Haris Šefas - Cezaris Bordžija

— Ačiū tau, brangus bičiuli, už tai atsilyginsiu, — tarė grovas Sforca tiesdamas kerdžiui ranką, kurią šis pabučiavo. — Bartoldai, paimk šį žmogų savo globon ir pasirūpink, kad jam nieko netrūktų, liepk nuplauti ir perrišti jo žaizdas. O jūs, sinjorai, dabar žinote kas vyksta. Maras jau čia pat, jau peržengė mūsų krašto sieną, greit užnuodys ir jūsų kraštus. Todėl patarčiau sėstis ant arklių ir, kol laikas, išvykti iš Pezaros. Aš,. Dievo padedamas, sulaikysiu Cezarį prie savo pilies sienų, kol ateisite pagalbon. Jei pavėluosite, rasite mano lavoną pilies griuvėsiuose, nes prisiekiu, kad Cezaris manęs gyvo nepaims.

Kunigaikščiai pakilo, paskui atsisveikinę išėjo ir po kelių minučių greit nujojo į įvairias puses.

Iš Pezaros pilies bokšto suskardėjo aliarmas. Budrus bokšto sargybinis sutrimitavo; tuojau visi pilies varpai atsiliepė savo gaudesiu, keldami miegantį miestą. Atrodė, kad naktis kažkur dingo. Gatvėse ir namuose sužibo žiburiai, drebančios rankos atidarinėjo duris ir pusnuogiai gyventojai bėgo su žmonomis ir vaikais į atviras aikštes, baimingai klausdami: „Nejaugi pavojus jau taip arti? Nejaugi priešas jau prisiartino? Nejaugi turime bėgti, palikti savo namus ir turtą?“

Į visus klausimus atsakė grovo pasiųstas raitelis.

Mosuodamas aukštai iškelta vėliavėle, jis įlėkė į miesto aikštę ir, sustabdęs arklį prie laiptų į Dievo namus visu balsu ėmė šaukti:

— Grovo Džiovanio Sforcos, šio miesto valdovo vardu ir įsakymu skelbiu jums, Pezaros piliečiai:

„Nepaskelbęs karo, taikos metu Cezaris Bordžija“ klastingo popiežiaus paskirtas šventos bažnyčios kariu, t. y. popiežiaus kariuomenės vadu, lyg plėšrus vilkas artinasi prie Pezaros pilies. Jis veda tūkstančius prancūzų kareivių, kuriuos davė jam popiežiaus sąjungininkas prancūzų karalius. Su jo vėliava stojo ir visi kraujo ir grobio ištroškę plėšikai ir banditai. Jau abipus Foglio upės žėri gaisrų pašvaistės; popiežiaus gaujos plėšia ir naikina gyventojų turtą, žudo vyrus, moteris ir vaikus, nes popiežius ir jo sūnus Cezaris nieko nesigaili. Jau nužudyta daug žmonių, jaunos moterys ir mergaitės išžagintos.

Čion eina prakeiktos gaujos. Pavojus gresia jūsų gyvybei, moterų ir mergaičių garbei; plėšikai atims iš turtingųjų auksą, o iš vargingųjų paskutinę karvę!

— Tebūnie prakeikti Bordžijos: popiežius ir jo sūnus! — ėmė šaukti skausmo pagautos minios.

Pasigirdo moterų verksmas, vaikų riksmas, vyrų keiksmai. Dėl kilusio triukšmo grovo pasiuntinys turėjo nutraukti savo kalbą, nes jo žodžių jau negalima buvo girdėti.

Miniai šiek tiek aprimus, jis tęsė toliau:

— Grovas Džiovanis Sforca, šios žemės valdovas, nutarė žūtbūt gintis nuo priešo už pilies sienų. Grovas Džiovanis Sforca šaukia jus, Pezaros piliečiai, pasiimti ką turite brangesnio ir reikalingesnio ir su savo šeimomis eiti į pilį, į saugią vietą, nes Cezario gaujoms užpuolus, pražūsite. Todėl skubėkite į pilį, nesiimkite nieko nereikalingo, nes mūsų pilis nėra tokia didelė, kad joje tilptų visas jūsų turtas. Dar neprašvitus rytui popiežiaus gaujos pasirodys prie pilies. Jie ras užkeltus vartus, neprieinamus pylimus, gilius griovius ir sienas, saugojamas visam kam pasiryžusių kovotojų. Kiekvienas prie pilies prisiartinęs priešas bus sutiktas šūviais ir kardais.

Pezaros piliečiai! Jums duodama viena valanda pasiruošti ir pasislėpti pilyje. Kas per tą valandą atvyks į pilį, tam Džiovanis Sforca laiduoja gyvybę ir saugumą, kas pavėluos — ras užkeltus vartus.

Taip įsakė pranešti savo geriesiems pavaldiniams Džiovanis Sforca, Pezaros valdovas, ir skelbia tai jums vardan Dievo ir Tėvo, ir Sūnaus, ir Dvasios Šventos. Amen!

— Į pilį! Į pilį! Gelbėkitės, gelbėkitės! — pasigirdo bažnyčios aikštėje ir gretimose gatvėse išsigandę balsai.

