Эрих Ремарк: Gema

Nuorodos romano pradžioje į Klerfeito keliones buvo rastos kitoje laikraščio Gartenlaube (Sodo pavėsinė) pusėje ir datuotos 1924 m. kovo mėn. Šituo metu tekstas dar nebuvo išspausdintas.

Kitas įrodymas, kada buvo sukurtas romanas „Gema“, — vienos kelionės aprašymas. Publikacija laikraštyje Jugend (Miunchenas) pavadinta „Audra stepėje“ ir išspausdinta 1924 m. liepą. Šita istorija — išskyrus vardus ir dėstymo planą — identiška III skyriaus 4 ištraukoje aprašytai audrai. Gali būti, kad ši trumpa istorija tėra romano ištrauka arba Remarkas įtraukė į romaną šioje istorijoje aprašytą epizodą kiek vėliau. Rankraštyje nėra detaliai aprašytas šis skirsnis, bet yra nuoroda į „Audrą stepėje“. Todėl galima daryti išvadą, kad ši trumpa istorija tuo metu jau buvo sukurta, tačiau iš pastabų neaišku, ar publikacija jau buvo išspausdinta.

Pagal pastabas kitoje laikraščio Gartenlaube pusėje galima spėti datas, kada pasirodė tiek „Gemos“, tiek ir „Audros stepėje“ rankraščiai — maždaug apie 1924 m. pavasarį/vasarą.

1942 m. pavasarį per namų areštą Los Andžele Remarkas liepė perrašyti „senąjį rankraštį“ ir šiek tiek jį pakoregavo.

Autoriaus planai dėl „Gemos“ turinio ir struktūros, kurie taip pat išliko minėtame palikime, rodo, kad jis norėjo pavaizduoti pagrindinę romano veikėją konfrontuojančią su įvairiomis gyvenimo filosofijomis — čia centre stovi Klerfeito , Kinslio ir Leveleto figūros:

Veikėjai:

Klerfeitas — energija, jaunatviškumas, kietumas, nenugalimas įkvėpimo metu

Kreolas — dekadansas

Puriškovas — svajotojas

Kinslis — žmoniškumas ir žmogiškųjų santykių išmanymas

Ravikas — kontempliatyvus estetikos žinovas (Sežuras)

Leveletas — žmogus-kulka

Fredas — vidutinybė

Gydytojas — dviveidė asmenybė

Skraimuras — labai uždaras

Kuprė susijusi su fiziologija

Budelis

Šitą filosofiškai pagrįstą kūrinio konstrukciją — vieninteliame Remarko romane — pagrindinės romano veikėjos konfrontaciją su įvairiausiais vyrų tipais ir savo esybės suradimą kūrinio pabaigoje jaunasis autorius sukūrė pasiremdamas egzotiškais pasauliais ir filosofijomis; veiksmas vyksta — išskyrus epizodą su Fredu — turtingųjų, gražiųjų ir kilniųjų pasaulyje. Charakteriai yra jų gyvenamosios aplinkos produktas, o Gema — besiblaškanti moteris — suranda savo vietą tik praradusi mylimąjį, Leveletą, ir pradėjusi atsiskyrėlės gyvenimą. Romano kompozicija pabaigoje užsidaro su Abu Nuvaso „Divano“ knygelės epizodu; ratas — kaip paradoksas — yra ir pradžia. Ji dabar suvokia ne tik savo egzistenciją, bet ir savąjį Aš:

Gema įsijautė, kaip jos kūnas žengia žingsnį. Ji jautė kojas, kurios lietė žemę, pėdas, kurias statė, švelnų pado iškilimą. Keliai lankstėsi pagal eisenos taktą. Klubai laikė jos nugarą ir siūbavo tokiu pačiu ritmu kaip ir pečiai. Koks malonumas pakelti galvą arba ją atlošti — jausti dvelksmą ant veido.

