Pezarą. Esu įsitikinusi, kad netrukus mūsų vėliava suplevėsuos šios pilies bokšte.

— Taigi mes su Cezariu ir kalbėjome apie tai, kad visas Pezaros paėmimo sunkumas yra tas, kad ilgai negalime stovėti prie vienos pilies. Mes turime kuo greičiau paimti visas mažąsias plėšikų kunigaikšty steles. Mums būtų labai pravartu paimti Pezarą klasta. Tai būtų lengva padaryti, jei tu, Lukrecija, mums padėtum.

— Tegu tik mano tėvas ir brolis įsako, — atsakė ramiai Lukrecija, — padarysiu viską, ką tik pajėgsiu.

— Gerai žinau, — tęsė popiežius, — kad mažasis Sforca tave dar tebemyli. Ir nieko nuostabaus. Kas kada nors vadino tave savąja, jau niekada neužmirš.

— Iš mano širdies ištraukei šiuos žodžius, — atsiliepė Cezaris, žvelgdamas žėrinčiomis akimis į Lukreciją, kuri paraudo nuo jo žvilgsnio ir nuleido akis.

— Ką pasakytum dėl to, — paklausė popiežius. — Reikia, kad tu kokiu nors būdu palėktum į Pezaros pilį. Tau, gražioji Lukrecija, tavo buvęs vyras neuždraus įžengti į ją, net džiaugsis, kad gali priimti savo namuose. Kai būsi pilyje, lengvai gali rasti progą atidaryti mažus vartelius brolio kareiviams. Ir kaip kadaise graikai su medinio arklio pagalba užėmė Troją, taip Cezario kareiviai užims Pezarą ir sutriuškins jos įgulą pirma, negu ji nubus iš miego.

Nei Lukrecijos veidas, nei visa jos išvaizda nerodė, kad išdavikiškas tėvo planas sujaudino ją. Šiek tiek palenkė galvą ir trumpai pagalvojusi tarė:

— Belieka surasti tinkamą pretekstą, kuris priverstų Sforcą atidaryti man savo pilies vartus. Juk žinote, kad jis nepasitiki Bordžijomis.

— Aišku, dukra mano, jis, be tavęs, niekuo iš mūsų nepasitiki. Nuvykusi ten ir raudodama prisipažinsi jam, kad nuo tos dienos, kai Alfonsas buvo nužudytas, tu nieko bendro su mumis jau nebeturi ir kad net pradėjai aršią kovą su Bordžijų šeima. Turbūt Cezaris nepyks, jei padarysi jį atpirkimo ožiu. Pasakysi, kad jis tavęs nekenčia, ir persekioja ir kad tau nieko kito neliko, kaip tik ieškoti Sforcos pastogės ir pagalbos.