Эрих Ремарк - Gema

Kai jie važiavo atgal, Gema buvo paskendusi mintyse. Tada lakoniškai atsisveikino su Kinsliu.

Ji paleido savo plaukus, ją vėl apėmė prisiminimai apie stepę. Bet susitvardė ir nuėjo pas jį. Jis sėdėjo prie lango ir spoksojo laukan, susimąstęs, net negirdėjo, kaip ji atėjo. Jis buvo palenkęs galvą, akys lyg kažko ieškojo ir atrodė labai rimtos, tarsi jis mąstytų apie sudėtingus dalykus. Gema liko stovėti ir ilgai žvelgė į jį mąsliu žvilgsniu. Jos širdis daužėsi, ji jautė artėjant kažką nesuprantamo, tarytum atsisveikinimą, kuris atsėlina be valios pastangų, vilkdamas paskui save šešėlius. Niekada ji taip nemylėjo Kinslio kaip dabar, šitą kunkuliuojančios baimės, meilės ir gerumo akimirką, kuri ją taip užbūrė, kad atrodė, ji niekada negalės jo palikti, tačiau tai jau buvo pirmieji ateinančio atsisveikinimo ženklai. Ji su ašaromis akyse nuėjo pas vienišąjį vyrą ir kalbėjo jam savo širdies žodžius.

Vanduo čiurleno ir pliuškėjo į laivo šonus. Gema prabudo ir pabandė susirasti lempą. Sklido didelis triukšmas. Ji pašoko ir įsiklausė. Bangų ūžesy ją pasiekė duslūs šauksmai. Denyje pasigirdo greiti žingsniai. Ji atidarė duris. Išgirdo kažkieno balsą — metalinį, ploną, skardų. Ji liko stovėti, palenkusi galvą, užvaldyta vieno prisiminimo. Jos kraujas staiga užkaito, jo ūžimas užgožė net bangų mūšą. Netekusi jėgų atsirėmė į sieną ir išgirdo kažką sakant Kinslį; bėgiojo žmones, laivas traškėjo ir braškėjo. Tik staiga viskas nutilo.

Ji nuėjo į Kinslio kajutę. Ten degė šviesa. Girdėjosi pokalbis. Ji greitai nuskubėjo į savo kambarį ir pasinėrė į miegą.

Pro langus veržėsi druskingos vėsos, cinamono ir gėlių kvapai. Jaunas jūreivis sėdėjo laivo gale ir dainavo sentimentalią dainą. Kinslis papasakojo Gemai, kad naktį kitu laivu atplaukė jo draugas, kurį ji pažįsta: Leveletas. Jis buvo išvykęs į Honkongą ir vieną vakarą klube išgirdo, kad uoste sustojusi Kinslio jachta. Kadangi jo tamilas tarnas buvo sunkiai sužeistas, jis nenorėjęs jo imti kartu, tad atėjęs pas Kinslį paprašyti kurį laiką palaikyti vaikiną pas save ir paslaugyti, kol sugrįš. Dar naktį Leveletas vėl išvyko.

Tas tamilas buvo liesas, rudo ovalaus veido vaikinukas ilgomis rankomis. Jam kaktoje žiojėjo plati žaizda, siekusi iki pat smilkinio. Jis atsakinėjo Gemai pusbalsiu, parodė jai dėžutę su indiškuoju balzamu, kuriuo reikia įtrinti nugarą. Lama Kandyje davęs šio balzamo jo šeimininkui. Šeimininkas manąs, kad nuo jo turėtų pasveikti.

— Ar tu tikrai tiki, kad tai padės?

Kolombo kriketo aikštėje Gema susipažino su kreolu. Jo nagų pusmėnuliai buvo tamsūs, ant rankos žibėjo didelis opalas. Gema pagalvojo, kad jau kažkur jį matė.

Per pietus vienas indas į klubą atnešė žinią, kad atvyko cirkas, todėl buvo nuspręsta vakare ten apsilankyti.

Indai dideliais būriais tvino į palapinę, kai kurie bandė paslapčia pralįsti po audeklu. Bet sargybiniai be gailesčio metė juos lauk ir varė šalin.

Programa buvo rytietiškai ilga. Čiabuviai gyvai dalyvavo spektaklyje ir per pertraukas tarškėdami diskutavo. Kai netikėtai pradėjo riaumoti vienas senas nusilpęs liūtas ir grėsmingai priartėjo prie maniežo krašto, pirmosiose eilėse kilo panika; tik vienas pagyvenęs vyras liko ramiai sėdėti savo vietoje. Liūtas iškėlęs letenas puolė prie krašto ir įsispoksojo į rėkiančią minią. Bet greitai nurimo ir urgzdamas atsitraukė.

Kai žmonės pagaliau nurimo, sąmyšis kilo kitoje vietoje. Per paniką įvyko trumpasis elektros laidų jungimas. Užsidegė audinio skiautė ir įkrito į šieno kaugę. Akimirksniu pakilo liepsnos stulpas ir lipo alyvuotu stulpu aukštyn. Arklių prižiūrėtojai puolė gesinti ugnį dembliais, bet gaisras dar labiau plėtėsi. Ore skraidė svylančios audeklo atplaišos. Staiga užsiliepsnojo ir palapinė, pradėjo svilti medinės stogo sijos.

