Эрих Ремарк - Gema

Iš vokiečių kalbos vertė

Sigitas Banevičius

Turinys

I

II

III

IV

V

VI

VII

VIII

IX

Epilogas

Redakcijos pastabos

I

Beduinai kavos rudumo apsiaustais pralėkė pro šalį. Nuo jų sklido kupranugarių mėšlo ir dykumos kvapas. Priartėjus prie mameliukų kapų jų gretos susiliejo į vieną liniją; tarsi ketindami užkariauti beribį šviesų dangų jie greitai nušuoliavo tolyn horizonto link.

Gema žvelgė jiems įkandin, kol raitelių siluetai ištirpo tolumoje. Nenoromis atitraukė žvilgsnį nuo horizonto ir vėl pasuko į miestą. Ji neramiai žingsniavo gatvėmis. Vienas prekeivis pasiūlė įsigyti seną Abu Nuvaso „Divano“ leidimą. Knygos tomelis buvo įrištas į gelsvos spalvos viršelius. Prie kiekvienos iš septyniolikos dainų pridėtas paveikslėlis. Į akis krito melsvi ir žalsvi iliustracijų potėpiai.

Gema pagalvojo, kad šitos knygos ji ir ieškojo. Pačiupo ją ir greitai išėjo iš turgavietės, mažumėlę sutrikusi, nors pati nežinojo dėl ko.

Normanas jos jau laukė, jis norėjo jai pristatyti draugo sūnų Klerfeitą, su kuriuo Gema turėjo skristi į Luksorą. Jai reikėjo susiruošti per valandą. Jis kitą dieną atvyks greituoju traukiniu.

Jie nuvažiavo į lėktuvų kilimo aikštelę. Klerfeitas Gemai tvirtai prisegė saugos diržus, ir mažutis lėktuvas pakilo. Ji žvilgtelėjo žemyn — siauri Kairo gatvių kanalai buvo žemai apačioje. Atrodo, ir horizontas tolo nuo jų; Mokatamo kalnynas subyrėjo į tarpeklius ir uolas. Netrukus pasirodė dykuma, ir lėktuvas šovė tolumoje platėjančio Nilo link.

Netoli Heluano jie aplenkė dvi poilsines barkas. Keleiviai stovėjo denyje ir mojo jiems. Gema numetė savo kepuraitę. Vėjas pleveno jos plaukus — koks šaunus ir pašėlęs gyvenimas!

Ji atsilošė. Prieš ją sėdėjo Klerfeitas; virš jo styrojo lėktuvo rėmai. Jis tarsi suaugo su lėktuvo korpusu; jis jau nebuvo žmogus — jis buvo kažkas, gimęs skraidyti...

Variklis burzgė, o pasaulis nusidažė auksu — artėjo vakaras. Kiemsargiai šunys vaikėsi didelį paukštį, asilai spyriojosi, vienai felachei išsprūdo ir nuplaukė skalbiamas drabužis, garvežiai pūtė įspūdingus dūmus: pasaulis buvo panašus į seno olando tapytą paveikslą.

Prie Asiuto Klerfeitas nukreipė lėktuvą žemyn. Uosto granatmedžių giraitės ir el Hamra figmedžių sodai stiebėsi aukštyn, tai dešinėje, tai kairėje buvo matyti garvežių prieplaukos, netrukus lėktuvas minkštai tūptelėjo ant žemės, dar pariedėjo ir sustojo.

Išlipus Gemai truputėlį svaigo galva. Jos link skubėjo arabai; paskui juos sekęs automobilis sustojo visai šalia. Jos akyse sužibėjo didelis opalas ant piršto. Tačiau nagai buvo tamsūs. Kreolas atidarė dureles, akimirksniu iššoko iš automobilio ir pasisiūlė padėti. Klerfeitas neatsakė. Jis pasiuntė arabą pakviesti policijos prie lėktuvo ir tik tada, dusliai padėkojęs, sėdo į automobilį. Jo balse galėjai išgirsti ir paniekos gaidelę.

Kreolas nuvežė juos į viešbutį ir nusilenkė Gemai. Į Klerfeito ranką jis visai nekreipė dėmesio. Klerfeitas taip perkreipė veidą, kad kreolui net užvirė kraujas. Norėjo pulti, bet Klerfeitas demonstratyviai nusisuko; demonstruodamas panieką jis net neketino gintis.

Vakare jis parodė Gemai Hap Tefa laidojimo kameras. Grįždami jie išgirdo šūvį.

— Kreolas, — pasakė Klerfeitas ir sustabdė automobilį. Jis atsistojo mėnesienoje ir laukė. Nesimatė nieko einant link jų, ir jis vėl atsisėdo.

Nakties dvelksmas vis labiau stiprėjo. Lyg išlietos iš juodo stiklo kilo palmės. Giliu miegu alsavo trobelės, kai kur žibsėjo viena kita švieselė, buvo girdėti prislopintas šuns skalijimas.

Kai jie atėjo į viešbučio kambarį, Klerfeitas staigiu judesiu atplėšė langą. Nakties dangus pasiuntė į vidų pabaisas, jos plūdo viena po kitos, mirgėjo mėlynais ir sidabriniais atšvaitais, vėjo gūsis įskrido pro langą, pasisukiojo viduje, pašvilpavo savo dainelę ir greitai išsikvėpė; dangus tiesė savo liesą, bet kietą ranką, o vėjas kažką karštai kuždėjo. Gema pasistiebė prie lango — ar neišgirs Nilo ošimo, ar nesuburgs kur tolumoje variklis, ar nesužibsės mėnesienoje lėktuvo kontūrai, ar nesuriks sakalas — staiga Klerfeitas atsidūrė šalia jos.

