Haris Šefas - Cezaris Bordžija

Šnipai pranešdavo Aleksandrui VI apie kiekvieną kardinolų slaptą susirinkimą. Todėl jis gerai žinojo, kas dedasi, ir įsitikino, kad beveik visi kardinolai yra jo priešai.

Popiežius įsidėmėjo labiausiai jam priešiškų kardinolų vardus ir nutarė nušluoti juos nuo savo kelio.

Panašiais atvejais popiežius siekdavo ne tik keršto, bet ir savo asmeninės naudos. Todėl gerai apgalvojęs planą, jis pasirinko aukas tarp turtingiausių kardinolų, kuriems per ilgą laiką pavyko susikrauti milžiniškus turtus. Jiems mirus, visa tai turėjo likti bažnyčiai, o ta „bažnyčia“ buvo Bordžijų šeima.

Būdamas pernelyg atsargus ir bailus ir bijodamas stoti atviron kovon su kardinolų kolegija, nes šiuo atveju kolegijos pusėn stotų visa visuomenė, Aleksandras tyliai ruošėsi savo „darbui“. Jo „darbo“ įrankis ir dabar, kaip ir visada, kai reikėjo ką nors pašalinti, buvo nuodai.

Svečias, po puikios vakarienės išėjęs iš Angelo pilies, išsinešdavo ir mirties užuomazgą.

Taip baigė savo gyvenimą labai turtingas kardinolas Feraris. Aleksandras VI įpylė jam į vyną baltų miltelių.

Kardinolas Mikelis mirė dviem dienom praslinkus po puotos Angelo pilyje.

Tą pačią dieną popiežiaus sekretorius, suvalgęs pusę apelsino, kuriuo popiežius maloniai su juo pasidalijo, krito žemėn negyvas. Viena apelsino pusė buvo užnuodyta, kitą popiežius ramiai suvalgė, gerai žinodamas, kad joje nėra nuodų.

Tokioms aplinkybėms esant, kardinolas Adrianas di Kornetas labai išsigando, gavęs žinią, kad vakare popiežius pats atvyksiąs pas jį vakarieniauti. Popiežiaus valdininkas Malatesta, pranešdamas tą žinią, pridūrė įžūliai nusijuokęs:

— Jo Šventenybė nenori, kad Jūsų Eminencija turėtų daug rūpesčio dėl jo apsilankymo. Jis tik nori pasikalbėti su Jūsų Eminencija prie vyno taurės. Jis atvyks apie septintą valandą vakaro. Atvyks ir popiežiaus virėjai ir atgabens visa, ko reikia vakarienei.

Adrianas di Kornetas dar turėjo tiek proto, kad visai ramiai atsakė Malatestai:

— Dėkoju Jo Šventenybei už didelę man suteiktą garbę, kurią mokėsiu įvertinti.

Bet vos Malatesta išėjo, kardinolas lyg pakirstas krito kėdėn prie rašomojo stalo.

— Mirtis savo kaulėta ranka pasibeldė į mano namų vartus, — sušuko jis drebančiu balsu. — Maloningas dangaus Tėve, Tu žinai, jog kiekvieną valandėlę esu pasiryžęs stoti prieš Tavo tribunolą, bet nenorėčiau užbaigti gyvenimo tokia baisia mirtimi. Man baugu, nes šis žilaplaukis nenaudėlis, kurį krikščionys vadina Kristaus įpėdiniu, nori padaryti naują piktadarybę.

Adrianas di Kornetas žinojo, kad popiežiaus apsilankymas yra nepakeičiamas mirties nuosprendis. Geriausiai tai liudijo ta aplinkybė, kad popiežius atsives savo virėjus ir bus atgabenti valgiai iš popiežiaus virtuvės.

Jis žinojo, kad neišvengs žiauraus likimo. Ką jis galėjo padaryti? Pabėgti iš Romos? Jis labai gerai žinojo Bordžijos sugebėjimą viską numatyti. Žinojo, kad jo puikūs rūmai ir dieną ir naktį popiežiaus šnipų apsiausti, žinojo, kad negalima išsprukti už miesto ribų, kad visuose vieškeliuose, kurie veda į Romą, jau laukia slapti žudikai su įsakymu užmušti.

O ar galėjo manyti, kad bus geriau, jei per vakarienę jis nieko nevalgys ir negers? Tai tik kelioms dienoms užvilkintų liūdną finalą.

Aleksandras VI tada pareikštų, esąs didžiai įžeistas, “kad kardinolas nenorįs su juo išgerti vyno taurės, išeitų iš namų, kuriuose jį taip priėmė, ir po pusvalandžio atvyktų jo banditai ir Adrianas di Kornetas už Jo Šventenybės įžeidimą būtų pasodintas į kalėjimą.

Vargas patekusiems į Angelo pilies kalėjimą. Nesulauktų jis kitos dienos aušros. Pirmoji naktis kalėjime būtų jo mirties naktis.

