Эрих Ремарк: Gema

Gema gulėjo ir tyliai alsavo. Už lango — ten buvo pasaulis. Daugiau nieko, tik laikas. Medžiai tokie vienodi, — jokios užuovėjos nuo gyvenimo, kuris kažkur leidosi iš žiburiuojančio dangaus.

Kaip viskas paslaptinga: alsuoti ir jausti savo alsavimą, kaip jis palengva užplūsta kūną, ramiai, ritmingai, mįslinga banga, atnešančia gyvasties į plaučių dykumą ir vėl ją išdžiovinančia, atplaukiančia ir atslūgstančia pagal kažkokius dėsnius, kurie lyg stebuklas, tvarko visa, kas gyva. Kas jiems paklūsta, jaučiasi saugus. Kvėpavimas ir laukimas susijęs su likimu. Gilus atodūsis slepia būties esmę.

Netrukus grubūs lango rėmai tapo ryškesni, kampai labiau išsirėžė į šviesą. Net nepakreipusi žvilgsnio kita kryptimi Gema matė langą vis ryškiau ir aiškiau.

Staiga ji pastebėjo, kad šviesa siauru ruoželiu krenta ten, kur jos anksčiau dar nebuvo. Ji pašiurpo: šviesa plūdo ant palangės, ant krėslo — šviesos ruoželis slinko pakampiais, atsispindėjo nuo stiklo krašto, vaikščiojo kilimu: šviesa buvo kambaryje, erdvė susiliejo su dangumi, kambarys tapo šviesos šaltiniu, — kontūrai skendo — o, pasaulio alsavime, o, daiktų palaima!

Į jos alsavimą įsitraukė ir šviesa. Ši dama vyravo aplinkui, jų priešingybės susiliejo, papildė viena kitą, ir be jų daugiau nieko nebuvo.

Mažame dubenėlyje kažkas sužvilgo. Gema paėmė jį į rankas. Atsargiai pakėlė ir nunešė spindulėlį prie lango. Ją užvaldė šio judesio magija. Koks jausmas — pakelti ranką, ją valdyti. Pajudinti pirštus, jais paliesti daiktus. Nešti daiktus, juos padėti — arčiau arba toliau. Surasti kitus; juos paimti, padėti atgal, sudėlioti pagal nežinomus pirštų judesių dėsnius. O, erdvės mistika!

Nieko nebuvo mechaniško. Kas išdrįso pavadinti negyvu tai, kas nejuda, kas išdrįso pasakyti, kad tik judėjimas yra gyvastis? Ar judėjimas nėra vidutinybės išraiška ir laikinumas? Ribotų jausmų išraiška? Ar gilūs pojūčiai negali netylėti, ar nuoširdumas nėra užgniaužtas, ar nestingdo toks savęs užšaldymas, ar judesys neatneša — ramybės? Gyvybingiausias gyvenimas — mirties? O, daiktų ekstaze!

Gema nuvažiavo į Davosą. Vyriausiasis gydytojas jai pristatė keletą žmonių. Du nežymius diplomatus, kažkokį italą, Bramintą-Solą, Rakolovną, Kinslį, Vanderveldą, Kajų, keletą moterų — visų vardų ir neprisiminsi.

Braminta kalbėjo apie Puriškovą. Pastarasis pradingo prieš keletą dienų. Tikriausiai su moterimi, bet nieko konkretaus nežinoma. Gali būti, kad jį apėmė melancholija, tokie jo poelgiai seniai visiems pažįstami.

Po valandos atėjo daktaras. Kajus ėmė maišyti kortas — žais pokerį. Gema su Braminta nuėjo į kitą kambarį, pro kurio langus buvo pamatyti sniegas. Ji įsitaisė fotelyje ir jautė palaimingą jaukumą; fotelis tarsi priėmė į save, apglėbė ją savo porankiais, toks minkštas, maloniai glaudė jos nugarą. Kiek reikia meilės ir fantazijos tai sugalvoti...

Iš kito kambario girdėjosi Rakolovnos balsas. Silpnas ir maldaujamas. Baritonas atsakinėjo. Nebuvo įmanoma suprasti nė žodžio. Akimirką pokalbis dar tęsėsi, kol liko tik moteriškas lyg išgąsdinto paukščio cypsėjimas.

Rakolovna atėjo pas jas. Jos akys buvo paraudusios, lūpos drebėjo. Ji pamatė Bramintą, sukūkčiojo, norėjo pravirkti; bet išvydusi Gemą susitvardė. Išvargusi ištiesė ranką:

— Aš nežinojau...

Gema negirdėjo; ji buvo paskendusi savo fotelyje. Braminta-Sola pakilo labai išblyškusi.

— Vanderveldas reikalauja pinigų... — pratarė ji. Rakolovna linktelėjo.

— Ar davėte?

Kunigaikštienė papurtė galvą.

— Ar jis statė?

— Taip, — pravirko ji. Pakėlė akis kaip primuštas žvėris.

— Aš negalėjau jam nieko duoti; savo papuošalus pardaviau prieš savaitę.

— Kiek jis reikalavo?

— Dvigubos sumos.

— Iki kada?

— Iki rytojaus; jis viską pralošė.

