Haris Šefas - Cezaris Bordžija

Jo pabučiavimai nuplovė mano nuodėmes, jo glėbyje vėl pasidariau nekalta ir gėdijausi nuodėmės! Aš, Lukrecija, tapau ištikima Alfonso iš Aragonos žmona — dievinau jį, ir jis buvo mano saulėtas pasaulis.

Ir tą pasaulį atėmė iš manęs Cezaris Bordžija, tą spindintį šviesos pasaulį! Ir vėl šėtonas, kurį žmonių akyse turėjau vadinti broliu, nubloškė mane į tamsą. Bet ši naktis padėjo man nusikalti ginklą, atkeršyti už savo brangųjį vyrą Alfonsą. Ginklas jau išgaląstas ir nukreiptas į tave, Cezari, galingas ir taiklus smūgis pataikys tau į širdį. O pablūdusiam tėvui, sukčiui ir niekšui, kuris pasirašė mano vyrui mirties nuosprendį, nusiųsiu nukirstą tavo galvą ir liepsiu pasakyti: — Taip niekšas Cezaris pabaigė savo gyvenimą. Cezaris, prakeiktas tavo vaisius!

Žodžiai apmirė jos išbalusiose lūpose, akys užsidegė baisios neapykantos liepsna. Sukluso. Išgirdo tylius žingsnius, artėjančius prie geležinių vartų.

Drebančia ranka; ji palietė velkę. Durys pajudėjo, ir tą pačią valandėlę išgirdo, kaip nekenčiamos lūpos ištarė jos vardą.

— Lukrecija, sesuo mano, Lukrecija, ar tai tu?

— Tai aš, Cezari, sveikink mane, — dabar Pezara tavo!

— Laukiu to, lygiai kaip trokštamos gražios moters glėbio, kuri po kruvino žygio palinksmins mane, švenčiantį pergalę, — atsakė Cezaris, kuris juodais šarvais, su kardu rankoje savo žmonių priešaky tyliai įslenka pro atvirus vartus.

— Ačiū tau, sesute, išlaikei žodį, neužmiršiu to. Gali pasiieškoti gražaus ir galingo Italijos kunigaikščio, kad jis išgelbėtų tave nuo našlavimo sunkumų. O dabar kalbėkime rimtai: ar gali nuvesti mus į pilį?

— Galiu, — tarė Lukrecija suimdama paslėpto po apsiaustu kardo rankeną, Cezariui paminėjus jos našlystę, taigi ir Alfonso mirtį. — Jei rimtai imsitės darbo, nebus jokio pavojaus. Ar matai, broli, ten, priešakyje, didelius vartus?

— Po velnių, matau! Vartai tokie platūs, kad pro juos tūkstantis kareivių gali patekti į Pezaros pilį.

— Vartai atrakinti, — aiškino Lukrecija, — sargybinis netrukdys. Daviau jam vyno su migdomuoju gėrimu. Rasit jį knarkiantį prie vartų. Kai jau būsite didelėje salėje, bėkite plačiais laiptais į viršų, užklupkite miegantį grovą Sforcą ir iš viršaus duokite ženklą stovinčiai prie pilies kariuomenei žygiuoti paskui jus.

— Labai geras planas, — nusijuokė Cezaris, — bet dar vienas klausimas. — Ar negavai žinių iš Romos?

— Iš Romos? Ne. Kodėl klausi?

— Šiaip sau, tarp kitko. O dabar, sese, vesk mus, rodyk laimėjimo ir triumfo kelią. Mūsų kovos šūkis: „Lukrecija Bordžija“!

— Tad eikite su manimi, — tarė Lukrecija, pakeldama žibintą.

Kaip šešėlis žengė ji ginkluoto būrio priekyje. Už kelių žingsnių ėjo Cezaris su pliku kardu rankoje, o jo žėrinčios akys sekė Lukreciją, stebėdamos kiekvieną jos judesį.

Staiga iš karių rikiuotės prie Cezario priėjo kažkokia figūra vyro rūbais, bet lanksčiais jaunos moters judesiais ir tarė:

— Jei tau brangus gyvenimas, Cezari, jei kada nors buvau tau brangi, sustok. Beproti, žengi į savo karstą! Lukrecija sugalvojo išdavystę!

— Ar nori paskutinę minutę pakeisti ir sužlugdyti mano planą? Saugokis, nes krisi nuo mano kardo.

— Tad geriau nužudyk mane, bet aš vėl kartoju: esi pasiutėlis, viską pastatęs ant vienos kortos.

— Esame jau prie tikslo. Ar nematai? Lukrecija lengvai atidaro vartus, mano išmintingoji sesuo parengė viską kuo puikiausiai. Cha cha! Sesuo? Tai, ką ji šią naktį padarė, moteris gali padaryti tik savo mylimajam, o aš... o! Ar nesujudėjo kažkas už vartų? Ne! Visiška tyla — kelias laisvas— eikite paskui mane ir sulaikykite kvėpavimą.

