Эрих Ремарк: Gema

Gemos arklys puolė prie kaimenės. Po akimirkos ji jau atsidūrė tarp besiblaškančių gyvulių. Žaibų šviesoje arklių nugaros blizgėjo kaip bangos audringoje jūroje. Ji stipriau šlaunimis suspaudė balną, kad nebūtų sutraiškyta, ir truktelėjo vadeles. Bet kumelė daugiau neklausė. Jos nevaldomų gentainių panika ją irgi pagavo, ji žvengė ir rietėsi, norėdama numesti raitelę.

Kinslis pamatė, kad Gema atsidūrė kaimenės viduryje. Jis botagu užspaudė savo žirgui kaklą ir puolė pirmyn. Vienas eržilas įkando jam į ranką. Kinslis įstatė revolverį gyvuliui į kaktą, patraukė arklį atgal ir pabandė prieiti prie kaimenės iš kitos pusės, kur blaškėsi Gema.

Pradėjo kristi pirmieji lietaus lašai. Nuo putojančių gyvulių nugarų kilo garas ir kvapas, karštas, stiprus ir svaiginantis, dusinanti rujos ir mirties baimės karštligė, kuri smelkėsi į kraują, atėmė žadą ir protą.

Dar truputį — ir stepė suūžė, užsidegė, dangus pavirto nenuilstama stichija, pasaulis buvo draskomas į gabalėlius; staiga pokštelėjo šviesos stulpas: žaibas pataikė į medį. Kaimenė išsibėgiojo į šalis. Kai kurie mustangai drebėdami liko gulėti. Virš medžio lyg žūstanti pabaisa kilo ugnies fakelas. Gema atsigavo, ją nesustodamas plakė lietus; baltos putos nuo kumelės nugaros įsivėlė jai į plaukus. Joje taip pat kilo kažkoks sulaukėjimo pojūtis, nustelbęs kitus jausmus. Ji paleido vadeles ir apsikabino kumelės kaklą, gyvulys pakraupęs iš siaubo beprotišku greičiu lėkė pirmyn. Ji giliai įkniaubė veidą į karčius, ji ir gyvulys buvo vienatis, stichija, gaivalas, baimė ir pilnatvė.

Vėl trenkus žaibui kumelė staigiai pasisuko. Kinslis bandė užkirsti jai kelią ir taip pagauti. Bet ji ir vėl puolė į šoną, nes jo nepažino. Prasidėjo gaudynės. Prunkšdami gyvuliai spaudėsi vienas prie kito, žmonės šaukė vienas kitam nesuprantamus, audroje prasmengančius žodžius.

Galingu truktelėjimu Kinslis pasuko savo arklį priešais kumelę, čiupo už vadelių, šuoliuodamas pagriebė Gemą į savo balną ir stipriai suspaudė glėbyje, lyg sužvėrėjęs sustaugė nakties ir stichijos maišaty ir nušuoliavo pirmyn, kol gyvulys pargriuvo talžomas lietaus, o abu žmonės nusirito ant žemės.

Kai liūtis nustojo ir mėnuo vėl skaisčiai apšvietė kraštą, Kinslis atsargiai paguldė miegančią moterį prieš save ant balno ir nujojo namo, ji net nepabudo...

Karštis slėgė fermą. Gema pakišo rankas po fontanėlio lašeliais. Vėsa masino lengvu kvėpavimu, ji galėjo pereiti kiaurai per kūno ląstelių junginius ir po truputį ištekėti srovėmis. Rankos po vandeniu stebuklingai keitėsi. Jos žalsvo dugno atspindžiuose buvo keistai blyškios, neryškios. Iš šaltinio gilumos išplaukė prieblanda.

Iš miško grįžo vyrai. Jie nušovė šinšilą ir rudąjį vilką. Šunys sunerimo ir veržėsi prie laimikio. Balsų maišalynėje pasigirdo švelnus juokas, laimingas, gomurinis, minkštas; jauna moteris atskubėjo pasitikti grįžtančio iš plantacijų vyro. Auklė be paliovos tarškėjo apie pumas ir lapes, kurios buvo pagautos paskutiniais mėnesiais; ji vaipėsi, savo grimasas palydėdama gausia žodžių lavina, ir rodė į mišką, iš kurio naktimis į fermą atslinkdavo jaguaras. Tada visas pulkas sugužėjo į namus.

Gema išėjo pasivaikščioti į stepę. Kurkė varlės, tarsi vienuolių šmėklos būtų murmenusios maldas. Čirkšdami praskrido naktiniai čiurliai. Tarp medžių plazdeno šikšnosparniai, žaisdami neramius žaidimus. Stambūs drugiai purptelėjo iš žolės, tarp smilgų švietė vabaliukai, melancholiškai šūkavo krakšlės, cypavo stepių pelės, plieno skambesiu sklido svirplių griežimas. Akacijos skleidė aštrų žvėrių kvapą.

