Haris Šefas - Cezaris Bordžija

Šiuose mūruose niekas negalėjo išgirsti žmonių skausmo, čia nebuvo užuojautos jiems. Šaltos mūro sienos buvo kurčios ir negirdėjo skausmo balso. Šiuose mūruose viešpatavo tik nuolankus paklusnumas Dievo valiai.

Bet už Dievo valią buvo galingesnė kita valia: Bordžijų valia.

O ji nelaiminga, netekusi vilties kalinė buvo iš Bordžijų šeimos. Kaip čia gali būti? Viena iš Bordžijų šeimos čia kalinama kaip laukinis žvėris tų pačių Bordžijų įsakymu! Taip, žmonės teisūs, vadindami Bordžijas vilkų šeima. Tik vilkai drasko ir ėda vienas kitą.

Lukrecijos žvilgsnis krito į klauptą, prieš kurį kabėjo Išganytojo paveikslas.

— Gal reikia atsiklaupti ir bandyti rasti sielos ramybę maldoje?

Trumpas, ironiškas juokas ištrūko iš jos gražių lūpų. Prieš Bordžijų nutarimą nepadės ir malda. Gerai tai žinojo.

Kiemą jau seniai apgaubė tamsa. Ji išgirdo lengvą vandens mūšą. Tai buvo ežero ties Brakianu garsai. Jo bangos siuntė jai liūdną sveikinimą.

Kitame ežero krante ji matė žiburius. Tai buvo stovyklos laužai, prie kurių šildėsi Cezario žmonės.

Cezaris! Lukrecija jautė, kad jai nevalia jo prisiminti, nes gali išsikraustyti iš proto. Ji norėjo liautis mąsčiusi. Taip! Vyresnioji gerai patarė: reikia ieškoti nusiraminimo miege.

Tai buvo vienintelis ramus uostas, jos nukankintam kūnui ir sielai.

Nenusirengusi, su jojimo batais krito ji į kietą patalą. Ir štai miegas greit užmerkė ašarotas jos akis.

Praslinko valanda.

Staiga tyliai atsidarė vienutės durys.

Tamsus šešėlis įslinko į mažą kambarėlį, prisiartino prie Lukrecijos lovos ir galva su baltais kaip sniegas žilais, vienuoliško gobtuvo nepridengtais plaukais pasilenkė prie miegančios ir lūpos sušnibždėjo:

— Vargšas mano vaike! O, jei galėtum sužinoti! — ištrūko iš liesos krūtinės. — Nelaimingas mano vaike! Ne ne, niekada nesužinosi! Tau tai liks paslaptimi. Negali sužinoti, kad šiandien stovėjai prieš savo motiną ir kad savo ašaromis ir maldavimu draskei jos širdį. O, jei galėčiau tau padėti, bet baisi priesaika, kurią mane privertė duoti, baugindami pragaro bausmėmis už mano nuodėmingą gyvenimą, laiko užčiaupusi man burną.

Negaliu priglausti tavęs prie savo širdies, mano nelaimingas vaike, negaliu išbučiuoti tavo ašaromis suvilgytų gražių akių, negaliu grąžinti tau laisvės, kad galėtum išgelbėti tą, kuris tau yra brangiausias pasaulyje.

Turiu tau būti tik sesuo Vincenta, „Atgailaujančių seserų“ vienuolyno vyresnioji.

Tau Vanoza Katanė guli karste. Taip nori jis, taip įsakė, kai liaudis grasino popiežiui sukelsianti maištą už tai, kad su juo gyvena jo žmona, jo vaikų motina. Ir štai Velykų Sekmadienį iškilmingai sugaudė Romos varpai.

Gedulinga eisena pajudėjo iš Angelo pilies į man skirtus kapus gražiausioje Vatikano sodo dalyje; greit ant mano kapo buvo pastatytas didingas balto marmuro paminklas. O, žinau, mano Lukrecija, kad dažnai ateidavai prie paminklo ir tavo ašaros ir atodūsiai pasiekdavo taip anksti prarastą tavo motiną.

Bet tavo motina gyva, Lukrecija! Vienuolyno kapų vienatvėje gyvena naują gyvenimą, atgailauja už senus nusidėjimus krauju ir ašaromis ir klusniai laukia dienos, kada stos į Dievo teismą. Mano nelaimingas, brangus vaike! Ir tu turi būti Bordžijų auka? Ir tau ruošiama pražūtis ir norima sunaikinti tavo laimę? O, geriau būtų, jei aš niekada nebūčiau nešiojusi po savo širdimi to šėtono žmogaus pavidalu, kuriam duotas Cezario vardas? Tai jis kaip velnių legionas apsėdo tą senį, sėdintį popiežiaus soste ir veda jį per piktadarybių ir nusižengimų pelkes. Leisk pabučiuoti tave, mano gražioji Lukrecija. Noriu tik kartą paliesti tavo lūpas, tik kartą tyliai, lengvai, kol tu miegi ir nieko nežinai. Bet tu pajusi motinos pabučiavimą.

