Эрих Ремарк: Gema

Pasaulis pasakiškai keičiasi, taip švelniai skamba smuikas... Kažkas iškyla, plečiasi, didėja, atsiduria čia pat, visai arti. To kažko lūpos tyliai kužda, rankos pakyla, išslysta žodžiai — viskas tikra, ką tas kažkas daro. Bet nežinai: ar tai Aš, ar Svetimas, o gal Aš — tai Svetimas, o Svetimas — tai Aš? Kas elgiasi teisingai ir gerai? Tiek daug to svetimo glūdi kiekviename — norėtum, išeitum, kur nors, tiesiai, nesidairydamas, nesusimąstydamas, be tikslo. Toks švelnus tas smuiko skambesys...

Kinslis tylėjo. Jo veidas vakaro sutemose atrodė kampuotas; dar labiau išryškėjo gilios raukšlės nuo nosies iki siaurų lūpų kampučių. Gema nežinojo, ar tik nemąsto apie save pačią ir savo jausmus; kažkas tamsaus kilo iš vidaus ir bandė ją užvaldyti; ar tik nepradės ji amžinosios lyčių kovos, kuri kol kas slepiasi po paklusnumo ir nuolankumo kauke. Ji sunkiai suvokė, ar tai būtų kova, ar iš viso tai galima pakeisti kitais, gražesniais, žodžiais. Bet tada viskas atrodys dar baisiau, nors ir vadintum švelniausiais žodžiais.

Nejučiomis ji pasidavė; bet kartais, norėdama prisivilioti Kinslį, leisdavo sau įvykius įsivaizduoti kaip kažką nerealaus. Jo gynyboje ji matė keletą silpnybių. Jis neįsipareigojo, žengdavo keletą žingsnių, tačiau stengdavosi paslėpti pėdsakus, surasdamas nekaltų žodžių pasiteisinti ar atsikirsti; jie atrodydavo ne kaip ataka, o paprastas sutapimas. Jis dažniausiai mėtė žodį po žodžio, žaismingai ir beatodairiškai, bet neprarasdamas savo galios. Jis galėjo susikaupti menkiausioms smulkmenoms; kai Gema bandydavo sekti mintimis, jis staiga padarydavo kokį gestą, pakreipdavo pokalbį kita linkme, tarsi būtum vėl atsidūręs abejingų žmonių minioje — jai telikdavo tylėti. Tačiau greitai joje sukilo maištas ir puolimo troškulys. Tylomis žvangtelėjo skydas ir ginklai.

Vieno pašnekesio metu — buvo prisipažįstama ir nusileidžiama — ji bandė pajusti savo priešininką, sugriauti jo santūrumą jam apie tai nė nenutuokant; pamažu perėjus prie kai kurių įvykių ji išpešė daugiau apie ankstesnę Kinslio būtį.

Jis nutaisė grimasą — ir prapuolė visos kovos, ilgesys, troškimai ir pergalės; vienu rankos mostu jis nubraukė ištisus metus.

— Pamirškim... nieko nėra menkesnio už praeitį.

Staiga Gema sukluso — taip saldžiai nuskambėjo balsas šalia jos. Kažkas priėjo prie stalo pakalbėti su Kinsliu. Nusilenkdamas Gemai jis parodė keistą išsiblaškiusio žmogaus mandagumą, tarsi norėtų kažko kito, ir ištarė:

— Dėl šio kelių minučių pokalbio aš keliavau visą dieną. Pavėlavus vos pusvalandį viskas galėjo žlugti. Įvykių nuoseklumą gali pakeisti atsitiktinės žmogiškosios aplinkybės. Atleiskite...

Jis trumpai pasitarė su Kinsliu. Tada atsisveikindamas mostelėjo ir šypsodamasis atsigręžė į Gemą:

— Tik atsitiktinumas yra svarbiausias dėsnis — pats dėsnis irgi yra atsitiktinumas. Neįprasta pirmiausia yra paprasta — todėl formos keitimas nepasirodys labai reikšmingas, kad liktum nesuprastas — bet kokiu atveju.

Tik vėliau Gemai išsprūdo:

— O kas jis?..

— Leveletas.

Vieną apsiniaukusią dieną Kajaus namuose vyko šventė. Gema ten nuėjo vėliau. Pirmą kartą jai teko proga pakalbėti su Puriškovu; kažkoks valiūkiškai vaikiškas jo bruožas krito jai akis, įdėmiau pažvelgus į jo kaktą. Jis buvo apimtas nedidelio graudulio, moteris tokio nejunta. Dėl to jis ją ir patraukė. Sužavėtas jos judesių, eisenos, sekė paskui. Šunys bėgo priešais. Kaip iš tamsios bronzos nulieti tuptelėjo ant kilimo, kol ji pasisuko.

Braminta atšiureno prie jos; ji juokėsi, bet jos balse girdėjai baimę. Puriškovas kalbėjo su ja mandagiai, bet abejingai. Ji iškart tai pastebėjo, tapo gyvesnė, ėmė plepėti su Gema, beveik ignoravo rusą, grįžo pas jį jam pamojavus — truputį per anksti — švytėdama; praeidama užkalbino ir Kajų, šyptelėjo Rakolovnai, paslapčia stumtelėjo Vanderveldą arčiau Gemos, paskui pritilo, nes pokalbis pagyvėjo. Primerkusi akis stebėjo Puriškovą, pamatė, kaip Vanderveldas kreipėsi į Gemą, ir lengviau atsikvėpė.

