Эрих Ремарк: Gema

Keletą kartų eidama gatve Gema galėjo prisiekti, kad matė Kinslį. Tai jai priminė paskutines savaites, kai ji turėjo priimti daug svarbių sprendimų, pasirinkti kelią, kuriuo jai reikės eiti.

Keliaudama iš Venecijos į Parmą ir Boloniją, norėdama praleisti ten keletą dienų, ji tik lengvai save apgaudinėjo. Ji žinojo, kad aplankys ir Kinslį.

Vieną ilgą vakarą ji sėdėjo terasoje Genujoje ir žvelgė į jūrą, plačiu lanku juosiančią miestą. Netoli jos išsidažiusios moterys ragavo šaltus užkandžius, jų balsai nemaloniai skardeno ore. Besileidžiančiose sutemose smuikininkas užgrojo romansą, kažkas švelnaus pakilo iš vidaus, akys staiga priplūdo ašarų.

„Kokia ištižusi pasidariau“, — pagalvojo ji ir pasijuto lyg skrisdama virš pievų. Tai nebuvo sentimentali melodija, kuri ją kiaurai persmelkė. Tikriausiai tai buvo naujasis jos kelias, atitinkamu taktu įsiliejęs į jos gyvenimo sonatą; tikriausiai tai buvo sąmoninga ateities išraiška, kuri jos laukė; o gal ir pavėluotai atplaukė tų seniai praėjusių dienų prisiminimų banga, be priežasties, bet taip švelniai lytėdama. Gema to nežinojo; joje kaupėsi begalinis noras ieškoti savęs, prarasti save, nugalėti save artėjančioje nežinomybėje, kuri, nes ji buvo moteris, turėjo atnešti vardą ir būti susijusi su vienu žmogumi: Kinsliu.

Toli už garlaivio liko miestas. Uosto triukšmas nutilo, pakilo vėjelis. Jūros krantas buvo lyg suglamžytas vienuolės apdaras, paklotas prie vandens. Jis atrodė be galo tuščias; tik truputį aukščiau, ant kalvos, piemuo ganė ožkas. Jis stovėjo sustingęs horizonte, ant pečių laikydamas antikinį dangų.

Diena iš dienos ošė jūra. Nedidelės, žalumoje paskendusios ir baltais namais apstatytos salelės praslinko pro garlaivį ir pradingo paauksuotame rūke. Plūdurai ir švyturiai supo La Plata įlanką, seklumos trukdė plaukti, bet štai priekyje iškilo Buenos Airių uostas.

Gema negalėjo ištverti sauso vėjo. Kinslis jai pasiūlė išvykti iš uosto aplankyti jo žemių. Kurį laiką jie važiavo netoli nuo Rosarijo kelio, tada pasuko tiesiai į rytus. Kitą dieną pro juos netikėtai prašuoliavo mustangų kaimenė. Ant jų šonų buvo išdegintas Kinslio ženklas; ši kaimenė priklausė jam.

Bet jie važiavo dar keletą dienų. Vėjo iškedentose kalvelėse styrojo gervuogių kuokštai; be galo, be krašto driekėsi smėlio lagūnos. Pampų žolynai darėsi vis aukštesni. Kurį laiką šalia jojo gaučai, bet greitai pasuko į šalį, tik girdėjosi oru švilpiantys lasai. Beveik valandą ratus virš jų suko erelis, jis laikėsi vienoje vietoje. Druskingos stepės popietės karštyje įgavo pilką spalvą; netrukus šalia jų išsirikiavo siaura alksnių eilė. Ji platėjo. Tolumoje išdygo plokšti pastatai. Naktis grasinosi užgriūti kaip suerzintas bičių spiečius, kai mašina įsuko į žemumą, kurioje stovėjo ferma.

Skalydami artyn atbėgo šunys, jie urzgė ir taip lojo, net oras skardėjo. Atskubėjo tarnaitės su žibintais, jos pašaukė šunis ir blaškėsi juos gaudydamos. Tie nesidavė pririšami: jie atpažino Kinslį ir šokinėjo aplink. Viena vaikų auklė vartė akis ir palietė jam nugarą. Ji garsiai nusijuokė ir pažvelgė į Gemą. Juk ji yra jį maitinusi.

Valdytojas skubėjo jų pasitikti ir apibėrė Kinslį žodžiais. Bet tas rankos mostu parodė, kad dabar nenori to klausyti, pakėlė Gemą ant rankų ir nunešė ją lojant šunims į linksmai šurmuliuojančius namus.

Vakarieniaujant auklė, nešiodama valgius, nuolat tarškėjo. Kinslis klausėsi nepertraukinėdamas. Gema jautėsi atstumta ir svetima. Ji jautė, kad ilgi bendro gyvenimo metai net du visiškai nepanašius žmones sujungė nepertraukiamais saitais, stipresniais už šiaip kokią pažintį. Kinslis jai buvo svetimas, bet kartu ir artimas. Naujoji aplinka priklausė jam; tai nebuvo apvalkalas, kuris kontrastingai išsiskirtų iš visa ko, bet rėmai, kurie tiko.

