Эрих Ремарк: Gema

Iš kampo pasigirdo juokas. Viena moteris bandė atsikelti. Plaukai krito ant jos kaktos tarsi šalmas. Buvo matyti švelnūs keliai, pravertos lūpos. Staiga stipri ranka ją vėl pasodino. Berbere tylomis atnešė Klerfeitui ambros.

Jis mąstė apie Gemą ir įdėmiai stebėjo Normaną, kuriam juoduke masažavo nugarą. Ore tvyrojo abiejų vyriškių priešiškumas; nenusakomas paslėptų pirmykščių instinktų samplūdis užvaldė jį vis labiau, neapykanta, panieka, priešiškumas ir kovos troškulys kaustė jo mintis ir vertė sugniaužti kumščius. Jis nusisuko.

Tačiau šiems šnibždesiams nebuvo įmanoma atsispirti. Jie supo jį iš visų pusių tarsi iš visur šliaužiantys kirminai, jis spoksojo į lubas, o jie vis labiau stūmė jį į savo pančius.

Į aikštelę pamankštinti kaulų išėjo kažkoks nykštukas; nuo šito kuproto padaro sklido slogios nuotaikos bangos. Juoduke nustojo niūniuoti, ji kažką šnibždėjo Normanui. Berbere praeidama užkliudė Klerfeitą. Kažkuriam kampe garsiai reikalavo gėrimų.

Pasigirdo dukslus gongo dūžis. Prie aukšto negrų būgno stovėjo vaikigalis, iš veido labai panašus į nubietį. Dūžiai skambėjo keistu, vienodu ritmu. Tačiau ši duslių garsų monotonija nesuprantama galia vertė prarasti nuovoką; nenuilstanti įtaiga darė savo, ir susikaupę jausmai, paslėpta energija veržėsi lauk, atsirado kažkas primityvaus — ne tik būgno tratėjime, bet ir nakties tyloje kilo pirmykščių garsų, bežadžių instinktyvių virpesių, jie tarsi šaukė miškuose, tai buvo leopardo riaumojimas, buivolo maurojimas, — vardai ir žmonės ištirpo, sugrįžo degantys laukiniai laikai, jie užliejo viską — Klerfeitas nejuto, kaip juoduke suleido dantis į jo ranką, atsitokėjo tik pasipylus kraujui, sugniaužė kumščius, išvydo negrę ir trenkė jai, nežiūrėdamas kur, tik jausdamas žvėrišką norą kovoti, negalėjo tverti šito pataikaujančio juodo padaro, pasisuko, pamatė Normaną, keistas trūkčiojimas perkreipė viršutinę lūpą, net sužibo dantys; iššnypštė kažką, — priešininkas atsilošė, atrodė, žodžiai tuoj išsiverš sprogimu, tačiau jie buvo ištarti iš lėto ir aiškiai, tiesiai į vis labiau blykštantį veidą:

— Kaip gražiai — Gema — šaukia — aistroje.

Kampe sušnopštė moteris, staiga pašoko ir puolė prie būgno, nuvertė jį ir užsipuolė smūgiais berniūkštį. Tada kaip žvėris puolė berbere, atplėšė užpuolikę nuo berniūkščio ir pradėjo tąsyti už šviesių plaukų, dantimis kandžiojo į išpuoselėtą petį; vaikigalis virpėdamas vos ištrūko iš šios kriokiančios kirbinės.

Akmeniniu veidu Ravikas išskyrė kovojančias moteris. Berbere pirmoji nusileido, bet šviesioji nenorėjo; galiausiai susigūžė ant grindų grąžydama drebančias rankas.

Apstulbęs Normanas stovėjo priešais Klerfeitą. Klerfeitas gūžtelėjo:

— O ko laukti — dabar geriausia.

Normanas svyravo, jis norėjo dar kažką pasakyti, tačiau nieko neištarė ir nuėjo pasitarti su Raviku.

Šiam reikalui geriausiai tiko Raviko pistoletai. Lenkų baronas, Raviko paprašytas, kieme išmatavo atstumą. Atrodė, niekam nerūpi, dėl ko viskas vyksta; visi nerūpestingai plepėjo. Tai buvo įprasta: netaktą galima ištaisyti tik tokiu būdu; dažniausiai abu prašaudavo pro šalį, paspausdavo vienas kitam ranką, ir reikalas būdavo išspręstas. Kai šviesa užsidegs, reikės šauti.

Klerfeitas nužingsniavo į savo vietą. Jis pastebėjo, kad Normanas laukė pasiaiškinimo ir dar kurį laiką dvejojo, kol atsistojo priešais. Ranka apglėbė šaltą plieną kaip draugo dešinę.

Tada pasigirdo komanda. Šviesa užsižiebė ir nutvieskė kiemą. Klerfeitas stovėjo sustingęs, o Normano kulka jau artėjo prie jo. Tačiau jis neskubėjo, lėtai pakėlė ginklą ir šovė tiesiai į blyškioje šviesoje dar blyškesnę kaktą.