Žila galva pasilenkė, sudžiūvusios lūpos tyliai ir švelniai pabučiavo kiek praviras raudonas Lukrecijos lūpas. Lukrecija krūptelėjo ir sudrebėjo. Jos šilkinės blakstienos pakilo, akys lėtai atsimerkė. Bet niūrus šešėlis pasitraukė ir dingo kažkur sienoje, prie kurios stovėjo klauptas su Kristaus paveikslu.

Lukrecija; suriko, pašoko ir ėmė trintis akis. Nuostabus sapnas vis dar tebeglūdėjo jos sieloje.

— Dieve maloningas, ačiū Tau, — suvaitojo prispaudusi ranką prie smarkiai plakančios širdies. — Tai tik sapnas buvo, ačiū Tau, dangiškasis Tėve! Bet koks nuostabus sapnas! Vienuolyno vyresnioji pasilenkė prie manęs. Tai jau buvo ne sesuo Vincenta, buvo kažkokia kita ašaromis paplūdusi moteris; ji šnabždėjo man į ausį baisią paslaptį: „Esu Vanoza Katanė, seniau buvau Aleksandro VI meilužė. Daviau tau gyvybę ir tavo brolį Cezarį nešiojau savo įsčiuje — tegu bus prakeikta jo prasidėjimo valanda. Tavo tėvas mane metė ir privertė gyvą pasitraukti iš šio pasaulio ir liepė iškilmingai palaidoti. Pagaliau — ne, nenoriu toliau prisiminti to kvailo sapno, noriu...

Žodžiai apmirė Lukrecijos lūpose. Jos akys įsmigo į langą, pro kurį jau krito švelni mėnulio šviesa.

„Dieve, būk man maloningas! Ne ne! Tai mano išvargusių smegenų padarinys!“

Ten, už lango, ant pinučių karo žmogus, lieknas, lankstus, gražus! Kažkoks vaiko veidelis juodų garbanotų plaukų vainike žvelgia į vienutę didelėmis žibančiomis akimis. O juk šį kartą čia ne sapnas! Girdžiu balsą, šaukiant mane, — tariantį mano vardą... Šėtono apgaulė! — ne ne! Taip tavęs nepavadinsiu. Tai dangaus stebuklas. Tai... mažasis Dženaras!

Lukrecija norėjo šokti prie lango, bet iš nuostabos neteko jėgų ir sustingo kaip marmurinė statula.

Jauno drąsaus pažo padėtis buvo pavojinga ir kiekvieną valandėlę galėjo pasibaigti katastrofa. Vienas nemiklus judesys, ir Dženaras nukristų ir žūtų ant akmeninio kiemo grindinio.

Bet Dženaras buvo nepaprastai miklus. Abiem rankomis laikydamasis grotų, jis kojomis stengėsi įsiremti į karnizą po langu. Jam tai pavyko padaryti. Dabar jis stengėsi pasiekti du geležinius virbus, tarp kurių buvo didesnis tarpas. Kas suaugusiam buvo neįmanoma, mikliam vaikui buvo nesunku: truputį apsidraskęs, bet sveikas pralindo pro siaurą tarpą ir po valandėlės jau buvo vienutėje ir klūpojo prieš Lukreciją, bučiuodamas jos rūbų kraštą.

Tik motina gali suprasti, ką per tas trumpas valandėles išgyveno Lukrecija, kokias pragariškas kančias kentė, kokios mintys plėšė jos širdį.

Dabar išgąstis išsiliejo ašarų upeliu.

Ir dabar turėjo nuo taip karštai mylimo vaiko slėpti, kad yra jo motina. Tik pasilenkė prie jo, apkabino drebančiomis rankomis, priglaudė prie krūtinės ir apibėrė veidą bučiniais.

— Dženarai, mano brangusis Dženarai... ar tikrai čia tu esi?

— Laimingas atsitiktinumas, — atsakė Dženaras, kai Lukrecija paleido jį iš savo glėbio, — žodis į žodį girdėjau, kaip Cezaris ispanų kapitonui Fernandui davė savo niekšišką įsakymą; dėjausi miegąs, ir jis neatkreipė į mane dėmesio. Aš pamaniau, kad ponia visada buvo man tokia gera... O, ponia, kaip aš jus myliu, tūkstantį kartų daugiau negu grovienę Orsini, kuri mane taip baisiai nuliūdino.

— Kuo ji tave nuliūdino, mano vaike? — klausinėjo Lukrecija griebdama jį už rankų ir traukdama prie savęs.

— Ji susidėjo su Cezariu, — suvaitojo Dženaras. — Persirengusi pažu ji yra stovykloje, ir pats girdėjau iš jos lūpų, kad drauge su Cezariu važiuosianti į Paryžių.

— Grovienė Orsini! A? Tai naujiena! Ir ji vieši Cezario stovykloje?

— Nebekalbėkime apie ją, — prašė Dženaras, — pasistengsiu greičiau ją užmiršti. Ji man atrodė skaistesnė už saulę, švelnesnė už žvaigždes, labiau spindinti negu stebuklingiausi deimantai, bet, kai ši saulė ėmė šviesti Cezariui, kai ji tik jam vienam išsklaido nakties tamsą, kai jis tą deimantą vadina savuoju — o, koks ne laimingas aš pasijuntu!