Indai kažką šaukė ir spraudėsi prie išėjimo. Siauros durys negalėjo vienu metu išleisti milžiniškos besiblaškančios masės. Ugnis dar labiau įsišėlo, dūmai virto kamuoliais. Netrukus užgeso visos lempos — perdegė pagrindinis elektros laidas. Kilo panika. Skardžiai rėkdami kūnai suvirto į vieną besirangančią masę. Kyšojo rankos, griebė arčiau esantiems už plaukų, daužė nugaras. Nuo aukščiau esančių kėdžių čiabuviai šokinėjo tiesiai į minią, mėgino šliaužti galvomis į priekį, bet pakliuvo į minios verpetą, buvo nutėkšti žemėn ir trypiami.

Liūtai ėmė riaumoti; jų neramus urzgimas kėlė dar didesnį chaosą, tamsoje švietė tik liepsnos. Europiečių ložė buvo gana toli nuo išėjimo. Kažkoks anglas šaukė kitiems būti ramiems ir likti cirke, gaisras nėra pavojingas, reikia vengti spūsties.

Gemai svilėsių prisotintame ore darėsi silpna, svaigo galva. Staiga ugnis šovė dar aukščiau ir nubėgo šoninės sienos audeklu; įgriuvo sija. Visuotiniame sąmyšyje Gema pajuto, kad kažkas ją pakėlė ir pradėjo nešti. Kreolas ją tempė į kitą pusę, peiliu perpjovė palapinės audeklą, išlenkė rėmus ir prasispaudė su Gema į lauką. Jie nuskubėjo per aikštę prie automobilio. Gema nuo dūmų ir gryno oro neteko sąmonės ir suglebusi gulėjo ant galinės sėdynės.

Ji atsigavo po kelių minučių. Pastebėjo, kad jie išvažiavo iš miesto ir važiuoja visai ne į uostą. Ji norėjo paklausti, atsikelti, bet vėl atsigulė — ją užvaldė tas pats jausmas kaip ten, per gaisrą, kai pajuto vyro ranką — kažkokia jėga ją pasičiupo ir nešėsi: kaip bus — taip.

Kreolas atsigręžė į ją. Pamačius, kad ji atsigauna, jo akys susiaurėjo. Ji išsekusi pakėlė galvą ir pažvelgė į jį. Jis nieko nesakė, tačiau buvo matyti, kad visą kelią ją stebi.

Automobilio žibintai apšvietė tamsoje pasislėpusį parką. Pripuolė tarnai. Kreolas įsakė jiems pasitraukti ir nuvedė Gemą į namą. Atsivėrė durys į kambarį. Gema pastebėjo, kad čia buvo tik vienos durys. Kreolas nusišypsojo, išvydęs šį žvilgsnį. Gema atsirėmė į stalą — jautėsi tokia silpna. Kreolas papurtė galvą ir tarė:

— Linkiu gerai pailsėti — rytą galite jaustis kaip šeimininkė — tarnai padarys viską, ko paprašysite, aš dar turiu reikalų Kolombe.

Ji pašoko:

— Kolombe?

Jis stovėjo nejudėdamas ir žiūrėjo, kokį poveikį padarys jo žodžiai. Bet ji susitvardė ir tik palenkė galvą. Jis išėjo. Ji puolė prie durų ir karštligiškai jas užrakino.

Kažkas keletą kartų pasibeldė. Gema neatsakė. Kai ji atidarė duris, pamatė kuprotą žmogystą ir baisiai išsigando. Tada ji paklausė, gal ko atnešti. Gema atidžiai ją nužvelgė. Ji buvo labai kuprota, bet turėjo gražias rankas ir akis.

Gema su ja išėjo į parką. Netoli namo buvo du šiltnamiai su orchidėjomis ir akvariumais. Ten plaukiojo plokščios žuvys su panašiais į povo uodegą pelekais ir išsprogusiomis akimis. Ešeriukai rausė gruntą, šamukai gulėjo užsikasę į dumblą, tik jų ūseliai judėjo. Kulkos formos žuvytės vaikėsi ryškiai raudonus ciklidus ir šiame pašėlusiame žaidime nuplėšė prilipusias spalvotas sraiges. Beveik nematomos tarp valisnerijų kabojo permatomos vilkžuvės. Buvo matyti tik jų pulsuojantis žarnynas ir skrandžio pūslelė. Melsvos žuvys-plėšikai kyšojo iš sagitarijų džiunglių, makropodai stropiai lipdė savo putų namelį.

Grįždamos jos praėjo pro keistų vazoninių gėlių eilę — jų forma nebuvo graži. Kai kurių žiedai atrodė kaip balta mėsa, atrodė, lyg tarp tankių brūzgynų glūdi užtinusi akis, ant kurios prilipę tarp blakstienų blaškosi ir kankinasi pagauti vabzdžiai. Šalia stovėjo vazonėliai su rimčiai nuteikiančiomis baltomis gėlėmis, jų žiedai buvo kryžiaus formos, priminė Kristaus kančias.