Labai susijaudinęs, Adrianas di Kornetas nuėjo į savo kambarį. Jo žvilgsnis krito į knygas, kuriomis buvo apstatytos visos kambario sienos. Jausmingu žvilgsniu jis atsisveikino beveik su kiekviena knyga. Paskui grįžo prie rašomojo stalo ir ėmė rašyti testamentą. Laikė save mirštančiu ir norėjo pareikšti paskutinę valią ir duoti atitinkamus nurodymus.

Bet pajėgė parašyti tik kelias eilutes. Iš jo sustingusios rankos iškrito plunksna. Jis atsiduso ir parėmė galvą abiem rankomis.

Durys tykiai atsidarė ir įėjo berniukas. Tai buvo Dženaras.

Lukrecija, gyvenusi tik viena mintimi atkeršyti už mylimo vyro nužudymą, išvykdama iš Romos parūpino geresnę pastogę savo brangiam sūnui.

Išvykimo išvakarėse ji atėjo su Dženaru į kardinolo Adriano di Korneto rūmus. Jos atėjimo pradžiugintas kardinolas išėjo sutikti svečių.

— Kokia staigmena! — sušuko Adrianas di Kornetas, spausdamas Lukrecijos rankas: — Mano brangaus draugo, neužmirštamo, šventos atminties Žuano sesuo aplankė mano namus.

— Draugo sesuo kreipiasi į jus, kardinole, turėdama didelį prašymą.

— Kurį iš anksto pasižadu įvykdyti, jei tik galėsiu.

Paskui nusivedė Lukreciją į savo kambarį. Dženaras, Lukrecijai paliepus, liko laukti atsisėdęs minkštoje kėdėje prieškambaryje.

— Esi tokia išbalusi ir liūdna, dukra mano, — tarė kardinolas uždaręs duris. — Tavo veide atsispindi tik sielvartas, liūdesys ir skausmas, netekus tauriausio brolio ir toko pat tauraus riteriško žmogaus, kurio žmona buvai.

— Palikime mirusius ramybėje, kardinole, — atsakė Lukrecija liūdnu balsu. — Laimingi tie, kurie laiku užmigo kapo duobėje.

— Tai tiesa, bet šio pasaulio grožis neturi taip kalbėti.

Lukrecija truputį paraudo.

— Geriau būtų, jei nebūčiau tokia graži, galbūt tada mažiau nelaimių būčiau užtraukusi ant galvų tų, kuriuos mylėjau. Ateinu atsisveikinti.

— Atsisveikinti? Tad rengiesi keliauti?

— Ilgon kelionėn rengiuosi, o grįžimo dienos dar pati nežinau.

— Kur veda tavo keliai? Į kurį kraštą nori nunešti: savo liūdesį, kuriame pasaulio užkampyje nori išverkti savo skausmus?

Lukrecija nulenkusi galvą tylėjo.

— Juk atėjai pas mane kažko prašyti, — tęsė kardinolas sėsdamasis priešais.

— Palieku Romoje būtybę, kurią myliu visa širdimi, — atsakė Lukrecija. — Viskas man atimta. Tie, kurie buvo brangūs mano širdžiai, žuvo, o tik ši viena būtybė liko, ir jos nenoriu netekti.

— O kas ji?

— Berniukas, kurį jau matėte, Eminencija, mažas pažas, atėjęs su manimi.

— O, mažasis Dženaras, — sušuko Adrianas di Kornetas, — tikiu, jog prisirišai prie šio meilaus vaiko. Mieliausiu noru priimsiu jį į savo namus ir globosiu.

— Dėkoju jums, Eminencija, kito atsakymo ir nelaukiau. Bet Dievo vardu maldauju, saugokite berniuką nuo galingų priešų, kurie tykoja jo gyvybės.

— Priešų? — Juk tas vaikas nekaltas sutvėrimas.

— Bordžijų Romoje ir vaikams nesaugu. Gali bandyti išvilioti vaiką iš jūsų namų, saugokite jį kaip savo akį. Nežinau, ar kada begrįšiu, bet gal Dievas apsaugos mane tolimoje kelionėje ir leis vėl pamatyti Romą. Tada ateisiu pas jus, Eminencija, ir atsiimsiu Dženarą. Dženaras yra mano vienintelis turtas, vienintelė brangenybė, dėl kurios visą laiką dreba mano širdis.

Kardinolas kelias minutes tylėdamas žiūrėjo į jaunąją moterį, kurios akys sruvo ašaromis, paskui griebė abi jos rankas ir, švelniai spausdamas, susijaudinęs, tarė:

— Saugosiu šį vaiką, lyg jis būtų tavo, Lukrecija. Saugosiu jo kiekvieną plaukelį.

Lukrecija pasilenkė, pabučiavo kardinolui baltas rankas ir suvilgė jas ašaromis.

Nuo tos valandėlės Dženaras liko kardinolo Adriano di Korneto rūmuose. Kardinolas labai pamilo gražų, gudrų ir švelnų vaiką. Jis visada buvo šalia kardinolo, ir senelis mėgo su juo kalbėtis.