Haris Šefas - Cezaris Bordžija

Grovienė Orsini nusigręžė ir, užsidengusi veidą rankomis, pradėjo verkti. Ne pirmą kartą Cezaris kalbėjo su ja tokiu tonu, ne pirmą kartą elgėsi su ja kaip su šunimi. O, ji seniai žinojo, kad jau prisisotino ja ir nori atsikratyti.

O ji mylėjo šį šėtoną angeliška ištikimybe.

Dėl jo paliko savo dangų ir nužengė į Bordžijų pragarą. Buvo pasiryžusi eiti su juo net į pražūtį.

Cezaris stipriau susisiautę apsiaustu ir plačiai atmerktomis akimis žiūrėjo į tamsią naktį, gręžė ją žvilgsniu laukdamas trokštamo ženklo.

Vėl priėjo Violeta: — Ar žinai? — paklausė ji švelniu balsu, kad tavo kariuomenė murma, kad prancūzai labai nekantrauja ir nori grįžti namo? Vaikščiojau šiandien po stovyklą ir girdėjau įvairių kalbų, kurios kėlė nerimą.

— Tegu ponai prancūzai būna atsargūs, — paniekinamai atsakė Cezaris, — nes liepsiu nubausti mirtimi kiekvieną, kurį išgirsiu panašiai kalbant. O kai pakarsiu keliasdešimt žmonių, jų draugai iš karto neteks noro ilgėtis tėvynės.

— Taip pat ir italų samdytoji kariuomenė reikalauja išmokėti atlyginimus.

— Tegu paima Pezarą ir patys sau susimokės.

— Tavo kariuomenės būklė labai bloga, — pridūrė grovienė, — gamta veikia prieš tave. Nuolatinės liūtys, vėjai, maisto stoka! Ar nematai, kad dangus rūstauja ant tavęs už žygį prieš Pezarą? Grįžk Romon, būk patenkintas tuo, ką jau turi, ką užkariavai. Dar yra laiko, mano brangusis, dar esi laikomas nenugalimu, bet vargas tau, jei būsi sumuštas prie Pezaros, — neteksi viso savo autoriteto.

— Nepasitrauksiu, kol nekris Pezara, — atsakė Cezaris. — Bet kas ten ateina? O, tai mano kariuomenės pulkininkas, grovas Marinas, o su juo šeši karininkai. Labą vakarą, ponai!

— Tegloboja jus Dievas! — atsakė grovas Marinas, liesas žilabarzdis vyras, nuskurdusios bajorų giminės vaikaitis, kuris po daugelio avantiūrų ir ne visai švarių darbų vėl bandė Cezario padedamas prieiti prie valdžios ir prisigrobti turto.

— Kas atvedė jus pas mane, sinjorai? — paklausė Cezaris.

— Ateiname su svarbia žinia, — atsakė grovas Marinas. — Prancūzų kariuomenė atsiuntė pas mane deputaciją ir prašė jums pranešti, kad po trijų dienų pasitrauksianti, jei per tą laiką Pezara nebus paimta.

— Manau, kad su botagu išvijote tuos šunis, — šūktelėjo Cezaris savo pulkininkui. — Ar to nepadarėte? Tada, sinjore, esate pats nusipelnęs botago!

— Padariau daugiau, pavaišinau juos geriau negu botagu, — atsakė grovas, kuris beveik visai jau buvo netekęs garbės jausmo, nes į Cezario įžeidžiamus žodžius nieko neatsakė ir tik patraukė pečiais. — Įsakiau suimti ir apkalti grandinėmis šiuos septynis galus ir dabar laukiu tik jūsų įsakymo, kaip turiu su jais pasielgti.

— Turime septynias patrankas. Puiku... septynios patrankos ir septyni maištininkai. Grove Marinai, ryt švintant įsakykite tas bestijas pririšti prie patrankų vamzdžių kiaurymių. Visa mano kariuomenė bus išrikiuota, noriu, kad kiekvienas kareivis matytų, kaip atsakau maistininkams. Įsakysite šauti! Ir maistininkų kūnai bus sudraskyti ir paleisti į keturis vėjus.

Bet kažkas greit joja tiesiai į mus. Išsitraukite kurdus, sinjorai! Tokią tamsią naktį labai patogu netikėtai užpulti.

— Tai aš, Ekscelencija, aš, jūsų ištikimas tarnas Antuanas.

— Dėl Dievo, tai mano tarnas, kurį palikau Romoje namams saugoti. Turbūt svarbią atnešė žinią, nes šis prancūzas be reikalo nevargtų kelionėje.

Antuanas nušoko nuo arklio.

Vienas žvilgterėjimas į visada savo išvaizda susirūpinusio tarno purvinus ir apdraskytus rūbus įtikino Cezarį, kad šis jojo ir dieną, ir naktį.

— Dėl Belzebubo! — sušuko, — kodėl palikai rūmus be priežiūros? Tarnų gauja, kurią turėjai prižiūrėti, dabar prisikimš mano aukso kišenes ir dings.

