Haris Šefas - Cezaris Bordžija

— Tegu... tegu... Suvalgyk... — cypė Aleksandras VI, — aš, jūsų popiežius... įsakau.

Tada Adrianas di Kornetas, tarsi Dievo įkvėptas, pasilenkė prie popiežiaus ir sukuždėjo į ausį:

— Nežudykite šio vaiko, nes tai jūsų kraujas... tai Lukrecijos sūnus... Tai Bordžija.

Pašėlęs juokas išsiveržė iš sunkiai besikilnojančios popiežiaus krūtinės. Jis vienas tegirdėjo Adriano di Korneto žodžius, bet nepajudėjo palaiminti nuodėmingo savo kraujo vaisiaus.

Šėtoniškos patyčios suskardėjo jo balse, ir jis kaip dvesiantis žiaurus vilkas sušuko:

— Bordžija! — tai nuodėmės vaikas! Cha cha! Bordžija. Juo geriau. Tegu vaikaitis keliauja kartu su seneliu. Valgyk saldainius... valgyk... įsakau... Keliausi kartu... su manimi... karstan... pragaran!..

Lieknas Dženaro kūnas krūptelėjo, baisus skausmas iškreipė jo veidą. Drebančiu balsu jis riktelėjo:

— Aš esu... Bordžija? Aš esu iš tos vilkų šeimos? Jei taip, tai tebūnie...

Adrianas di Kornetas suriko ir norėjo sulaikyti Dženaro ranką, bet jau buvo vėlu. Berniukas prarijo užnuodytą saldainį, ir baisūs nuodai greitai paveikė švelnų vaiko organizmą.

Dženaras, kaip žaibo nutrenktas, krito ant grindų ir išsitiesė prie Aleksandro VI kojų.

— Lukrecijos sūnus, mano dukters sūnus! — ištrūko iš pamėlynavusių senio lūpų, — o kas yra jo tėvas?

Tai buvo paskutiniai Aleksandro VI žodžiai. Jis neteko sąmonės, pradėjo drebėti visu kūnu ir tik mėšlungiški rankų ir kojų judesiai rodė, kad popiežius dar tebegyvas.

Įbėgęs į salę popiežiaus gydytojas galėjo tik konstatuoti jo mirtį.

— Ne čia, — sušuko vienas kardinolas, — ne čia turi mirti Šventas Tėvas. Nuvežkime jį į Angelo pilį.

— Taip, nuvežkime jį į Vatikaną. Taip miršta popiežiai, — dusliai sukuždėjo keli tarnai.

Po dešimt minučių nakties gaubiamomis Romos gatvėmis jau slinko eisena, lydinti popiežių į jo rūmus. Pasibaigė ilgametis jo viešpatavimas pasaulyje, kurį jis valdė klasta, melu ir piktadarybėmis.

O mažoje Angelo pilies koplyčioje garbingasis Adrianas di Kornetas klūpojo prie Dženaro kūno, kurį jis liepė paguldyti ant šilkinių pagalvių prie Išganytojo statulos kojų.

— Iš vilkų šeimos, — raudojo Kornetas, — o buvai Dievo avinėlis, skaisti ašara. Nuodėmėje pradėtas, išauklėtas girioje ir gyvenęs dorai, tu dabar pakilai prie Dievo, vienintelis skaisčios sielos ir švarių rankų Bordžija. Koks tu laimingas, kad numirei, kol tavyje dar nenubudo Bordžijų vilkų kraujas.

Kai Adrianas di Kornetas pakėlė ašarotas akis į marmurinį Kristų, ištiesusį rankas, lyg norėjusį priglausti ir mažąjį, amžinai užmigusį berniuką prie savo gailestingos širdies, atrodė, kad Kristaus veidas atgijo, atsivėrė jo akmeninės lūpos ir taria aiškius, jaudinančius žodžius:

— Teateina pas mane mažieji!

XIV SKYRIUS

Ties Pezara degė Cezario kariuomenės stovyklos laužai, apšviesdami tamsią naktį Foglio lygumoje. Ten, kur dar prieš kelias dienas šypsojosi derliumi ir gėlėmis pasipuošę laukai, stovėjo popiežiaus kariuomenė. Matyt, pats dangus norėjo jai ir jos vadui parodyti savo rūstų veidą, nes aštuonias dienas be paliovos lijo lietus. Žemė visai permirko ir virto purvu; žmonės ir arkliai nugrimzdavo laukuose iki kelių kaip kokiose pelkėse.

Cezario kareiviai įsitikino, kad Pezarą paimti nėra lengvas darbas; reikėjo didelės kantrybės arba kokio laimingo įvykio.

Jie turėjo užversti savo lavonais plačius, pilnus vandens griovius, kad padarytų išlaužas sienose, o be jų negalima buvo nė svajoti apie įsiveržimą pilin. Todėl popiežiaus kareiviai buvo prastos nuotaikos. Liudviko XII kariuomenė, ilgai klajojusi po Italiją, ėmė bruzdėti ir norėjo grįžti tėvynėn.