— Aš jums išrašysiu čekį.

Rakolovna pakėlė akis.

— Jūs norite man paskolinti?

— Vadinkite tai, kaip norite. Aš jums duosiu. Tik su viena sąlyga: paleiskite Puriškovą.

Rakolovna susigūžė:

— Bet jis rusas.

Braminta tylėjo. Kam švaistytis žodžiais, jei ir taip aišku. Kiekvieną meilę palaužia valios prievarta; prievarta šaltesnė, todėl ir sprendžia.

Prieškambaryje pasigirdo žingsniai. Rakolovna pakilo eiti — tuo metu atsidarė durys — ir teištarusi: „Gerai, duokite“, lengvu rankos judesiu paėmė čekį, nusišypsojo, linktelėjo ir išėjo, tarpduryje susidūrusi su Vanderveldu.

Ryškios dėmės išmušė Bramintos skruostus. Ji pastebėjo klausiantį Gemos žvilgsnį ir kiek mąsliai ištarė:

— Tai liga — laiko mažai, kad kažką būtų galima pasiekti. Ar kovojama kaip dėl auksinės apyrankės? Ją juk perka. Kai ką nors myli ir kitaip negali gauti — kodėl nepaėmus, jei šiaip reikia pirkti? Neverta dėl to aušinti burnos, žodžiai nieko nepakeis. Viskas ir taip aišku...

Po kambarį bėgiojo liaunas aukštas šuo. Juodas kaip anglis, trumpaplaukis, oda kaip aksomas — afganų kurtas. Braminta išblyško. Įėjo Puriškovas, vesdamasis dar vieną šunį, kaip du vandens lašai panašų į tą, kuris bėgiojo po kambarį.

Jis parodė keletą knygų; seną anglišką mistinę ir du tomelius apie okultizmą. Netrukus pasirodė Rakolovna, rankoje laikydama puodelį arbatos. Puriškovas tučtuojau atsistojo. Ji padavė jam ranką. Kai jis nusilenkė, puodelis iškrito ir sudužo, o arbata apipylė jo švarką. Kol jis skambino tarnaitei ir atsiprašinėjo, kad jam reikia išeiti pasikeisti drabužius, nevirptelėjo nė vienas veido raumenėlis.

Akimirką Rakolovna sustingo, po to sugrįžo prie lošimo stalelio ir toliau plepėjo. Bramintos akys blizgėjo. Gema pagalvojo: „Koks vyras tai pamirš...“ Pro langus mėnesienoje žibėjo sniegas.

Puriškovas greitai grįžo. Jis kalbėjo su Braminta, tačiau akimis ieškojo Rakolovnos. Pagaliau ji atėjo ir ištarė:

— Ar tik ne su moterimi buvote pradingęs, Puriškovai?

Mirtinai išblyškęs jis pažvelgė į ją. Ji dar kartą linktelėjo ir šelmiškai pagrasė pirštu. Jis tvardydamasis kramtė lūpas.

Nekreipdama dėmesio į tuos tikrai banalius žodžius, Braminta pradėjo karštligiškai plepėti. Jos nosies šnervės kilnojosi, po akimis plėtėsi violetiniai šešėliai. Pečiai sugniužo, raudonos lūpos išryškėjo blyškiame veide.

Rusas beveik nekreipė dėmesio į pokalbį. Ji susivokė ir nutarė elgtis kitaip. Švelniai, nuoširdžiai kreipėsi į jį. Jis iš karto susitvardė. Kalbos tonas tiksliai atitiko jo sumišusią nuotaiką. Jo veidas atsipalaidavo. Pats gerai nesusivokdamas, įsitraukė į pokalbį, atsakinėjo, bendravo su visais, kas tik atsidūrė šalia jo. Kai tik Braminta pastebėjo, kad pokalbis vėl pradeda jį nervinti, palengva jį užbaigė. Puriškovas pabučiavo jai ranką ir nuėjo pas Rakolovną.

Ji neleido jam nė prasižioti, iš karto pradėjo nuo vaikiškų pavydo scenų. Jis net prarado žadą, bandė sušvelninti pokalbį ir pasiaiškinti. Bet nieko nepešęs pasistengė bent jau atsiriboti nuo šių puolimų. Ji tikrai surado jautriausią jo vietelę. Jis tapo šaltas ir beveik neteko kantrybės dėl tų vaikiškų priekaištų. Tačiau ji nesusiprato, kad jį įžeidinėja, todėl jis pradėjo kalbėti pusiau rusiškai, pusiau prancūziškai. Kitą vakarą jis priklausė Bramintai.

„Kaip nuostabiai skamba šis smuikas“, — klausydamasi užsisvajojo Gema; kantilenos garsai liejosi, perėjo į ilgas kadencijas ir bangomis virpėdami kilo aukštyn, kol pasiekė fermatą. „Tikima, kad griežiant smuikui nemirsi. Dangus nutolsta; pasigirdus pirmiesiems garsams, susilieja visos ribos. Pilkų kirų plunksnelės paslėptos smuike. Kažkur esi lyg ir namie, bet iš tiesų jautiesi prislėgtas ir be galo svetimas. Tikrai galima iškrėsti kvailystę, kai griežia smuikas...“