— Ekscelencija! — atnešiau baisias naujienas. Romoje šiurpus įvykis!

— Ar tik tiek? — šaltai ir ramiai tarė Cezaris. — Gal gaisras kilo Vatikane, ar žemė sudrebėjo ir atsivėrė praryti Romos, kaip kad prarijo Herkulanumą ir Pompėją? Ar neapoliečiai stovi prie Romos vartų? Bet dėl to neverta tuojau netekti proto.

— Nieko panašaus neatsitiko, Ekscelencija! — atsakė Antuanas, — bet jus palietė likimo ranka. Jo Šventenybė, jūsų tėvas, puotoje pas kardinolą Adrianą di Kornetą, buvo nunuodytas, o po dešimt valandų mirė.

Išgąstingas riktelėjimas pasigirdo nakties tamsoje. Baisiai iškreiptu veidu, mosuodamas ore rankomis, tarsi ieškodamas į ką atsiremti, Cezaris pasviro ir būtų pargriuvęs, jei grovienė Orsini laiku nebūtų pribėgusi ir nepalaikiusi savo stipriomis rankomis.

— Netiesa, meluoji! — suriaumojo Cezaris, — tu, prancūzų šuo! Mano priešai tave papirko, kad praneštum tokią naujieną ir priverstum pasitraukti nuo Pezaros. Čiupkite jį! Užmuškite vietoje!

— Pasigailėkite! Jėzau! — suvaitojo nelaimingasis ir puolė ant kelių. — Mano sielos išganymu prisiekiu, kad visa tai tiesa. Popiežius mirė, ir jo įpėdinis jau įžengė į Angelo pilį.

Cezaris sugriežė dantimis, negalėdamas nė žodžio pratarti.

— Kas dabar užsidėjo tiarą? — paklausė grovienė Orsini, — kas išrinktas popiežiumi?

— Julijus Roveras įžengė į popiežiaus sostą. Jis gavo Julijaus II vardą.

Kelias minutes viešpatavo tyla. Cezaris paklausė dusliu balsu :

— Kaip mirė mano tėvas?

— Kančiose mirė Aleksandras VI, — atsakė prancūzas. — Senelio kūnas ilgai kovojo su mirtimi. Paralyžius žudė jį lėtai, ėjo nuo kojų į širdį.

— O ar nutvėrė žudiką? Ar Romos liaudis sudraskė į gabalus tą niekšą, kardinolą Adrianą di Kornetą?

— Adrianas di Kornetas yra Romos mylimas, — atsakė Antuanas, — visas pasaulis gėjai žino, kad nuodus, nuo kurių mirė tamstos tėvas, jis pats atsinešė į kardinolo namus, ir kad jie buvo skirti Adrianui di Kornetui. Tik nelaimingas atsitikimas, pažo Dženaro apsirikimas...

— Dženaro, — nežmonišku balsu riktelėjo kartu Cezaris ir grovienė Orsini. — Dženaro?

— Jis tai padarė gelbėdamas savo mylimo sinjoro gyvybę. Jis sukeitė dvi visai panašias dėžutes saldainių. Dėžutę su užnuodytais saldainiais, skirtą kardinolui, pakišo popiežiui.

Violeta užsidengė veidą rankomis ir tyliai tarė: — Atpildas.

Cezaris taip beprotiškai nusikvatojo, kad visi išsigandę nuo jo pasitraukė. Tai buvo toks bjauriai linksmas juokas, tarsi kas būtų pasakęs labai sąmojingą anekdotą.

— Cha cha cha! — nusikvatojo, ir putos pasirodė ant jo lūpų. — Mane ima juokas. Mažasis Dženaras žudo didįjį Aleksandrą VI. Dženaras, mano mažas gražus Dženaras pakišo savo seneliui nuodų! Tikrai linksmas šis pasaulis ir šis gyvenimas! Komedija, kurią žiūrint, galima trūkti iš juoko!

— Pasakyk man, Antuanai, — paklausė Violeta drebančiu balsu, — kas atsitiko Dženarui? Ar jį suėmė?

— Mano išvažiavimo iš Romos dieną, visiems varpams iškilmingai gaudžiant, jo kūnas buvo pašarvotas. Visa Roma išėjo jo palydėti, moterys ir mergaitės raudojo, kai karstas buvo vežamas gatvėmis. Manau, kad per jokias laidotuves Romoje, kiek atsimena žmonės, niekada nebuvo išlieta tiek karčių ir nuoširdžių ašarų.

— Gana, — suriko Cezaris. — Gana, girdėjau tai. Kam tu, nenaudėli, mali apie niekam neįdomius dalykus. — Eik, pabalnok man arklį! Turiu grįžti Romon, nes ten mano reikalai prasti, turiu apsidairyti ir išgelbėti tai, ką dar galima išgelbėti. Jums, grove Marinai, pavedu vadovauti kariuomenei. Jei grįšiu, tai...

— Šviesa nušvito Pezaros tvirtovės vakarinėje pusėje! — šaukė kažkoks balsas kalvos papėdėje.