Эрих Ремарк: Gema

— Aš sutinku.

Jis prikrovė į automobilį daug maisto, įpylė tepalų ir benzino. Tada dar įdėjo medžioklinį šautuvą ir tarė Gemai:

— Tai mano mėgstamiausias, — tada pridėjo prie jo šovinių bei durtuvą ir pasakė:

— Jūs turite suprasti, kad man buvo labai nelengva apsispręsti. Tokie laikai, kai negali pasirinkti tarp sąvokų: apgavystė ir išdavystė — bet šituose laukiniuose kraštuose išmoksti suprasti, kad pateisinama gali būti kiekviena priemonė.

— Mes pakalbėsime apie tai rytoj, — atsakė Gema ir paragino vykti. Škotas atrišo apsaugos grandines ir užvedė variklį. Gema, išgirdusi burzgiant variklį, pajuto kylant džiaugsmą.

— Einam, — greitai tarė ji ir priėjo prie gydytojo.

Jai pavyko akis į akį pabūti su Leveletu ir pašnibždėti jam, kad viskas paruošta jo pabėgimui. Jis užsispyrė:

— O kas jums sakė, kad aš noriu bėgti...

— Nekalbėk taip! Tu privalai bėgti.

— Gerai! Popierius pasiimsiu su savimi.

— Tu jų negausi. Važiuok be jų!

— Ne. Aš juos greitai gausiu. Aš turiu antrą raktą nuo dėžutės, išimsiu planus, o lagaminą paliksiu. Tai bus ne taip greitai pastebėta kaip pats pabėgimas. Kai aš grįšiu į savo kambarį, jūs surasite priežastį išeiti, tada kaip galima greičiau pas mane atbėgsite. Aš lauksiu kaimo pakrašty.

— Nieko neišeis. Aš lieku.

— Tu gydytojui...

— Nieko, nieko — tik kelias minutes...

Leveletas pažiūrėjo į ją.

— Pažiūrėsim...

Jis nuėjo į bungalą, Gema sekė paskui. Gydytojas sėdėjo kartu su škotu ir gėrė viskį. Jis lengviau atsikvėpė, kai pamatė, kad ir Gema atėjo kartu. Leveletas atsisėdo į pintą krėslą ir atrodė išsiblaškęs. Gema stovėjo šalia karininko ir atrodė pritrenkiamai.

Leveletas atsistojo ir atsisveikino.

— Jaučiuosi nelabai gerai ir norėčiau išgerti keletą tablečių prieš miegą, kad ryte jausčiausi pailsėjęs.

Gydytojas paklausė:

— Gal man reikėtų jums duoti miltelių nuo karštinės? Aš turiu jų pasiėmęs.

Leveletas tarė:

— Manau, kad jie man padėtų.

— Galima patikrinti, — atsakė škotas ir padavė jam baltą pakelį.

Leitenantas pasuko pokalbį apie Leveletą, kai tas išėjo. Gema nukreipė kalbą ir pradėjo su juo flirtuoti. Netrukus jis jau sėdėjo visas raudonas kaip mokinukas ir pasiruošęs vykdyti visus jos norus. Gydytojas beveik neištarė nė žodžio. Tik retkarčiais numesdavo kokią pastabą. Jo žvilgsnis bėgiojo Gemos kūnu. Staiga jis atsistojo:

— Jau vėlu, leitenante Braunai, — aš norėčiau eiti namo ir įkvėpti šalto oro.

Gema nusišypsojo:

— Jūs kaip tik atspėjote mano norą. Aš noriu jūsų paprašyti palydėti mane namo, taip gal bus saugiau... — ir leitenantui dar neprasižiojus ji palinkėjo jam geros nakties. Jis buvo ilgai palinkęs virš jos rankos. Gydytojas paniekinamai ir susierzinęs stebėjo šią sceną.

Tylėdami jie ėjo vienas šalia kito. Ryškiai švietė mėnesiena, gamta atrodė nenatūrali, gilūs šešėliai ją tarsi laikė pakabintą ant tamsių lynų. Netrukus jie išvydo škoto namą apšviestais langais, milžinišką kaip pati lemtis ir pabaiga.

Garažo durys buvo plačiai atvertos: automobilio ten nebuvo. Škotas plačiu mostu parodė nykiai tuščią patalpą ir beveik nuolankiai atidarė Gemai duris į savo bungalą. Ji žengė vidun, tačiau jos žingsnių nesigirdėjo tarsi ji eitų per vatą. Gydytojas sekė paskui. Jo alsavimas buvo karštas ir išdavė jo susijaudinimą. Gema jau buvo beveik priėjusi prie lango, kai pamatė, kad kambaryje yra ir Leveletas. Jis stovėjo sukryžiavęs rankas ir greitai nuėjo prie durų, kur atsistojo atsirėmęs į staktą rankoje laikydamas ginklą.