Vanderveldas bandė flirtuoti su Gema. Stengėsi atrodyti tai ironiškai santūrus, tai švelniai susimąstęs. Ji pažvelgė ir įsitraukė į smagų žaidimą. Jis dar labiau pagyvėjo, puolė prie jos, paslydo, susitvardė, tarsi nieko nebūtų atsitikę, ir pabandė dar kartą — iš kitos pusės. Padavė išpuoselėtą ranką kviesdamas prisėsti ant juodos odos krėslo, žarstė pasaulio sielvartą, skleidė aplink melancholiją ir atsitraukė, kai Gema naiviai atskleidė jo veiksmus. Pyktelėjo, kad Gema perprato jo gudrybes, ir, nenorėdamas to pripažinti, suirzo — kurį laiką atrodė sugniuždytas.

Rakolovna priėjo prie jo. Jis sušnypštė kažko reikalaudamas; ji švelniai atsakė. Tada jis paliko ją stovėti ir pasitraukė į lošimo kambarį.

Puriškovas ieškojo Gemos. Ji pašiurpo, išvydusi jo veido išraišką — taip smarkiai jausmai jį išdarkė. Jo žodžiai liejosi ant jos kaip liūtis; ji girdėjo juos šniokščiant, bet nesuprato, ką jie reiškia. Per daug arti buvo jos pačios vidinė tamsuma, ji jau raizgėsi jos rankose ir maldavo: išleisk mane...

Braminta greitai suprato, kas vyksta. Ji neteisingai išaiškino Gemos nuotaiką ir įkyriai panoro tuoj pat pasikalbėti, o Puriškovas pakilo, tuščiu žvilgsniu nužvelgė ją ir nuėjo pas muzikantus. Jis atėmė iš vieno smuikininko instrumentą, rankos mostelėjimu nuvijo kitus ir pradėjo griežti.

Tik tada Braminta-Sola suprato, kad per toli nueita, jau nieko nepakeisi. Jai tapo aišku, kad Gema dėl to nekalta, niekas nekaltas. Kosulio priepuolis supurtė jos kūną. Kai ji pakilo, ant apatinės lūpos raudonavo kraujo lašelis. Ji pasišalino, iki paskutinės akimirkos nenusukdama akių nuo griežiančio Puriškovo.

Buvo kalbama apie stepę, dykumą ir skersvėjį kambaryje. Vis liūdniau degė žvakės, tamsiaodės moterys guodėsi viena kitai prie išskleistos palapinės, visus troškimus užklojo naktis, per švytinčias lygumas palengva ritosi mėnulis. Vėjai susirinko į vieną būrį, Orionas šmėkštelėjo danguje kaip vaiduoklis, žvaigždės sukosi ratu, ir nakties tamsybė subyrėjo.

Gema šalo. Minčių grandinė trūkinėjo, daiktai prarado sąryšį su aplinka. Dingo sąvokų ir žodžių prasmė; liko tik kažkas veržlaus, besiraizgančio kaip vijoklis — gyvuliškas pasaulis. Atsiskleidė nesustabdomos pasaulio struktūrų galios. Paskiausiai buvo vidinės gelmės, įsčios — bet niekada galva. Nes įsčios vaisingos; jos — žemė ir gyvastis.

Gema staiga suvokė atradusi bežodę moters išraišką. Kalba ir mintis priklausė vyriškajai pusei. Moteris atsirado iš tylėjimo. Ji gyveno svetimame krašte ir išmoko kalbėti; bet tai nebuvo jos prigimtis. Jai reikėjo išversti savo vidinius pojūčius į sąvokas, kurios netiko jos būdui, nes priklausė vyrui. Ji bandė išsiaiškinti, bet niekada nepavykdavo. Vyras jos niekada nesupras.

Moteriškosios būties lemtis temo: viskas krypo formų link; pasakyk man, kas manyje vyksta, aš negaliu kalbėti. Amžina priklausomybė, amžina neapykanta, amžina rezignacija.

Gema jautė kylant savyje bangą. Ji vis dar bandė ją nuslopinti, ieškojo paaiškinimų, bet jie netiko; ji ieškojo išraiškos, bet žodžiai subyrėjo kaip ne tas raktas, įkištas į užrakintą spyną, ji kankinosi, bandydama tai pasakyti, net apie tai pagalvoti, bet Tai nesulaikomai traukėsi, Tai atitrūko ir, vaiduokliškai šmėkštelėjęs minčių raizgalynėje, dingo... Apstulbinta tylios savo lyties magijos ji blaškėsi po kambarį ir atsidūrė prie Rakolovnos, kuri bereikšmėmis akimis spoksojo kažkur į kampą.

Seseriškas jausmas pralaužė tamsųjį ratą. Ji apglėbė pavargusios moters pečius, priglaudė savo veidą prie šalto jos skruosto, alsavimas sumišo su alsavimu, rauda įsiliejo į raudą, — nesutvardomo, tylaus verksmo nebesulaikysi.