Todėl jis suaugo su tuo jai nauju pasauliu, priklausė jam; tas pasaulis ne augo, bet platėjo, rėmė ir palaikė Kinslio būtį.

Šalia Gemos tupėjo Puriškovo šuo. Jis prisispaudė prie jos ir baikščiai spoksojo į duris, kai už jų pasigirsdavo kitų šunų keliamas triukšmas. Jį šiandien užvaikė šunų ruja. Jis ištrūko, artimiausiam persekiotojui įsikibo ir perkando gerklę, o po to kaip juodas žaibas šovė į vidų pas Gemą. Ji tvirtai jį prispaudė prie savęs, jis visas drebėjo. Jis buvo svetimas — kaip ir ji.

Moskitai zurzė už lango tinklelio. Kinė mergina pritvirtino tinklelį nuo musių virš Gemos lovos ir užgesino šviesą. Ji sumurmėjo kažką nesuprantamo savo kalba ir sukryžiavo rankas. Gema iš karto užmigo.

Kitą dieną ji jojo su Kinsliu apžiūrėti kaimenių. Gaučai pasakojo apie hevėjas prie upės ir muštynes su kaučiuko rinkėjais, apie indėnus-vaiduoklius, kurie slepiasi kažkur giriose, apie keistas šviesas, kurios apsiniaukusią naktį grėsmingai pasklinda virš stepės. Tada jie pasakė, kad Makas turėtų paskambinti. Jis buvo jauniausias. Bet jis pažvelgė į Gemą ir prasitarė, kad nutrūko gitaros stygos.

Risčia artyn skubėjo raitelis. Jis jau iš tolo šaukė: smuklės šeimininkas gavęs statinaitę degtinės. Kilo didelis sąmyšis. Visi šaukė vienas per kitą, švilpė žirgams. Netrukus visi nušuoliavo tenai. Po valandos jie pasieks smuklę. Ji — tokia apsnūdusi — kilo iš už medžių. Gaučai virto pro langus ir duris, kėlė triukšmą, kol iš antrojo aukšto nepasirodė šautuvo vamzdis ir besidairantis veidas. Su lasais jie greitai išplėšė šautuvą iš rankų ir reikalavo įleisti. Smuklininkas ramiai uždarė langą ir juos įleido.

Gema ir Kinslis jojo toliau. Už jų leidosi tamsos uždanga. Dusliai į žemę dundėjo kanopos, iš ten pasigirdo nenusakomas kastanječių kleketavimas. Pagaliau Kinslis sustabdė arklius; jie nušoko, atsigulė žolėje ir įsiklausė į žemę. Ji buvo kupina nenutylančių garsų, kurie tai artėjo, tai tolo — stepė kalbėjo. Nematomos kaimenės šuoliavo kažkur naktyje.

Jie jojo toliau, pamažu darėsi vis karščiau, karštis, tarsi norėdamas prilipdyti juos prie žemės, mėtė ant jų kažkokį klastingą tinklą. Arkliai tapo neramūs, ėmė muistytis. Tačiau darėsi vis karščiau, karštis tarsi pelkė liulėjo plaučiuose, spaudė ir neleido kvėpuoti. Horizonte kaupėsi debesys, jie greitai prarijo mėnulį. Stepe praūžė sieros kvapą nešantis gūsis. Be perstojo švysčiojo amalas, girdėjosi gamtos murmesiai. Vydamasis šešėlius atšuoliavo mustangų būrys, apsuko ratą, išsiskirstė ir vėl be jokios tvarkos susijungė į vieną kaimenę. Gema jautė, kad kažkas karštai alsuoja į sprandą. Drėgną nosį baimingai kišo kumeliukas. Jo kaklas drebėjo, jis kvėpavo greitai ir neramiai, metėsi atgal, sustingo ir vėl nušuoliavo į priekį. Gyvuliai nerimavo, kėlėsi, bandė atitrūkti. Jie užvertė galvas, buvo labai sunku juos išlaikyti.

Netikėtas žaibas perskrodė sunkius debesis. Dundėdamas iki jų atriedėjo griaustinis. „Greičiau, į balną“, — suriko Kinslis Gemai. Arkliai prunkštė, puolė bėgti. Pažemės žole atšvilpė vėjas, sukėlė sūkurį: dulkės ir akmenukai čaižė veidą. Tada gūsis puolė gyvulius, jie šuoliavo kas kur, rodės, arklių nugaros, bandydamos gelbėtis, kojos ir galvos susipynė į vieną. Dangų pjaustė žaibai. Magiškomis šviesomis į dangų kilo plačios sienos, jas kirto mėlyni upeliai. Siautėjančių galingų rykščių smūgių chaose virė dangaus katilas, žaibai išraižė plačias begalybės arterijas, tai buvo mistinė kova su naktimi, kuri stengėsi užtraukti tamsos aksomą ant atvirų žaizdų.

Mustangų banda susibūrė prie vieno medžio, gyvuliai drebėjo išpūtę akis, jose švietė nenusakoma baltuma. Stipriausi eržilai buvo kaimenės pakraščiuose. Jie spardėsi ir bandė kažkam įkąsti, lyg ore tykotų pavojus. Kumeliukus į bandos vidurį įtraukė senesni gyvuliai.