Visą valandą žmonių minios vaitodamos ir šūkaudamos grūdosi į kalną, į pilį. Vežimai ir visokie vežimėliai, mulais ir jaučiais pakinkyti ar pačių žmonių traukiami, girgždėjo siaurame kelyje į pilį. Vyrai ir moterys, įtempę paskutines jėgas, nešė sunkias skrynias ir maišus su reikalingiausia manta.

Pasiekę plačiai atkeltus pilies vartus, jie dar kartą žvelgė į lygumą Foglio pakrantėje, į savo namelius, tylias pievas, į derlingus laukus, kuriuos dirbo kruvinai prakaituodami, ir negalėjo patikėti, kad, popiežiui įsakius, ten prasidės kraujo liejimas. Juk jie visada popiežiui mielu noru mokėjo mokesčius ir siuntė aukas už nuodėmių atleidimą.

Per penkis didelius vartus plaukė minios į tvirtovę, užtvenkdamos jos milžinišką kiemą.

Aukštai, bokšto balkone stovėjo Džiovanis Sforca šalia seno prievaizdo Bartoldžio, liepsnojantys deglai švietė kelią į pakalnę.

— Aš manau, — tarė grovas ištikimam įgulos viršininkui Varėnai, kuris jį išmokė valdyti ginklą ir karo meno, — kad jau praslinko valanda, duota gyventojams atvykti į pilį.

— Valanda praslinko, — atsakė Varėna, — — ir turbūt jau visi suėjo į pilį. Ten, apačioje, jau nebematyti judėjimo, namai ir lūšnos tuščios ir net didesnė galvijų dalis suvaryta į pilį.

— Todėl, kapitone, — įsakė grovas, — duokite signalą uždaryti vartus, pakelti tiltą, ir tegu saugoja Dievas tuos, kurie liko už pilies sienų!

Kapitonas davė ženklą sargybai. Vienas sargybinių tris kartus trumpai sutrimitavo. Nakties aidas pakartojo garsą. Sunkūs vartai bildėdami užsidarė, ir buvo girdėti kaip iš vidaus vartus užrėmė milžiniškais rąstais, kaip sugirgždėjo didžiulės geležinės velkės.

Dešimt vyrų jau buvo pasirengę pakelti tiltą, bet staiga pasigirdo kapitono Varėnos balsas:

— Stok! Kažkokia moteris putotu žirgu lekia į pilį, jau arti didžiųjų vartų. Taurusis sinjore, manau, pasigailėsite moters.

— Negalima, — atsakė Džiovanis Sforca, — negalime niekam daryti išimčių. Bet, tiesą sakai, negalime ir leisti, kad ji patektų į banditų rankas. Gerai būtų sužinojus jos vardą. Juk mūsų priešas gudrus ir klastingas. Jis gali pasiųsti čion savo šnipę. Eik su manimi, kapitone, prie vartų, patys pažvelkime jai į akis.

Grovas kartu su savo žilaplaukiu mokytoju greit nulipo vingiuotais laiptais ir priėjo prie vartų. Vienas sargybinis tuojau pranešė:

— Kažkokia moteris nori įeiti, bet paskirta valanda praėjo....

— Pasitraukite, — įsakė grovas Sforca. — Aš pats per vartų langelį pasikalbėsiu su ja. — Ei, kas esi, moterie? Kodėl taip vėlai atjojai? Ar esi iš Pezaros? Ar čia gyveni? Pasakyk savo vardą.

Jaunoji moteris nušoko nuo žirgo ir, laikydama jį už pavadžių, prisiartino prie langelio.

— Kas esu? Grove Sforca, geriau įsižiūrėk į mane. Esu Lukrecija Bordžija!

Džiovanis nustebęs suriko:

— Atneškite greičiau deglus! Dėl visų šventųjų! Tai ji, tai Lukrecija!

— Atidaryk, Džiovani! — atsiliepė Lukrecija greičiau įsakmiu, o ne prašomu balsu. — Atidaryk vartus, tavo žmona ieško pastogės. Ji apsaugos tave nuo savo tėvo ir brolio persekiojimų.

— Lukrecija! Tu... pas mane ateini, manęs prašai apsaugos! Atšaukite velkes, atkelkite vartus! Ko laukiate, greičiau!

Kapitonas Varėna atstūmė sargybinius ir ištiesęs rankas į Sforca tyliai maldavo:

— Netikėkite, sinjore, ta žalčių gimine. Jie pasiuntė gražiausią pasaulyje moterį, kad priglaustum ją prie savo širdies, bet atsiminkite, jog ji Bordžija.

— Puikiai suprantu tave, brangus Varėna! Manai, jog gali įtikinti, kad Lukrecija atėjo čion, tėvo ir brolio įsakyta, manęs išduoti... Šalin toks žemas įtarimas! Juk ji buvo mano žmona. Jei ji būtų norėjusi mane pražudyti, būtų galėjusi tai padaryti aną baisią naktį, kai jos brolis ir jojo skerdikai buvo pasiryžę nužudyti mane. O juk ji išgelbėjo mane, ji, būdama Bordžija, išgelbėjo mane nuo Bordžijų stiletų. Taigi atidarykite vartus ir įleiskite ją, mano žmoną! Žinokite, į pilį įžengia jos valdovė ir jūsų ponia. Atsiklaupkite, o aš pasveikinsiu ją kaip Pezaros ponią!