Pagaliau reikia pasiekti žmogaus ir gamtos vienovę, kuri smarkiai akcentuojama ankstyvuosiuose Remarko eilėraščiuose:

Gema užuodė žemės kvapą — ir žolių. Ji atsilaužė medžio žievę ir papuošė ją. Pakilo vėjas. Iš žemės kilo naujas metas. Viskas buvo pradžia. Gema dabar žinojo viską. Ji nuleido galvą...

Ar kažkas šalimais nesakė: „Aš pradedu — aš pasiruošęs...?

Ankstyvasis romanas „Gema“ po autobiografinio kūrinio „Svajonių būstas“ („Traumbude“) — tezių romanas, autoriaus bandymas pateikti filosofinius apmąstymus romano veiksmu ir praturtinti jų skurdumą egzotiškaisiais pasauliais. Romanas galėjo atsirasti sugretinus dvi skirtingas pozicijas.

Romano „Gema“ reikšmės nereikėtų nuvertinti, nors jis ir nebuvo publikuotas autoriaus gyvenimo metais ir, kiek žinoma, net nebuvo viešai paminėtas. Kad šis kūrinys autoriui buvo reikšmingas, matyti iš to, kad jis galbūt 1924 m. sukurtą tiposkriptą iki pat mirties laikė segtuve su užrašu „I-asis romanas“, nors iki tol Remarkas jau buvo išleidęs romaną „Svajonių būstas“. Kitaip sakant, romanas „Gema“ — tikroji Ericho Marijos Remarko, kaip romanisto, pradžia. Jei romano pasirodymą susietame su publikacija laikraštyje Jugend, būtų galima tvirtinti, kad 1924 m. prasidėjo Remarko, kaip rašytojo, era.

Dėmesį patraukia tai, kad romane „Gema“ pavartotus vardus Remarkas vartojo dar ne vieną kartą iki pat savo paskutinio romano „Pagirtasis kraštas“ (Das gelobte Land). „Gemos“ romane Remarkas sukūrė vardų mechanizmą, kuriuo dar ne kartą naudojosi. Psichologiškai įdomus tas faktas, kad 3-iojo dešimtmečio viduryje Remarkas savo kūrinius pasirašydavo Leveleto slapyvardžiu, o viena iš tų figūrų, kurios vardą jis paėmė susirašinėdamas su Marlen Dytrich — Raviko — įsimylėjusio svajotojo — „Triumfo arkoje“ ( Are de Triomphe) paminėtas įėjo į literatūros istoriją. Laiškai Marlen Dytrich gali padėti pagrįsti „Gemos“ atsiradimą: viename iš 300 parašytų laiškų Marlen Dytrich Remarko laikų skaitytojas gali identifikuoti svarbią to meto asmenybę: Marlen Dytrich.

Ar ir kada Remarkas ėmėsi spausdinti šį romaną ir kodėl jam nepavyko to padaryti, nėra žinoma. Daugelis teminių vingių, motyvų ir filosofinių apmąstymų šiame romane, be abejo, turi savo pagrindą ir išeities tašką. Ir ne dėl vardų panašumo, pvz., Klerfeito vardas romane „Dangus nežino numylėtinių“ (Der Himmel kennt keine Gunstlinge) (1961 m.) ar prieš tai atsiradusiame „Saugiame gyvenime“ (Geborgtes Leben) (1959 m.) šiuos vėliau pasirodžiusius kūrinius galima laikyti „Gemos“ tęsiniu. Užrašai, rankraščiai ir visiškai paruoštas spausdinti romanas buvo rasti Remarko palikime tarp kitų popierių ir romano „Dangus nežino numylėtinių“. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje po politinės fazės savo kūryboje — romanuose „Gyvenimo kibirkštis“ (Der Funke Leben) (1952 m.), „Laikas gyventi ir laikas mirti“ (Zeit zu leben und Zeit zu sterben) (1954 m.) ir „Juodasis obeliskas“ (Derschwarze Obelisk ) (1956 m.), pjesėje „Paskutinė stotis“ (Die letzte Station) (1956 m.) ir filmo „Paskutinis veiksmas“ (Der letzte Akt) (1955 m.) scenarijuje — Remarkas sugrįžo prie savo kūrybos ištakų — „I romano“.