Эрих Ремарк: Gema

Giliais gurkšniais ji godžiai gėrė nakties gaivą. Bet sumišimas jos nepaliko. Kažkas voro kojomis kaip šmėkla ropojo širdyje, ji jautė, kad yra ant slenksčio į beformį chaosą, kur tykojo beprotybė.

Netikėtai iškrito rasa. Vienu akimirksniu žolę padengė tūkstančiai lašelių. Plaukai ir antakiai sudrėko ir atvėso. Gema drebėjo. Ji nebenorėjo toliau vaikščioti; kelias vedė į tamsą. Ji norėjo pas žmones, — žmones, pašaipiai atitarė aidas. Šikšnosparnis įsivėlė į jos plaukus. Ji suriko ir puolė bėgti atgal. Bet staiga Kinslis ramiu balsu kreipėsi į ją; jis stovėjo pasilenkęs virš jos ir kaip mėnuo žvelgė į veidą. Ji įsikniaubė jam į krūtinę ir prisitraukė arčiau savęs ant pagalvių.

Jis jautė, kas jos širdyje kelia nerimą, ir bandė nuraminti. Kai ji dėkodama prikišo lūpas jam prie ausies ir visai nebesipriešino, jis jos nepaėmė.

Kitą rytą ji ilgai dairėsi aplinkui. Diena išaušo giedra. Lauke oras jau virpėjo. Šiluma veržėsi pro langus. Auklė kieme dainavo. Vežimai braškėjo, šunys linksmai lojo, papūgos čirškė. Pasaulis buvo teisingas ir sutvarkytas. Forma atitiko formą; aiški milžiniška būtis atsistojo už durų.

Ko tik nebuvo... Šmėkla, paikas sapnas. Naktis pasibaigė, pasibaigė ir jos pikti burtai, atėjo diena ir gyvenimas, ir dabartis.

Kol Gema dar snaudė, atėjo Kinslis. Jis nusijuokė ir parodė jai mažus kačiukus. Jie nerangiai ropojo ant antklodės ir kniaukė.

Gema pasižiūrėjo į Kinslį vaikiškai nedrąsiai ir nuolankiai. Ji mąstė apie tai, kaip buvo užsnūdusi. Raudonis išmušė jos skruostus. Greitai griebė jo ranką ir pabučiavo. Netrukus namai skambėjo nuo jos dainų.

Kitą dieną čionai atvyko mulų karavanas iš Siera Kordobos. Jis į pakrantę atgabeno margo marmuro ir vario. Vadovas liepė varovams skubėti į poilsio vietą netoli Estancijos. Tai buvo gajaniečiai ir keletas tupiu genties atstovų. Indėnai ant krūtinės buvo išsitatuiravę genties totemą. Jie gulėjo akacijų pavėsyje ir kantriai žandikauliais malė savo kukurūzų duoną.

Vadovas parodė Kinsliui ypatingą radinį: kvarco gabalą su mėlynais taškais ir stulbinančiai didelį kalnų kristalą. Jis padovanojo Gemai du agatus.

Kinslis pastebėjo, kaip tai ją nudžiugino, atnešė jai indėniškus karolius iš paauksuotų kameolių ir ametistų. Ji vakarais juos užsidėdavo ir nuoga šviečiant jos baltai odai bėgiodavo per kilimus.

Po dviejų savaičių Gema ir Kinslis išvyko į pajūrį; prieplaukoje jau laukė Kinslio burinė jachta. Žuvėdros ir kirai kurį laiką juos lydėjo, delfinai žaismingai šokinėjo aplink. Vienu metu Gema netgi pastebėjo trikampį ryklio peleką. Vakarais vanduo mirgėjo fosforinėmis šviesomis. Skraidančiosios žuvys pašokdavo iki pat laivo turėklų. Netrukus jachta pateko į pasato globą.

Priekinis denis nuo likusios laivo dalies buvo atskirtas ištempta bure. Gema gulėjo gulte ir deginosi saulėje. Įgulai buvo pietų pertrauka, tik vienas vyras rymojo prie šturvalo. Atėjo Kinslis, pasiuntė jį į apatinį denį ir pats atsistojo prie šturvalo.

Dangus supo laivą nesibaigiančia mėlyne; iš visų pusių leidosi saulės šviesa. Popietė glaudė pasaulį į savo glėbį. Laikas stiebėsi į aukštą viršūnę, tempė viršun.

Gema atsikėlė. Šviesūs vandens perliukai išmušė jos kaktą. Atsistojant kraujas plūstelėjo į akis. Ji ištiesė rankas, pakraipė galvą, jautė, kad kiekviena gyslelė jau pasisotino saule. Apsvaigusi nuo šio saldaus jausmo nusimetė visus drabužius, norėdama visa pulti į saulės glėbį. Ji leidosi glostoma saulės spindulių ir užsimerkė.

Saulės spindulių glostoma ir jūros liūliuojama, ji pajuto savąjį Aš, jo egzistavimą, į ją plūdo tyras pasaulis. Ji buvo jūra, šviesa, amžinybė. Viskas dainavo joje, laivas taip pat, ir vėjas, ir jūra, ir dangus, ji atmerkė akis į saulę, juto įsirėžiant pjaunantį skausmą, viskas ošė, giedojo, čia buvo pradžia ir pabaiga, dundesys ir tyla — misterija.

