Haris Šefas - Cezaris Bordžija

Kardinolo bibliotekoje, kurioje buvo daug vertingų reikalų, Dženarui atsivėrė naujas pasaulis, ir kadangi jis, nors anais laikais tai būdavo retai, grovienės Orsini namuose buvo išmokęs skaityti, visu įkarščiu puolė prie knygų, kuriomis Adrianas di Kornetas leido jam naudotis.

Dabar, kai kardinolas baisios žinios apie popiežiaus vizitą pritrenktas bejėgis sėdėjo prie rašomojo stalo, į kambarį įėjo Dženaras, norėdamas išsiaiškinti kažkokią vietą knygoje, nesuprantamą jo vaikiškam protui.

Pamatęs kardinolą susimąsčiusį, nedrąsiai prisiartino prie jo ir sukosėjo, kad atkreiptų į save dėmesį.

Kornetas tarsi nubudo, perbraukė ranka per veidą ir ėmė žiūrėti lyg pablūdusiu žvilgsniu.

— Dženarai, — tai tu, mano vaike! — Kol Dženaras suspėjo atsakyti, Adrianas di Kornetas čiupo jį už rankučių, priglaudė prie savęs ir liūdnu balsu tarė:

— Pamilau tave, vaike, o dabar turime išsiskirti. Taip gražiai vaizdavausi tavo ateitį, norėjau išauklėti tave rimtu vyru, kuris skleis pasaulyje mokslo žinias, o dabar tamsi mirties naktis mane prarys, o tu, mano vargšas vaike, jau neberasi vadovo, kuris tavimi rūpintųsi taip, kaip aš ketinau.

Dženaras apsiverkė. Apkabino rankutėmis kardinolo kaklą ir, žiūrėdamas į jį savo gražiomis akimis, iš kurių tekėjo ašaros, sušuko:

— Nekalbėk, kardinole, brangus mano tėve, tokių baisių dalykų! Dar ilgai gyvensite, o aš prie jūsų kojų sėdėsiu kaip mokinys.

Yra momentų, kurio sulygina visus žmones. Senelis kažkokios nenugalimos jėgos verčiamas atvėrė vaikui savo sielą.

— Vaike mano, vaike mano, — tarė kardinolas tramdydamas ašaras, — juk tu nė nenumanai, kad mirtis pakibo viršum mano galvos, kad mums teks greitai skirtis.

— Dėl Dievo, aš jau bijau... Ar jaučiatės jau toks nesveikas, Eminencija? Liepkite atvesti gydytoją, jis nuleis kraujo, duos kokių nors vaistų.

— Vaistai man jau paruošti, — atsakė Kornetas. — Išgydys mane nuo visų šios žemės skausmų, bet ir atplėš mane nuo visų man brangių širdžių. Dženarai, man: paskelbtas mirties nuosprendis.

Berniuko veidelis pabalo.

— Kas drįstų, garbingasis sinjore, kėsintis į jūsų: gyvybę? Koks nenaudėlis ir niekšas gali trokšti jūsų kraujo?

— Kas? Pasakysiu, mano vaike, štai ką: kai užaugsi ir mano žudikas bus jau nuteistas aukščiausio teismo suprasi, kad kaltas ne jis, o sistema, kuri vienam žmogui suteikė tokią baisią valdžią, suprasi, kad žmonės, dažnai savo dievaičiui aukoja ir sielos skaistumą, ir pasaulio grožį, ir gyvenimo džiaugsmą.

O jei žinočiau, kad mano mirtis nurodytų žmonėms kelius į teisingumą ir meilę, noriai išgerčiau šį vakarą nuodų taurę, paduotą man popiežiaus sosto uzurpatoriaus.

Dženaras nedaug tesuprato, ką kalbėjo kardinolas, tik atspėjo liūdną jų turinį ir suvokė pavojų, gresiantį jo globėjui ir jam pačiam.

— Tad jus, taurusis sinjore, kažkas nori nužudyti šiandien vakare?

— Taip! Šiandien vakare, — dusliai tarė Kornetas. — Šventas Tėvas daugelio jam atsidavusių asmenų lydimas šiandien vakare atvyks pas mane. Jo vikrūs tarnai pa tieks valgius ir vyną sidabriniuose ir auksiniuose induose. Vienas tų valgių, viena to vyno taurė bus užnuodyta ir skirta man. Štai dabar, mažasis mano Dženarai, viską žinai. Jei ir nebūčiau pasakęs, vakare vis vien būtum viską sužinojęs, o nelaimė kristų taip pat ir ant tavęs.

Dženaras puolė ant kelių prieš kardinolą ir iškėlęs drebančias rankas ėmė maldauti:

— Bėk, brangusis sinjore, bėk kuo greičiausiai, kiek tik turi jėgų. O man leisk kartu bėgti.

Adrianas di Kornetas pakilo nuo kėdės, meilės kupinu žvilgsniu pasižiūrėjo į verkiantį berniuką ir sukuždėjo:

— Per vėlu, brangus vaike, — jau nebegaliu pabėgti, nes keliai iš Romos jau užkirsti.

— Nejaugi nebėra vietos, kur nesiektų Aleksandro VI valdžia?

— Tik vienintelė yra tokia vieta, mano brangus vaike, — ta, aukštai, virš žvaigždžių, ir ji vadinasi išganytų sielų kraštas.