Kai Gema pabudo, pro langus jau veržėsi rytinio šurmulio garsai. Nuo upės buvo girdėti išplaukiančių garlaivių triukšmas. Ji pašoko, — nuo gaivaus oro net nukrėtė drebuliukas. Pasirodė Klerfeitas. Jis lengvu žingsniu perėjo per kilimą, nė vienu veido krustelėjimu neišsiduodamas, ar pastebėjo jos ilgų kojų grožį. Jis įleido į vidų visą gūsį ryto gaivos. Jis atnešė jai bronzinę Amenchotepo Ketvirtojo laikų katę, kuri buvo tikrai dailiai sukurta — ypač krito į akis linija nuo kojos iki skruosto. Ant sprando buvo duobutė.

— Po dviejų valandų išskrendam, — tarė jis. Nė vienas judesys neišdavė, kad jis žino, kas buvo naktį. Gemą užplūdo džiaugsmo banga, ir ji nuskubėjo praustis.

Lėktuvas laukė netoli užtvankos. Netoliese dirbo būrys koptų. Dykuma ryto gaivoje atrodė kaip sapnas: ją tarsi kas išpiešė melsvomis ir rausvomis spalvomis. Pakilus lėktuvui pasibaidė ir išsilakstė arabų arkliai, ir šie puolė paskui tarsi pabaidytų balandžių pulkelis, net balti apsiaustai suplevėsavo.

Priartėjus prie Abydoso pradėjo strigti variklis. Lėktuvėlį pačiupo vėjo gūsis ir bloškė į priekį. Nenumaldomai artėjo žemė. Tik staiga pasigirdo trumpi pokštelėjimai, variklis suurzgė ir vėl pradėjo suktis, — lėktuvas atgavo pusiausvyrą.

Gema pajuto, kad kraujas suplūdo kažkur prie ausų, atrodė, tuoj sprogs. Klerfeitas apsižvalgė. Jos akys buvo didžiulės iš susijaudinimo; burna pražiota, o veidas išblyškęs. Jis kažką jai šūktelėjo, bet ji nieko nesuprato, taip ją paveikė šis atsitikimas. Apačioje driekėsi beribė lyguma — tai buvo praeities kultūros pėdsakai — griuvėsiai ir šventi kapai. Lėktuvo šešėlis bėgo jais tarsi laiko tėkmės matuoklis. Ramzio Antrojo kapo šventovė pradingo; Seto Pirmojo kapavietė tebuvo tik vardas, o Osirio šventyklas užpustė dykumos smėlis. Tačiau raibuliuojantis dangus matė ir pergyveno visus laikmečius, jis pulsavo jų dvasia, kaitino kraują, kūrė dabartį ir gyvenimą. Praeitis išblėso savo šviesoje, staiga užplūdo būties suvokimas, kuris kūrė įvykius iš svajonių ir troškimų nuotrupų.

Kažkas liūliuojančio, svaiginančio ir lengvo pasklido aplinkui, tarsi būtų pirmąkart atsivėręs aiškus vaizdas, malonus netikėtumas, kurio taip ilgai nesąmoningai laukta. Ir staiga tai įvyko ir vėl praėjo, bet paliko ateities nuojautą.

Klerfeitas rinko bronzinius daiktus, Normanas jam pasiūlė pasižiūrėti vieno pažįstamo kolekciją. Vakare jie abu ten ir nuvyko.

Automobilis riedėjo nuostabiomis Bulako rajono gatvelėmis, kol sustojo prie nediduko namelio. Duris atidarė berbere, ji palydėjo juos laiptais, po to painiu koridoriumi. Staiga sužibo žvaigždės, ir jie išėjo į aukštų sienų apsuptą kiemą, viduryje tryško fontanėlis. Matėsi plačios kito pastato durys, skaisčiai apšviestos mėnesienos.

Užsidegė šviesa, ir atėjo kažkoks vyras; Normanui ir Klerfeitui jis prisistatė esąs Ravikas.

Čia buvo dar keletas žmonių. Jie sėdėjo arba gulėjo prietemoje tarp kailių ir kilimų. Berbere atnešė šerbeto ir vandens su ledu. Netrukus Klerfeitas pastebėjo, kad už jo dar stovi viena negrė. Jos akių vyzdžiai baltavo tamsoje, nuo jos sklido aitrus, bet neatstumiantis kvapas. „Hu, hu“ — nesuprantamai sumurmėjo ji ir ištiesė mėlynai ištatuiruotas kojas.

Pasigirdo tyli muzika. Klerfeitas patogiau įsitaisė ant pagalvių; juoduke niūniavo pagal muziką. Jis pasijuto tarsi būtų negrų kaimelyje kur nors Afrikos krūmynuose. Gentis jau grįžusi su laimikiu, — dabar visi išvargę tingiai guli jaukioje trobelėje, skrandžiai pilni jautienos ir alaus. Kampe gūžiasi belaisvės baltosios, kurių šviesi oda be galo traukia; jos daug labiau jaudina nei visos genties moterys. Artėja naktis; tik kažkur kiauksi pora šakalų. Kitą rytą ir visomis kitomis dienomis vyrai vėl patrauks ieškoti grobio ir kovoti.