• Пожаловаться

Эрих Ремарк: Gema

Здесь есть возможность читать онлайн «Эрих Ремарк: Gema» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию). В некоторых случаях присутствует краткое содержание. год выпуска: 2013, ISBN: 9955-424-57-5, издательство: Presvika, категория: literature_20 / на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале. Библиотека «Либ Кат» — LibCat.ru создана для любителей полистать хорошую книжку и предлагает широкий выбор жанров:

любовные романы фантастика и фэнтези приключения детективы и триллеры эротика документальные научные юмористические анекдоты о бизнесе проза детские сказки о религиии новинки православные старинные про компьютеры программирование на английском домоводство поэзия

Выбрав категорию по душе Вы сможете найти действительно стоящие книги и насладиться погружением в мир воображения, прочувствовать переживания героев или узнать для себя что-то новое, совершить внутреннее открытие. Подробная информация для ознакомления по текущему запросу представлена ниже:

Эрих Ремарк Gema

Gema: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Gema»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Romanas "Gema" buvo parašytas apie 1923-1924 metus, tačiau pirmą kartą išspausdintas tik 1998 metais. Nėra žinoma, kodėl jis liko nepublikuotas. Pats autorius jį laikė pirmuoju savo romanu, nors prieš tai jau buvo išleidęs "Svajonių kambarį". Taigi būtent su šiuo kūriniu prasideda tikroji rašytojo E. M. Remarko era. Autoriaus laiškai garsiai to meto aktorei Marlenai Dytrich leidžia teigti, jog ji įkvėpė rašytoją sukurti pagrindinės šio romano herojės Gemos paveikslą. Nepastovi, besiblaškanti moteris konfliktuoja su įvairių tipų vyrais-kitaip tariant, įvairiais požiūriais į gyvenimą, kol galų gale suranda savąjį "aš". Lietuvių kalba kūrinys publikuojamas pirmą kartą.

Эрих Ремарк: другие книги автора


Кто написал Gema? Узнайте фамилию, как зовут автора книги и список всех его произведений по сериям.

Gema — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Gema», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема

Шрифт:

Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Padėjęs smuiką į šalį Puriškovas pasijuto vienišas. Žvelgdamas į niekur bandė susikaupti; tada pamažu sulaužė instrumentą ir išėjo pasitikti ledinio vėjo, plikais dantimis kimbančio į telegrafo laidus.

Po dviejų dienų į Davosą atvyko Klerfeitas. Vieną vakarą jis užėjo pas Gemą, čia buvo ir Puriškovas. Jis iš karto susivokė, kaip dera elgtis: stebėjosi šunimis, tačiau rusą sutvarkė iš karto, kalbėdamas su juo savuoju būdu — neskaudindamas, bet triuškindamas.

Gema paklausė, kaip jam sekasi. Jis trumpai ir įspūdingai papasakojo apie nuotykį Balkanuose, vieną vakarą Normandijoje, po to — apie skrydžius ir galiausiai pasiekė savo: galėjo pakalbėti apie skrydį į Luksorą, net neprašomas.

Gemos akyse vėl pasirodė auksinėmis smėlio dulkelėmis švytinti dykuma. Ūžiantys varikliai, braškantis lėktuvėlis.

Klerfeitas nuklydo į praeitį tiek, kiek, jo manymu, reikėjo pokalbiui palaikyti, staiga surimtėjęs, ypač pabrėžė neužmirštamą, tragišką — jis pavartojo tokį žodį — nuotykio pabaigą ir perėjo prie svajingų pamąstymų apie ateitį. Jis nupiešė fatališką aistringiausios aistros vaizdą: neleisti būties susieti su gyvenimiškosiomis sferomis, tvarkyti tai savarankiškai, — lai būna tai atskiras žaidimas. Keistu būdu subtilus veiksmų laisvės pojūtis panoro būti susietas su valdomais visuomeniniais santykiais, to reikėjo, nes kitaip toks savęs apgaudinėjimas ir švelni ironija nebūtų įmanomi. Nuotykis be visuomenės žinios bus tik išsišokimas, nes pats taip stipriai nepajusi nuotykio dvasios, juk neturi šio įvykio atspindžio ar priešpriešos. Tai yra tikslas: jausti save — stipriai, sukrečiamai, nesustojant, visur kur. Tik nuo tvirto pagrindo toli nušoksi. Jis tai dėstė lengvai ir įtikinamai, nes jo klausė moteris, kurios reikėjo tik bandymams. Juos palaiko ir visuomenė, nes ji nubrėžė tiesias linijas, kaip išlaikyti įmantriai sukurtą būties viziją, pavyzdžiui, formalia santuoka.