— Tad melskitės drauge su manimi, Eminencija! Melskitės, kad dangaus Tėvas jus apsaugotų. Juk jis maloningas ir padeda teisingiesiems!

— Dievas Tėvas ir Jo Sūnus, kuris kentėjo baisiausias kančias už krikščionis, nusigręžė nuo šio miesto, — atsakė Kornetas.

Tą akimirksnį kažkas pasibeldė į duris. Dženaras pašoko ir atidarė. Prie slenksčio stovėjo rūmų prievaizdas.

— Atleiskite, — tarė jis žemai lenkdamasis. — Prie vartų stovi kažkoks žmogus. Nori, kad nuvesčiau pas Eminenciją, nes sako, atnešęs svarbių žinių.

— Ar pasakė savo pavardę?

— Pasakysiąs tik pačiam Eminencijai. Šis žmogus atrodo man labai įtartinas. Kuprotas, labai vargingai apsirengęs.

— Matyt, nelaimės prispaustas žmogus ieško pagalbos. Teįeina! O tu, Dženarai, — tarė kardinolas prievaizdui išėjus, — pasislėpk už uždangos. Gal Bordžija iš nekantrumo net vakaro palaukti nebenori, pasiuntė žudiką jau dabar.

— Aš pasirengsiu kovai, ji nebus lengva, — sušuko mažasis Dženaras, griebdamas gulėjusį ant rašomojo stalo ispanišką stiletą, kuriuo kardinolas atplėšdavo laiškus ir nuimdavo antspaudus.

— Duok man šį ginklą, Dženarai, — pasakė Kornetas, — niekada neleisiu tau susitepti krauju savo jaunų rankų. Bet girdžiu jau žingsnius prieškambaryje. Pasislėpk, vaike.

Dženaras dingo už uždangos. Durys atsidarė ir belsdamas kurpėmis į kambarį įėjo žmogus, kurio išvaizda tikrai galėjo atrodyti įtartina prievaizdui. Ant jo nugaros ir krūtinės pūpsojo didelės kupros, išsidraikiusi barzda dengė krūtinę, kojos buvo tarsi suparalyžuotos, nes jis ėjo pasiramsčiuodamas lazdomis. Jo galva buvo apvyniota skepeta, kurios galas net nosį dengė.

— Ką pasakysi, bičiuli? — švelniai paklausė kardinolas. — Matyt, nori pagalbos ar patarimo?

Bet, kai kardinolas nusisuko iš rašomojo stalo stalčiaus paimti pinigų vargšui, kuprys staiga išsitiesė ir lyg burtininko lazdelės paliestas tapo dviem galvom aukštesnis, metė lazdas, nusiplėšė barzdą nuo veido ir skepetą nuo galvos ir virto trisdešimt metų vyru, sveiko veido, tamsių juodų plaukų.

— Ką tai reiškia? — sušuko Adrianas di Kornetas baldamas ir traukdamasis atbulas. — Žmogau, įsiskverbei į mano namus persirengęs?

— Dėl visų šventųjų, kardinole, būkite ramus ir išklausykite mane. Kaip savo sielos išganymo trokštu jums gero. Atėjau įspėti, kad kuo greičiausiai bėgtumėte iš čia, nes sumanyta baisi piktadarybė. Nori tamstą nužudyti.

— Kas esate? — paklausė kardinolas. — Tavo veidas man lyg ir pažįstamas. Matyt, kur nors matėmės.

— Eminencija! — tarė susijaudinęs atvykėlis, — blogai atsimenate savo gerus darbus, padarytus žmonėms. Prisiminkite įvykį prieš kokius dvidešimt melų. Kai audringą naktį grįžote namo iš susirinkimo ir norėjote išlipti iš lektikos, prieš tamstą puolė ant kelių dešimties metų berniukas ir maldavo, kad su juo nueitumėte pas jo mirštančią motiną ir išklausytumėte išpažinties.

Kornetas pridėjo ranką prie kaktos, pagalvojo ir staiga prisiminė tą įvykį.

— Joks Romos kunigas nenorėjo išklausyti paskutinio jos prašymo, nenorėjo atleisti nuodėmių ir duoti išrišimo, nes tos moters vyras buvo savo kaime kirviu perskėlus kunigui galvą.

— Liaukitės! — nutraukė kardinolas. — Kam visa tai kelti iš praeities? Dabar tave pažinau. Vadiniesi Antonio Travista?

— Taip, taurusis sinjore, — atsakė paklaustasis. — Esu tas pats Antonio Travista, kuris karštomis ašaromis maldavo jus suteikti motinai paskutinę paslaugą. Buvote maloningas, nes Dievas davė jums sielą, suprantančią žmonių kančias ir mokančią atleisti. Nuėjote tada su manimi į mūsų vargingą lūšnelę ir atleidote mirštančiajai nuodėmes, suteikėte Dievo malonę. Ir ji numirė šypsodamasi. O aš puoliau prie jūsų kojų, bučiavau jas ir dar vaikas būdamas prisiekiau, kad niekada neužmiršiu tos valandos, kad atsidėkosiu, jei dangus leis suteikti jums kokią nors paslaugą. Jūsų geradarybė tuo nepasibaigė, parūpinote man tarno vietą pas vieną savo draugą.