Эрих Ремарк: Gema

Puriškovo kūnas atsileido. Sustingo stiklinės akys, kiaurai smelkiančios liūdesiu, nenusakomos — vyzdžiai virptelėjo, krūtinė susitraukė, sunkus atodūsis iš plaučių išstūmė paskutinį dvelksmą.

Kai Gema išdrįso apsidairyti, susivokė klūpanti ant kilimo, beveik gulanti, kelis prispaustas prie lovos. Ranka, pati to nejausdama, buvo suspaudusi šunį. Jo snukis buvo iškreiptas. Kojos glebiai išsitiesusios.

Išvargusi ji atsikėlė. Burnoje jautė šleikštu kraujo skonį. Nugarą skaudėjo lyg stuburas būtų perlaužtas per pusę. Ji tvirtai įsikibo į lovos rėmą ir vis dar žiūrėjo į Puriškovą. Jo veidas įdubo. Jį vagojo svetimos negyvos raukšlės. Aplink nosį rinkosi šešėliai. Oda blyško.

Gema jo negalėjo atpažinti. Ten buvo kažkas be galo svetimo, sustingusio, vaiduokliško, kurio bijojo joje virpanti šiluma. Ji loštelėjo galvą atgal, keletą kartų, žengė žingsnelį užspausti persivertusias akis. Bet pro pusiau pravertus vokus lempos atšvaituose žibėjo keistos, klastingos švieselės, tarsi šviesiame rago formos inde degtų liepsnelė, tarsi šalta, bet gyva būtybė būtų suradusi tose akyse išganymą, lyg jau iš kapo būtų pasklidęs puvėsių kvapas ar į kūną ropštųsi trūnėsis — jos galvoje trenkė žaibiška mintis — negyvas; ji atšlijo, puolė durų link, nematė atskubančio daktaro, lėkė kaip akis išdegus, nesidairydama, kuo greičiau laukan, pro portjė, į savo kambarį, krito ant lovos ir išgulėjo taip iki ryto. Nusvirduliavo prie lango. Pilkšvas sniegas tolumoje skleidė ryškią žalią šviesą. To ji niekada nepamiršo.

Klerfeitas, rodos, nekreipė dėmesio į Gemą. Jam atiteko Braminta-Sola. Beveik nesąmoningai jis pritraukė ją prie savęs; ji visai nesigynė. Neaiškios gyvenimo aplinkybės neleido jai susidaryti ryškesnės ateities vizijos. Tai, ką ji anksčiau būtų galėjusi ginti dėl savo ateities, dabar tik pagreitino nuopuolį.

Jis aršiai susiriejo su Vanderveldu. Pašokęs jis apvertė lošimo stalelį, atidengė kortas ir parodė, kad anas turi dvigubą tūzą. Vanderveldas išvyko tą patį vakarą.

Gema nesileido apgaunama Klerfeito išpuolių. Jis greitai tapo atviras ir daugiau nebandė slapstytis. Pirmą kartą jie palietė praeities įvykius; bet kai jie šnekučiavo, jam paaiškėjo: apie kažką kalbėti, vadinasi, kalbėti apie tai, kas jau praėję, išbaigta, ir jis staiga suvokė, kad tai tikrai pabaiga.

Tai įvyko nepastebimai, be kovos, bet taip negrįžtamai, kad net nevertėjo švaistyti energijos, nes tai buvo dėsnis.

Gemai patiko jo nuolatinis pasirengimas netikėtumams, jo budėjimas, jo stiprūs norai ir įtemptas susikaupimas. Jo viliojanti valia galėjo nugalėti. Bet tik kokiai valandai, ne visam laikui. Nes jis neraginamas skverbėsi į aną slaptą sritį, kuri buvo moters sala ir vienatis. Jis sukaupė jėgas, bet užkariauti nepajėgė. Liaunas ir judrus, jis skubėjo tolyn, stulbino savo lanksčiu nuoseklumu, bet sudužo tik priartėjęs. Jame buvo per daug visko prisikaupę, kad jis sugebėtų laiku išsilaisvinti. Tik savaime suprantami dalykai rasdavo išeitį.

Klerfeitas sustingęs žvelgė prieš save. Kai jis išėjo, Gema pasijuto vieniša ir negalėjo to paaiškinti paprastais žodžiais. Visada buvai viena. Net meilė buvo pabėgimas. Kraujas nedavė atsakymo — tik saugumo jausmą. Bet mįslingi klausimai nesibaigė. Ar tik meilė neišsibaigia jau motinos įsčiose, ar motinystė nėra pradžia ir pabaiga?..

Ją persmelkė noras jausti šiltą gyvybę prie kojų, matyti lūpeles, kurios pačios bando tarti pirmuosius žodžius. Tolesnis gyvenimas ir visi klausimai, ir visa vienatvė buvo susijusi su kūdikiu.

Čia buvo pilnatvė ir uostas. Kylanti būties vizija išsiliejo plokštumoje, išsivyniojo, paaugo, tapo aiški, suprantama ir veržli. Šiame tapsme ji susirišo į mazgą, įgavo kryptį ir prasmę. Iš būties kilo pareiga.