Išėjęs į gatvę, akimirką padvejojo, ar neapsilankius pas Gemą. Bet tučtuojau susiėmė. Ar tik kraujas vėl nemaištauja? Ar ir taip ne per toli nuėjo? Jis žinojo, kad yra tik vienas dalykas, padedantis valdyti kitus, — tai mokėjimas valdyti save. Nieko nėra nuožmesnio už meilę; prarasti savo jausmų laisvę reiškia prarasti ir tai, kam ji skirta. Kas nusileis, bus valdomas. Visi švelnūs jausmai tėra melas ir apgaulė. Egzistuoja tik viena — būti budriam.

Jis paliko automobilį ir plačiais žingsniais nužingsniavo į viešbutį tvarkyti reikalų. Išsiblaškęs parašė laišką ir pasirašė du čekius. Tada nusprendė vakarą praleisti bare.

Paslapčia barmenas nukreipė link jo vieną mergšę.

Tačiau tai neliko nepastebėta, ir vyras užsidirbo porciją apsento į akis. Kai atrodė, kad be mūšio nesibaigs, ir virte virė pyktis, Klerfeitui pavyko jį vienu žvilgsniu užgesinti; net pajuto šaltą pasitenkinimą — nežinia, ar dėl to, kad pasijuto viršesnis už kitus, ar dėl to, kad tuo metu negalėjo savęs valdyti, — ir vėl pasišaukė merginą.

Tačiau apsentas buvo išsikvėpęs, kekšė geidulinga — Klerfeitas sėdėjo įsmeigęs žvilgsnį prieš save: kodėl vėl išvengė pavojaus, — dabar žinojo, kad išvengė ir kad tai buvo pavojus. Jis numetė pinigų, sušvilpė automobiliui ir nuvažiavo pas Gemą.

Jis kalbėjo apie banalius dalykus ir juto geidulį. Gema stovėjo prieš jį, liekna kaip nulieta, stangri. Ji atidžiai nužvelgė jį ir paskambino tarnui atnešti sodos vandens ir ledo. Klerfeitas mąstė: kodėl iš karto nepasidavė impulsui važiuoti čia? Bet vėliau vis tiek atvažiavo? Kodėl delsia ir nepaima Gemos? Gal kur slypi klasta? O gal jo kraujas atvėso nuo įtempto mąstymo?

Jis vėl pradėjo apie kažką pliurpti, bet greitai suvokė, kad tampa nervingas. Ne dėl tų dalykų, kurie atsitiko anksčiau — apie tai jis daugiau negalvojo. Čia buvo kažkas jaudinančio, naujo, nežinomo; tai jį kaustė ir nenorėjo paleisti.

Nebuvo prasmės toliau svarstyti. Geriausia buvo išeiti ir atgauti pusiausvyrą bei saugumo jausmą. Bet jis žinojo, kad Gema dar nesupranta, kas vyksta jo viduje ir kodėl jis toks surūgęs ir susikaustęs; jis suprato tik viena: tai yra svarbu ir lemiama, tai reikia išmokti įvaldyti, neleisti savęs užkariauti antrarūšiams jausmų protrūkiams. Nes vėliau tai atsigręš prieš jį patį. Jis troško valdyti, laimėti, turėti, — taigi reikėjo išmokti pažinti pavojus ir įsitikinti, kaip moka valdyti savo nuotaikas — viduje jautė tik norą pulti ir pateisinti.

Todėl jo atsisveikinimas pasirodė labai netikėtas. Iš išorės jis neparodė nieko.

— Aš dar ateisiu — greitai.

Nuskambėjo kažkaip maldaujamai. Pastebėjo. Todėl pridūrė:

— Galbūt.

Vėl pajuto kažkokią maišatį, netikrumą. Pakilo ir išeidamas niūriai sumurmeno:

— Šiandien aš nušoviau tavo vyrą...

Bet už jo tvyrojo tyla.

II

Gema žinojo, kaip tai malonu — glausti rankas prie krištolo, jausti jo vėsą. Liesti bronzą, žvelgti į skaidrų vandenį. Keistas jausmas kas kartą apimdavo palietus lygius žuvies žvynus. Arba laikant balandį rankose ir jaučiant po plunksnomis pulsuojančią gyvastį, tokią karštą rankose.

Ji skubėjo. Tai labiausiai tiko jos nenuspėjamam būdui. Niekur ji ilgiau neužsilaikydavo, nes paprasčiausiai nemėgo bičiuliautis. Tai įpareigoja ir tam tikrais atžvilgiais supančioja, tačiau verčia kentėti visa esybe. O ji taip troško turėti tą esybę.

Ji gulėjo ant kušetės viešbučio kambaryje. Šalia stovėjo krėslas, ant kurio mėtėsi keletas smulkmenų, kurios visada turi būti jai po ranka.

Diena pasitaikė giedra, bet jau labai rudeniška. Kiek buvo matyti pro langą, medžiai parke stūksojo paniurę ir tamsūs. Matėsi ir dangaus lopinėlis, lango stiklo kraštą iškraipė jo spalvos: melsvi ir žalsvi atspalviai įgavo švelnių oranžinių, beveik rožinių potėpių. Galima tvirtinti, kad šitas medžių šakų raizgynas iki menkiausių smulkmenų primena japoniškas medžio graviūras.