— Atleiskite man už šitą romantišką efektą; mano situacijoje tai vienintelė galima išeitis. Jūsų kontraktą reikia šiek tiek pakoreguoti ir tą aš dabar padarysiu. Aš nejuokauju ir šausiu, todėl prašom elgtis ramiai.

Gydytojo veidas visiškai subliūško. Jo akių obuoliai spazmiškai vartėsi. Jų baltumas papilkėjusiame veide atrodė kraupiai. Lūpos nevalingai trūkčiojo. Jos bandė išveblenti nerišlius žodžius. Staiga jo kūnas konvulsiškai sudrebėjo. Sukaupęs visą įniršį jis šoko pirmyn, bet taip pat greitai buvo nublokštas atgal. Leveletas jį lengvai atstūmė; jis pargriuvo. Leveletas skubiai surišo jam rankas ir kojas, padarė kamšalą ir įkišo jį jam tarp dantų.

— Deja, turiu imtis šių priemonių, — ramiai tarė jis, — nes jau turėjau malonumo pažinti jūsų ketinimus.

Jūs žinote, kad man trūksta vienos valandos, stoties mašina yra sunkesnė už jūsų automobilį.

Jis palietė Gemą, kuri priblokšta stovėjo šalimais.

— Tu vis dar čia... — išlemeno ji. Jis ištempė ją į lauką. Jie bėgo takeliais, greitai — į kaimo pakraštį. Debesys maišėsi ir rinkosi aplink mėnulį, viskas buvo netikra, kažkoks vėjo ir nakties, laisvės kvapo nuotykis. Kaip užtvaras keliams į mėnesienos apšviestą gamtą netoliese buvo matyti automobilio siluetas.

Leveletas įkėlė Gemą į vidų. Automobilio žibintai kažko ieškodami perskrodė nakties tamsą ir išplėšė iš jos kelią, motoras suurzgė, mašina truktelėjusi pajudėjo.

Iš bambuko medžio suręstos trobelės lėkė pro šalį, mašinos žibintų šviesos rate atsidurdavo vietiniai gyventojai, kurie skubiai traukėsi iš kelio, kažkieno milžiniška šiaudinė skrybėlė atskrido po cypiančiais automobilio ratais, angsenos medžių alėja paskleidė įvairiausius kvapus ir ant automobilio plačiai pabėrė geltonų žiedadulkių.

Pasibaigus parkui prasidėjo džiunglės, susipynusios bambuko šabakštynų šakos, šakelės tarsi statė didelį narvą kelio pakraščiuose. Pasirodė ryžių laukai ir arbatžolių plantacijos, bet po akimirkos jie jau nėrė į tamsų miško tunelį, kuris iššoko priešais juos kaip didžiulis žvėris ir uždengė juos milžinišku juodu pilvu.

Švieselių, spindinčių miško tankynėje, kraštai dažėsi violetine spalva. Bet štai šešėliai pradėjo augti ir tempė iš dangaus tamsą. Ji nukrito iš ten kaip šlapias dusinantis skuduras, nuleido troškų orą ir bandė atimti paskutinį kvapą.

Variklio gausmas kiek pajėgė aidėjo iš visų jėgų. Beždžionių armijos krykšdamos lėkė medžių viršūnėmis. Išgąsdintų papūgų pulkai šaižiai rėkdami blaškėsi tarp šakų. Priešais ant kelio sušmėžavo kažkoks šešėlis. Ratai čiupo jį, nepasotinami galvažudžiai, ir paliko gulėti sutraiškytą, nematomą ir nejudantį toli už savęs. Gema palinko į priekį:

— O kodėl tu laukei?

Leveletas užsikniaubė ant spalvotų švieselių pulto ir stipriai keliais suspaudė žemėlapį, kad galėtų matyti, kas ten nubraižyta.

— O ar taip ne geriau?

— Pabėgimą galėjo pastebėti ir anksčiau, tada jau nieko nebūtų buvę galima padaryti.

Jis truktelėjo pečiais:

— Didesnė tikimybė dar niekada nieko nepakeitė. Kas turi galių, priverčia atsitiktinumus sueiti pas save.

Šviesos šokinėjo prieš automobilį kaip šviesūs medžiokliniai šunys ir pavertė kelią pritemdyta inkvizicijos galerija, kuri už mašinos vėl žėrėjo tamsiomis eunuchų vilionėmis šviesos ir šešėlių žaidimuose. Išsirikiavusios kelio pakraščiuose tyliam paradui stovėjo palmės.

Sidabriškai balkšvais atspalviais mašinos žibintų šviesų sraute žibėjo Kažkas, be menkiausio garso kabojo virš jų ant spindulių gijų: paukštis plačiais sparnais. Kaip netikėtai pasirodęs stebuklas jis lydėjo automobilį, skubantis bėglys. Bet šviesos kelią ir lekiantį automobilį supo naktis — ir grobuoniškas miškas — ir margais kailiais katės — tvanku — čia tiek paslapčių — mirties ir laukinių riksmų, pabėgimų ir nenuilstančio persekiojimo.