Atėjo Kinslis. Gema netardama nė žodžio jį apkabino, lyg norėdama daugiau niekada jo nepaleisti. Tylomis prisiglaudė ir užsimerkė. „Kaip arti vienas kito būnam mirties akivaizdoje, — pagalvojo ji, — koks artimas tas išsilaisvinimo ir prisipildymo kitame jausmas, tas bejėgiškumo ir kito paramos pojūtis, savęs išsižadėjimas, atkaklus troškimas pereiti į kitą. Aš — mirtis — lengvesnė nuo mylimos rankos...“

Mintyse iškilo prisiminimas, kaip kadaise ji stebėjosi judesio magija, kaip žavėjosi keldama ranką, žengdama žingsnį; dabar jautėsi lyg žinotų, kas toliau bus, būtų pavirtusi ateities vizijos kruopele, net išsigandusi palenkė galvą norėdama įsitikinti, ar tikrai tas jai seniai pažįstamas keistas jausmas vėl kartojasi. Jausmas tas pats — tu tikrai jį žinai...

Bet tikro prisiminimo ji negalėjo susikurti. Nuojauta išliko, tarsi dviguba esybė mįslingai būtų atvėrusi akimirksnį žvilgtelėti, trumpam būtų pakilusi uždanga į kitą gyvenimą, kuris susiformavo iš dabartinio, vaiduokliškai rijo dvasios ląsteles ir įsiskverbė į sąmonę. O gal tai buvo spėjimas iš dabarties, kuri pirmiausia įgavo formą ir smilko prie slenksčio į mirtį — ar tik virš suvokiamos esybės nesuko magiškų ratų dvasios kvaišalai Prieš ir Po, ar tik ratas neužsidarė?

Gema drebėjo nakties vėsoje. Ji nuėjo į namą, kuris pasitiko ją jaukumu. Nedidelė erdvė veikė ją kaip tėviškė priglausti jausmams. Kambario kampe tupėjo prijaukinta Kinslio beždžionėlė, pakliuvusi į šitą namą po pietų, nes norėjo pažaisti su druskos kristalais. Beždžionė keistu, širdies gilumas virpinančiu judesiu prispaudė ranką sau prie krūtinės. Pro langus patekusi šviesa apšvietė beždžionišką veidą. Akyse žibėjo ašaros.

Gemą apsupo tamsiosios būtybės galios. Ten kampe ta gyva būtybė rudu kailiu, kurioje pulsavo kažkas nesuvokiamo, sklido iš kiekvieno veiksmo, o iš kiekvieno judesio buvo jaučiamas toks žinomas giminingumas, — tai buvo kraupus stebuklas, nes ta gyvybė savo prigimtiniu giminingumu buvo svetimesnė už visa negyva; joje slėpėsi nesuvaldoma galia, jos nebuvo galima apčiuopti. Gal ir buvo įmanoma pabandyti paaiškinti, bet vis tiek tai buvo žmogaus paaiškinimas. Ką galima žinoti apie rožinį mistinį pasaulį, kuris egzistuoja čia pat, šalia, bet iš tikrųjų yra taip toli, lyg kitoje žvaigždėje. Gema susigūžė, jausdamasi siaubingai vieniša, vienišumo jausmas suspaudė, tūnojo kažkur susitraukęs, irgi iš baimės išplėstomis akimis.

Ji nuslinko prie lango ir žvilgtelėjo į lauką. Netikėtai pajuto minkštą galvelę prie savo kojos. Jos šuo tylomis atsekė paskui ir dabar glaustėsi prie jos.

Ko jis norėjo — ką jis mąstė — atėjo čia nešaukiamas. Kokia sudėtinga varomoji jėga sukūrė šį veiksmą, taip ją sukrėtusį, jei vertintum iš žmogiškosios pusės? Ar tai Dievas?

Nenumaldomi, žmogiški dievai, nieko nežinantys apie savo kūrinių polinkius, tik savotišką šykščią meilę toms būtybėms, kurių nepažįsta ir nesupranta. Pasaulis stovi mėnesienoje; mėnuo pasaulyje — kas laiko pasaulį rankose? Ar Dievo esmė nebuvo tragiška žmogiškajai esybei?

Gema atlošė šuns galvą ir pasižiūrėjo į jo akis. Akys buvo arti jos veido. Ji tiesiog įgręžė savo žvilgsnį į tas blizgančias akis, norėdama atimti iš jų paslaptį. Šuo tapo neramus, ėmė spurdėti jį laikančiose rankose, bandė pasukti galvą, trūkčiojo ir blizgino akis. Gema įnirtingai tyrinėjo jo žvilgsnį. Šuo nurimo ir pažvelgė į ją — ramiai, išplėstomis akimis.

Kambarys ėmė siūbuoti. Viskas pradėjo suktis, daiktai lėkė pro šalį beprotišku greičiu. Pleveno žalios juostelės, pasirodė balti spindulių vainikai, įtemptų akių sąstingis išvarvėjo sunkiais lašais, šuo stipriai truktelėjęs išsilaisvino iš tvirtų gniaužtų.

Gema išėjo į lauką, palipo laiptais, perėjo kiemą, pasiekė vartus ir paliko tuos namus, nes ėjo ten, kur pamperas ūžė tarp juodų medžių tarsi vilkas būtų staugęs.