Šio vienintelio dalyko akivaizdoje visa kita buvo tik išsižadėjimas, tuščia ir nevaisinga varpa. Bet Gema žinojo, kaip skausmingai aukštai ji turi lipti, kad pasiektų savo esybę. Net jei ta jos esybė suduš, o tylomis nepavyks rasti aiškumo: šis kelias neišvengiamai skirtas jai. Jai galiojo tik erdvių tolių, beribių jūrų dėsniai, kuriais ji ir vadovavosi.

III

Venecijoje Gema apsistojo prie Didžiojo Kanalo. Kiekvieną naktį pro jos langus praplaukdavo gondola. Kai ji nuplaukdavo taip toli, kad jau nebebuvo galima girdėti irklų pliukšėjimo, pasigirsdavo skardi serenada. Bangomis virš vandens sklido daina — kaip lėtas tremolo kilo ir traukėsi nuo sienų ir upės, tarsi šios kliūtys būtų sulaikiusios žaismingus garsus ir perteikusios jiems lėtą vandens tėkmės ritmą.

Keistas balso rezonansas veikė nežemiškai. Tas balsas galėjo sklisti tiek iš dangaus, tiek iš vandens. Nuskambėjus serenadai, ir Gema leidosi irstytis po kanalus. Gondolai rodė kelią žibinto šviesa. Žibintas atgaivino sustingusią tamsą, skleidė šilumą, rausvais atspindžiais dažė valtelę. Akmeniniai herbai dar labiau blizgėjo ir tapo ryškesni, tyliai spragtelėjusios užsitrenkė raižytos durys, — paskui bėgančiuose šešėliuose, atrodė, galima išvysti už apšviestų kolonų skubančią kavaleriją, išgirsti špagų žvangėjimą. Sustingęs renesanso miražas žibinto šviesoje pulsavo visomis šviesomis.

Tačiau už gondolos jis staiga baigėsi. Platūs toliai susitraukė, šviesa išnyko, atspindžiai išblyško, šiluma atvėso. Tamsa vėl atgavo savo galią; ji skleidė plačius sparnus lyg šikšnosparnis ir sekė paskui valtelę, rinko likučius, kurios jai numetė šviesa, ir įtraukė juos į nakties monotoniją.

Baimindamasi Gema jautė, kad fantomas seka paskui. Ji pakėlė žibintą, pasuko jį už savęs ir taip pašvietė, kad spindulys nubėgo vandeniu. Pabaisa, sunkiai suplakusi sparnais, atsitraukė, slėpdamasi rūmų šešėliuose. Bet žibintą nuleidus ji vėl atšliaužė ir slinko paskui.

Kai Gema jau norėjo pasiduoti, virš stogų patekėjo mėnuo ir viską stebuklingai pakeitė. Jis čiupo iš žemės gelmių pakilusią tamsą, papurtė ją. Jo sidabrininis dvelksmas leidosi žemyn tūkstančiais plonyčių vamzdelių, vaikė piktąsias galias. Sunkūs rūmai virto puošniu filigranu, kolonos ilsėjosi virš vandens, namai tyliai plaukė pro šalį tarsi Dievo laivas. Fasadai žėrėjo; plona linija, kur vanduo lietė akmenį, virto svarstyklių ašimi, svarstyklės vienodai laikė ir kylančius į dangų, ir atsispindinčius vandenyje. Kai kada jos truputėlį pasvirdavo, — jei vėjas atskriedavo iš už kampo — krypteldavo ir vėl nurimdavo.

Po tilto skliautais slėpėsi išdraskyti nakties likučiai. Šiluma susirangė juose, šiltais lašeliais ritosi oda. Langų rėmų prietemoje stypsojo blyškios būtybės, išgąsdintos, bet akiplėšiškos kaip kokotės prieš teisėją.

Dangus dabar švytėjo kaip permatomas opalas, jį skrodė vis stiprėjantys šviesos atšvaitai, kuriuos siuntė stogai ir vanduo. Materija dar greičiau tirpo.

Net mintys pasuko prie jausmų impresijos, jos kilo dangun kaip vieversių pulkai, nors atgal negrįžo. Bet ranka buvo dosni; vis nauji pulkai kilo ir skriejo nuo besiformuojančio delno.

Bet ranka pati baigė prarasti savo kontūrus; ją supo sidabriniai pulsuojantys žiedai. Oda jautė vos lengvutį dvelksmą. Dar vienas pavojingas veiksmas, ir žmogiškoji būtis nuskries su vėjo gūsiu, kuris kol kas tingiai snaudžia ant laiptų.

Laiko nuovoka dingo; varpų skambėjimas virpino orą; tai nebuvo praeities perspėjimas. Rinkosi dienos rūpesčiai, kažkur pasąmonėje, jie slinko artyn, sklaidė tai, ką atpūtė vėjai, pojūčiai stiprėjo, jie augo aplink branduolį, kaip geležis prie magneto veržėsi tenai, anapus.