Lukrecija pirmoji įėjo į salę, o paskui ją trys šimtai kareivių. Tebuvo girdėti tylus šlamesys, lyg milžiniško miške šliaužiančio žalčio šiuršėjimas.

— Kam gesini žibintą? — sušuko Cezaris. — Ei, Lukrecija, kur tu esi?

— Čia esu, šalia tavęs, broli, — atsiliepė ramiai, — nors šviesa ir menka buvo, vis dėl to užgesinau, kad mūsų nepastebėtų. Pagaliau šviečia mėnulis, pro atdarus vartus krinta jo šviesa.

— Tiesą sakai, sesute, pakaks ir mėnulio. Jis visada buvo mano ištikimas draugas, niekada manęs neapvylė visuose žygiuose ir pavojuose. — Bet kur eini?

— Lipu į viršų pažiūrėti, ar viskas ten ramu. Ar visi įėjote?

— Visi iki vieno!

— Būkite čia ir ramiai laukite. Kai duosiu ženklą galėsite kopti paskui mane.

— Palauk, sustok valandėlę, Lukrecija, — tarė Cezaris ir geležinė ranka suspaudė jos ranką.

— Ko nori, Cezari, kodėl mane laikai? Man skauda!

— Noriu dar kartą pažvelgti į tave. O jei mus išduosi?

— Neišduosiu, esu Bordžija!

— Tad eik! Laukiu tavo ženklo.

Lukrecija greitai užkopė akmeniniais laiptais ir sustojo prie lanko formas mėnulio apšviesto langelio.

— Ką matai, Lukrecija? — tyliai sušuko jai Cezaris. — Sese, ką matai?

— Matau savo vyro Alfonso iš Aragonos niekšišką žudiką, — riktelėjo Lukrecija, — matau keršto angelą, skriejantį viršum jo galvos!

Didžiojoje salėje pasigirdo ginklų žvangesys, o paskui baisingi šauksmai: — Išdavystė! Išdavystė!

— Išdavystė! Taip, išdavystė. Patekai į spąstus, Cezari! Dabar man priklausai, Pezaros valdovui!

Blykstelėjo šautuvų ugnis, driokstelėjo šūviai, kulkos, strėlės, ietys ir kardų smūgiai lyg kruša pasipylė ant pakrikusių Cezario kareivių eilių.

— Traukitės! — sušuko Cezaris savo žmonėms. — Kekšė Lukrecija išdavė mane, bet už tai savo krauju...

— Žemė sminga po mūsų kojomis, — suriaumojo Micheletas. — Žemės drebėjimas sugriaus pilį... Cha ha! po šimts velnių... aplink pragaras... tai galas, mano pone!

Baisus bildesys sukrėtė salę. Visu ilgiu ir platumu atsivėrė grindys ir susigrūdę krūvon, kaukdami kaip velniai, krito Cezaris ir jo kareiviai kažkur žemyn, tarsi į pragaro nasrus.

Cezaris pirmas pajuto žemę po kojomis. Žaibo greitumu pakilo ir garsiai suriko:

— Nepasiduokite, vyrai! Ištrukome iš spąstų, ir dabar priešai brangiai sumokės už mūsų gyvybę.

Bet tą patį akimirksnį visoje pilyje suskardėjo vaitojimas ir kauksmas. Verdančio vandens ir alyvos srautai pasipylė ant Cezario kareivių galvų. Paskui Pezaros vyrai ėmė versti didžiulius akmenis, kurie traiškė dar likusius gyvus.

— Pulkite nenaudėlius, draugai, — pasigirdo pro pragarišką triukšmą ir sužeistųjų riksmus griausmingas grovo Sforcos balsas. — Žudykite kiekvieną, kurį dar gyvą rasite. Niekas iš šių nenaudėlių neturi likti gyvas! Vieną palikite man, — Cezarį Bordžiją! Jis man priklauso!

— Aš čia esu, grove Sforca! — atsiliepė čia pat nuo skausmo užkimęs balsas. — Jei norite su manimi išmėginti jėgas, — nors alyva nudegino mano dešiniąją ranką, griebsiu kardą į kairiąją ir nukausiu jus.

Džiovanis Sforca riktelėjo ir valandėlę lyg įbestas žvelgė į kraujais paplūdusį Cezario veidą, nuo kurio skiautėmis kabojo oda. Paskui pakėlė kardą, bet buvo per vėlu.

Įtempęs paskutines jėgas, Cezaris puolė priešą; Pezaros valdovo kardas buvo išmuštas iš rankų ir padaręs platų ratą ore nukrito žemėn.

— Mirkime drauge, grove Sforca, — šūktelėjo Cezaris, — paleistuvė Lukrecija vėl jus suviliojo. Tad krauju sumokėsite man meilės skolą. Pragaran eis jos pirmasis meilužis, pragaran eis ir paskutinis! — Cezario kalavijas pervėrė grovą Sforcą.

Paskui Cezaris šoko prie laiptų į viršutinius pilies aukštus. Netekęs jėgų nukrito, atrodė, kad jau nebesikels, bet, kai viršuje pamatė Lukreciją, vėl šoko ant kojų.