Rankos kažką lietė, keliai virpėjo, ji rėkė užklupta nesuprantamos ekstazės, bet savo riksmo negirdėjo. Joje susikaupė verpetas, griaudžianti audra, į jos sūkurius pateko pasaulis, gyvenimo vartai, gyvenimo branduolys, ten buvo bedugnė, į kurią be paliovos ritosi ir ritosi gyvenimas: gelmės ir įsčios. Ji šaukėsi gyvenimą pas save, maldavo jo, degė aistra jam, kuždėjo, gaudė tuštumą, sukandusi dantis stenėjo, švokštė, čiupo savo apdarus, neišgirdo balso, draskėsi, puolė vyrą, rėkė: saulė — glamonėja — dangus — apglėbė — pavargęs — pasaulis — išplaukia — gyvenimas — išteka...

Ji draskė vyrą netekusi proto, kol tas, užspaudęs jai kaklą, pradėjo smaugti. Dusdama siaubingai iškreipė veidą, ten švietė tokia didelė aistra, kad Kinslis ją paleido. Bet ji ir vėl puolė, jis ją atstūmė ir pakraupęs žiūrėjo, kas vyksta. Ji svirduliavo, pakilo, žengė keistai kilnodama kojas, o raudoname veide švietė mįslinga šypsena; ji ėjo deniu — galva aukštai iškelta, bet rankos nusvirusios — čiupinėdama turėklus leidosi laiptais pas įgulą.

Apačioje ją pasitiko prietema. Akimirką ji stovėjo sustingusi, mėlyni žiburiai, kuriuos nešėsi, užgeso. Bet štai ir vėl pasigirdo duslus ūžesys, o pro liuką sumirgėjo žydras dangus.

Savo hamake prabudo šturmanas ir pasitrynė akis. Greitai godžiai šoko iš guolio dar pusiau miegodamas.

Bet kinas virėjas buvo čia pat. Gašlumas suakmenėjo jo veide, pavertė jį bjauria medūza. Jis pabandė nustumti šturmaną į šalį, tiesė nagus prie ilgų baltų šlaunų. Bet anas nenusileido. Kinas sušnypštė ir pabandė susiimti su tuo rytų frizu. Abu, karštai švokšdami ir pliekdami vienas kitą, nusirito.

Netikėtai tarpduryje išdygo Kinslis. Jis tvirtai laikėsi už sijos ir buvo pasiruošęs revolverį. Jis pamatė Gemą, nustūmė ją į šoną ir pasiėmęs botagą ėmė plakti besiriejančius vyrus. Virėjas kriokdamas susmuko. Kinslis spyrė jam į veidą ir nuvedė Gemą į kajutę. Ji atsimerkė, sumurmėjo kažką nesuprantamo, svajingai nusišypsojo, kaip nuvytusią gėlę padėjo galvą ant pagalvių ir iškart užmigo giliu miegu.

Kinslis dar ilgai sėdėjo šalia jos ir mąstė. Galiausiai papurtė galvą ir atsistojo, norėdamas pasižiūrėti, kaip ten tas kinas. Jis gulėjo ten pat. Kinslis apžiūrėjo jį ir liepė susitvarkyti. Kai tas sugrįžo, kampe susigūžė šturmanas. Kinslis pasakė, kad artimiausiame uoste jis turėsiąs palikti laivą.

Gema prabudo naktį. Ji pabandė prisiminti. Kažkas atsitiko. Ji jautėsi kažkaip naujai, kaip ką tik gimusi. Tamsūs įvykių tumulai sukosi už jos. Laipteliai baigėsi, štai jau ir lygus pagrindas. Ją buvo užvaldžiusios antgamtiškos jėgos, jos stūmė ją ieškoti vyro. Bet šis jos moteriškumo proveržis buvo kai kas daugiau: tai buvo jos giliausias žmogiškas išgyvenimas, erotinio pobūdžio, juk ji vis dėlto moteris.

Mistinė karma švietė šen ir ten, ir staiga viduryje suspindėjo jos esybė.

Praėjusių metų įspūdžiai pakilėjo ją ir nepaliko ramybėje. Ji tarsi lunatikė sekė paskui juos ir nuolankiai jų klausė. Didžioji kulminacija jau buvo praėjusi, ji išgyveno save kaip moterį. Ir ji žinojo: ji visada norėtų taip jaustis.

Jos išbandymas baigtas. Kelias baigėsi. Jis prasidėjo daugialypiame pasaulyje ir pats pasibaigė: dabar jis vedė atgal, tenai, į tą pasaulį, daugialypį, neapibrėžtą, masinančiai nuotykingą, į gyvenimą, kuris visada ir visur turi vyro bruožų.

Brėško aušra. Denyje buvo girdėti murmesys. Kinslis išėjo pasižiūrėti. Jūreiviai stovėjo būriu. Šturmanas kėlė revolverį ir kažką kalbėjo. Kinslis tenesijudina iš vietos, nes gausiąs kulką į kaktą. Jis turi atsiimti savo žodžius apie atleidimą. Kas jiems iš to? Kad būtų užtikrinti, jis turi jiems išmokėti užmokestį už tris mėnesius į priekį. Priešinimasis neturi prasmės. Jie dabar jūroje.