Tiesa, jie jau buvo gerokai prisikimšę kišenes prisiplėšto aukso ir brangenybių, bet kuriems galams jiems visa tai, jei negali šių turtų paslėpti saugioje vietoje.

— Po velnių! Ar ilgai dar reikės bastytis su tuo nepasotinamuoju Cezariu? Nejaugi niekada neišsikraustys iš šio prakeikto krašto, kur saulė kepina kaip ugnis arba lietus taip lyja, lyg dangus norėtų paskandinti žmones kaip kates, iš šio krašto, kuriame maliarija, šiltinė ir kitos ligos seka paskui kariuomenę kaip hienos paskui savo aukas.

Pagaliau ne viskas tvarkoje buvo ir su atlyginimu. Cezaris neišmokėjo Romoje visos algos nė prancūzams, nė užverbuotiems avantiūristams. O jis tai buvo pažadėjęs padaryti.

Buvo kalbama, kad šis bažnyčios karininkas gavo iš galingojo tėvo pinigų kareivių algoms išmokėti, bet juos paslėpė savo kišenėje, o kariuomenę maitino karininku pasakojimais apie pasakiškus turtus, kurie pateks į jos rankas, paėmus Pezarą.

Kol kas nebuvo jokios vilties greit paimti šį uolų lizdą. Be to, iš visų pusių traukė nauji priešai, kurie nelauktais partizaniškais puolimais neduodavo ramybės apgulusiai pilį kariuomenei ir silpnino Cezario jėgas.

Feraros kunigaikštis sunkiai ginkluotų kareivių priešakyje puldavo šiek tiek toliau išsikišusias popiežiaus kariuomenės dalis, o Faenzos miesto raiteliai, narsaus Manfredo vedami, nuolat sukiojosi apie Cazario kariuomenės stovyklą. Jie staiga pasirodydavo naktį, išžudydavo sargybas ir sumušdavo mažesnius būrius, o kai trimitai skelbdami aliarmą prikeldavo išbadėjusius ir iki paskutinio siūlo peršlapusius Cezario kareivius, raiteliai vėl dingdavo nakties tamsoje.

Todėl Cezario karininkai vos galėjo palaikyti drausmę ir tvarką kariuomenėje. Kareiviai keikėsi ir piktžodžiavo, pavydėdami apgultiesiems, kurie už tvirtovės sienų sėdėjo šiltose ir sausose patalpose, visu kuo aprūpinti ir tyčiojosi iš nesėkmingų puolimų.

Devintą naktį lietus staiga liovėsi lijęs.

Ant neaukštos kalvos stovėjo trys žmonės. Tai buvo du vyrai ir persirengusi vyru moteris — Cezaris Bordžija, jo meilužė Violeta Orsini ir Micheletas. Jie nekantraudami laukė sutarto Lukrecijos ženklo, laukė, kada šviesa sužibės viršum pilies vartų.

— Nieko nematyti, — tarė nepatenkintas Cezaris, — šviesa nesirodo, nors Lukrecija pažadėjo duoti ženklą per penkias dienas. Ką reiškia toks vilkinimas?

— Reiškia, — tarė gražioji grovienė, — kad turėjau pagrindo įspėti tave dėl sesers. Dar kartą sakau, jog Lukrecija vaidina komediją su tavimi ir tėvu. Mes, moterys, nesileidžiame taip lengvai apgaunamos kaip vyrai. Nejaugi tu tiki, kad Lukrecija užmiršo, kas nužudė jos vyrą, nejaugi manai, kad moteris kada nors atleis tam, kuris nužudė jos meilužį? Čia išdavystė, todėl maldauju tave, Cezari, netikėk ta šviesa, jei ji pasirodytų nakties tamsoje, nes ji tave pražudys.

Susimąstęs Cezaris papurtė galvą.

— Kam kartoji vis tą patį kaip pelėda. Aš geriau pažįstu savo seserį negu tu. Visam pasauliu ji gali vaidinti komediją, bet tik ne man. Tavo samprotavimai yra visiškai klaidingi. Pasaulyje nėra kitos būtybės, kuri galėtų taip greit keistis, kaip moteris. Ji virpa iš laimės meilužio glėbyje, tūkstantį kartų prisiekia, kad be jo gyventi negalinti, o kai jos vyras numiršta, glaudžiasi prie kito. Ar Lukrecija nesutiko manęs šventiškais rūbais apsirengusi, kaip įvažiavau į Romą, ar neuždėjo man ant galvos laurų vainiko, ar nevadino manęs Bordžijų šeimos karžygiu?

— Puikiai suvaidino komediją, kad įviliotų tave į savo tinklą. Nepasitikėk ja, būk atsargus.

Cezaris piktai treptelėjo koja:

— Dar niekada neapsirikau, nes mano žvilgsnis siekia žmogaus sielos gelmes. Liaukis, moterie. Jei mano elgesys nepatinka, tai juk žinai kelią į Romą. Eik, nelaikau tavęs.