Iš karto po šio pasakymo jis atšoko nuo šios temos, klausinėjo apie Gemos planus ir lengvai juos komentavo. Kai ji netikėtai paminėjo Romą, jis jai parekomendavo vykti į Neapolį, iškritikavo Romą dėl nuobodžių spektaklių, staiga pakeitęs balso tembrą pradėjo puolimą, užvertęs Gemą bendro pobūdžio žodžiais, ir netikėtai pasiūlė jai tapti jo žmona.

Kelias sekundes palaukė atsakymo. Truputį pasilenkė į priekį, norėdamas geriau įsižiūrėti į Gemos veidą. Tada atsistojo ir pasuko prie durų.

Gema pašaukė jį, nors jis jau buvo išėjęs į prieškambarį. Ji nusišypsojo:

— O kodėl jūs jau išeinate?

Klerfeitas plačiai ranka ore nupiešė ratą:

— Argi jums patiktų kęsti nemalonias situacijas?

Gema truputį delsė atsakyti. Jis numanė, kad ji nori palikti jį abejojantį, bet nieko nedarė, tylėjo, net nepajudėjo iš vietos, gal tik jo įsitempęs veidas šiek tiek atsileido. Ji pakvietė prisėsti. Jis atsidūrė keblioje padėtyje: „Kodėl jis nesisėda“, — pagalvojo Gema ir padėkojo jam už pasiūlymą. Jis apdairiai tylėjo toliau. Kiekvienas žodis galėjo būti pavojingas.

Gema maigė pirštus, buvo aišku, kad nesiryžta. Todėl jis paspendė spąstus. Jos klausimas „kodėl“ buvo švelnus ir nekaltas.

Bet Klerfeitas jau buvo apsisprendęs. Nejučiomis jis metė užuominą: ji jo nesupratusi. Matė, kad ji toliau grąžo savo pirštus, ir šią akimirką suvokė, kad tik netikėta ataka gali jį išgelbėti.

Jis atvirai saugodamasis traukėsi atgal ir pabandė taktiškai išsisukti nuo klausimo. Gema suspėjo tai pastebėti ir uždavė klausimą dar kartą. Jis pradėjo blaškytis lyg ieškodamas išeities. Kaip jis ir numanė, Gema jį nokautavo. Todėl teko, sunkiai renkant žodžius, sugalvoti atsakymą, kad neva susiklosčius žinomoms aplinkybėms jam nelieka nieko kito, kaip prisiimti vedybinę pareigą; ankstesni įvykiai neigiamai paveikę jos likimą, todėl jis siūlosi padėti sugrąžinti viską į pradinę padėtį.

Be to, — jis įdėmiai pažvelgė į Gemą — tai nėra vien tik pareiga; netgi priešingai — net jei ši pareiga nebūtų egzistavusi, jis šiandien būtų elgęsis lygiai taip pat.

Triukas padarė įspūdį. Nors pasipiršta buvo rimtai, akimirką Gema pamanė, kad Klerfeitas ir negalėjo pateikti kitokio paaiškinimo kaip šis. Paskutinis jo sakinys jo paaiškinimą dar labiau sustiprino.

Jai staiga kilo mintis: kokie vis dėlto platūs jo užmojai, kaip įnirtingai jis siekia savo tikslų. Jai vėl praskaidrėjo nuotaika. Atgavęs pasitikėjimą savimi, jis juokavo kartu; jį džiugino tai, kad ji visai prieš jį nenusiteikusi, nors jo išvedžiojimai tikrai turėjo ją taip nuteikti.

Išeidamas jis prasitarė: dar niekada niekas atsisakydamas jo taip švariai nesutriuškinęs. „Nesutriuškino?“, — pašaipiai pakartojo ji triumfuodama. Jis atrėmė ir tai: „Bet iš dalies aš paskubėjau, nes laukiau rezultato...“. Nebebuvo galima nepaklausti: „Jūs buvot tokia linksma; taigi kitas?“

Ji plačiai nusišypsojo:

— Niekada kitas — visada jūs...

Viešbutyje netoli Renjo ją aplankė pasiuntinukas nuo Puriškovo. Jis paprašė skirti jam keletą minučių. Pasiuntinys pranešė, kad gydytojas lanko mirtiną ligonį. Gema tuoj pat išsiruošė.

Nedidelė stalinė lempelė blyškiai apšvietė gultą, šalia tupėjo šunys. Vienas iš jų pakilo, kai į kambarį įėjo Gema. Gydytojas mirktelėjo ir išėjo iš kambario. Gema pasilenkė virš mirštančiojo. Platus jos paltas nuslydo nuo pečių ir uždengė kaip skraistė šunis. Ji vilkėjo plačią vakarinę suknelę, tarsi būtų išsiruošusi į puotą.

Kambaryje tvyrojo neapsakoma tyla. Į vidų neprasiskverbė nė vienas garsas. Net laikrodį kažkas sustabdė. Laikas sustingo. Buvo matyti tik pageltęs veidas ant pagalvės.

Tik šis veidas atrodė dar gyvenąs. Šešėliai, krintantys ant kaktos, buvo tokie kraupūs slegiančioje kambario tyloje, Gemai net pasirodė, kad kažkas sumojavo plačiais sparnais, kai tas veidas sujudėjo.

Lėtai, be galo lėtai ranka ant paklodės bandė pajudėti. Gema jautė, kad tai išgyvena ir jos kūnas. Jai atrodė, kad viskas sustojo, kol tie pirštai susigniaužė, ir ji lengviau atsikvėpė, kai pagaliau jie susilenkė. Jos smilkiniai pulsavo, pečiai išsitiesė, o akis užtvindė begalinio švelnumo banga.

Ji paglostė susitraukusią ranką ir pagalvojo, dar niekada gyvenime nesijautė tokia laiminga kaip dabar — glostydama per savo odą tiems pirštams perduoda karštą gyvastį, jie vėl gali išsitiesti, sunkiai, nenoromis, bet išsitiesia, ir išblyškusi ranka vėl ramiai guli ant paklodės.

Gemos akys susidūrė su Puriškovo žvilgsniu. Nors ji save įtikinėjo, kad jis jos nemato, jautė įbestą į save žvilgsnį. Ji negalėjo to ištverti. Bandydama to išvengti, pakišo mažą pagalvėlę jam po galva. Jai net pasirodė, kad tame veide išvydo šmėkštelint mažą šypsenėlę.

Šios lūpos po kelių valandų sustings. Kakta atšals. Toje galvoje dar pulsavo kraujas, dar plaukiojo mintys, puldamos kaip šviesos kamuoliukai prieš tamsią srovę, kuri nuolat kilo, bandydama nugriauti užtvanką į sielą. Kūnas dar kaupė energiją kovoti su nesuvokiamu naikinančiu chaosu.

Tamsūs vandenys nenuilstamai tvino ir tvino. Bet tarp naikinančių, pagalbos šaukiančių instinktyvių prošvaisčių, tarp paskutinio gyvenimo atodūsio karštai kilo aukštyn, purpurinėmis ir mėlynomis šiaurės pašvaistės ugnelėmis spinduliavo kliedesiai, iš jų augo aureolėmis apsuptos būtybės, kurios į užnuodyto kraujo upę nešė kažką naikinančio, seniai pamiršto ir negyvo kaip fata morgana.

Trūkčiojančiame veide paskutinis virptelėjimas nutraukė visus pančius. Išplaukė sumišę ir neaiškūs spalvoti įvykių vaizdai, išgyvenimas, troškimas ir netikrumas susipindami tarpusavyje plaukė tolyn lyg ankstyvas pavasaris virš beržo šakelių, mergaitės galvos, skleisdamas tėviškės kvapus — akinančių spalvų ruletė, šaltokas rytmetis ant plieninio pistoleto vamzdžio, moterų veidai, neapsakoma fleitos kantilena, žydinti pievų puokštė, geltoni žiedai prie žemos lovos — jo lovos, su kuria jis tarsi suaugo, kuri jį įtraukė, įtraukė ir puokštelę, prasmego gilyn, atsivėrė žemės gelmės, riksmas atsklido iš dangaus, slegiantis, smaugiantis — lūpos drebėjo, be garso iš burnos liejosi žodžiai, kūnas išsilenkė, kažkas iš jo veržėsi, rangėsi ir kaupėsi, mirties akivaizdoje šaukė pagalbos — Gema blaškėsi, norėjo padėti, suteikti pagalbą, rėkti, nesiliaudama rėkti — tik staiga kambaryje kažkas nusileido, mažais žingsneliais tipeno artyn, šiureno pirštais — sienos išlinko, durys griuvo, lubos leidosi žemyn, daiktų linijos susirangė lyg gyvatės, iš kampų šokinėjo žvėrys-šešėliai, pasaulis dejavo bevardėse konvulsijose, iš šios krūtinės sklido siaubingas riksmas, Gema susmuko, sugniaužė pirštus į kažką minkštą, kas pasidavė, susigūžė baikščiai laukdamas to siaubingo, sproginėjančio, ūžiančio, kriokiančio, paskutinio...

Читать дальше
Тёмная тема

Шрифт:

Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Gema»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Gema» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё не прочитанные произведения.


Маркус Зузак: Knygų vagilė
Knygų vagilė
Маркус Зузак
Эдит Уортон: Nekaltybės amžius
Nekaltybės amžius
Эдит Уортон
Жюль Верн: Kelionė į žemės centrą
Kelionė į žemės centrą
Жюль Верн
Эрих Ремарк: Mylėk savo artimą
Mylėk savo artimą
Эрих Ремарк
Отзывы о книге «Gema»

Обсуждение, отзывы о книге «Gema» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.