Эрих Ремарк: Gema

Jis atsargiai patikrino mišką aplinkui, bet žvėris jau buvo dingęs. Po vienu medžiu šalia kelio jis rado pėdsakų ir išdraskytą žemę.

Gema liko nešneki ir kitą dieną pasiskundė galvos skausmais. Leveletas pamatavo jai temperatūrą, ji lengvai karščiavo. Jis paragino nešikus keliauti į Chapingą, kur prisiminė esant gydytoją.

Karštis kilo. Leveletas liepė sustoti ir pastatyti palapinę. Jis nusiuntė tamilą į Chapingą pakviesti gydytojo. Jis davė jai chinino ir rūpinosi, kad ji pamiegotų.

Pagaliau sugrįžo tamilas. Jis vos besilaikė ant kojų, nes smarkiai bėgo. Jis atnešė žinią, kad gydytojas atvyks artimiausiu metu.

Tai buvo kresnas škotas rusvais plaukais. Jo paniuręs žvilgsnis pasikeitė, kai jis apžiūrėjo Gemos nugarą.

— Būtų tikslinga nugabenti ją į Chapingą. Bet jūs tikriausiai norėsite keliauti į Bafalo River.

— Jūs teisus — man reikia į Siamą.

— Aš žinau priežastį.

— Aš tikriausiai per mažai įvertinau savo populiarumą. Turėčiau būti dėkingas anglų tarnyboms.

— Nemanau. Aš jus mačiau, kai jūs po gudraus manevro prieš Ispaniją palikote Madridą...

— Manau, kad galėčiau vykti į Chapingą...

— Jūs galėsite. Du puskarininkiai budi stotyje; leitenantas išvykęs ir grįš tik po keturių dienų. Man reiktų tęsti ligonio apžiūrą.

Leveletas žiūrėjo, kaip trumpi, apvalūs pirštai spaudinėją Gemos krūtinę.

— Kas jai?

— Pleuritas.

— Aš irgi taip maniau. Norėčiau jūsų paprašyti laikyti apžiūrą baigta.

— Tai nuspręs gydytojas.

— Nuspręs, visiškai teisingai...

— Aš nesu patenkintas šitais paviršutiniškais simptomų vertinimais.

Jis nusišypsojo:

— Bet, nepaisant to, baltasis ligonis tam tikra prasme yra atgaiva po rudųjų padugnių...

— Todėl noriu jūsų paprašyti pasakyti man, kiek aš jums skolingas...

Škotas piktai pažiūrėjo į jį. Tada pakilo ir kandžiai taręs „nieko“ nuėjo prie savo arklio ir neatsisveikinęs nujojo.

Gema pasiremdama alkūnėmis šiek tiek pasikėlė.

— Jis praneš sargybiniams. Mes privalome tučtuojau vykti.

Leveletas pakišo jai po pažastim termometrą.

— Tik viena pertrauka daugiau. Vis tiek sektų mūsų pėdsakais.

Gema sušuko:

— Tu turi vykti. Aš pasiliksiu. Tu paimsi planus, tamilą ir du nešikus ir keliausi toliau. Eik! Tuoj pat!

Leveletas jai nieko neatsakė. Jis išėjo iš palapinės ir kažką paliepė. Tada sugrįžo ir tarė:

— Liga nuo visko atleidžia. Jie būtumėte sveika, jūsų pasiūlymas būtų diskutuotinas. Be to: aš dar ne Singapūre. Kol ten nuvyksiu, visko gali nutikti.

Po kelių valandų atvyko puskarininkiai su grupe sikhų. Leveletas neleido jiems prasižioti ir ramiai pasakė:

— Aš jūsų laukiau. Reikia išardyti palapinę. Bet tai reikia daryti labai atsargiai — palapinę būtina paversti neštuvais. Jūs tai sugebėsite. Šitame metaliniame lagamine yra svarbūs dokumentai; būkite ypač atsargūs su jais.

Fakelais pasišviesdamas kelią karavanas keliavo toliau, Gema ramiai miegojo. Tik retkarčiais ji pramerkdavo akis ir susimąsčiusi žiūrėjo į Leveletą.

Abu puskarininkiai norėjo sulaukti, kol atvyks leitenantas. Jie kol kas paleido suimtuosius. Apie pietus pasirodė gydytojas apžiūrėti Gemos. Leveleto prie jos nebuvo. Nė vienas jos veido raumenėlis nevirptelėjo, kai pro duris įžengė škotas.

— Aš apgailestauju, — tarė jis, — kad man reikėjo imtis šitų priemonių, norint jus matyti čia. Jūs tikriausiai matote, kaip man tai svarbu.

Gema pašaipiai šyptelėjo:

— Jūs esate britų pakalikas.

— Aš nieko apie tai nežinau.

Ji tyrinėjo jo veidą ir šiek tiek pakeitusi toną pasakė:

— Jūs pervertinate mano dalyvavimą šituose reikaluose.

— Aš suprantu: bet, šiaip ar taip, dabar viskas būtų beprasmiška. Anglų vyriausybė linkusi tokius pavojingus žmones uždaryti ilgiems metams.

„Ilgiems metams“, — pagalvojo Gema ir tarė:

— Tai nesvarbu. Bet kokiu atveju aš būčiau elgusis taip kaip dabar.

— Jūs esate ekscentriška. Kitaip negaliu paaiškinti jūsų kelionės...

— Bet Europoje tai visai paaiškinama...

— Tai tiesa. Dėl panašios priežasties ir aš čionai atvykau. Bet dešimt metų tarp rudaodžių vėl iš naujo priverčia pajusti Europos trauką. Ar galiu pamatuoti jūsų temperatūrą?

— Manęs šiandien karštis nekrečia, — tarė Gema ir paėmė termometrą.

— Jūs teisi. Stebėtina sėkmė.

— Išeitis visada yra sėkminga pabaiga...

— Ar jūs laikote šitą reikalą išeitimi?

— Jei norite, galima ir taip formuluoti: „Taip žiauri išeitis, bet, šiaip ar taip: išeitis“.

Vakare atėjo karininkas, kuris buvo iškviestas telefonu. Gema girdėjo, kaip atburzgė sunkvežimis, ir apsirengė. Po greitos apklausos leitenantas pasakė jai, kad ji gali juo pasikliauti, jei jai ko nors reikėsią. Ji laisva. Jis perskaitė Leveletui jo teises ir apgailestaudamas pranešė, kad turi vykdyti nurodymus. Jis kitą dieną bus nuvežtas į stotį ir iš ten vyks toliau. Gema nusišypsojo jaunučiui karininkui. Tada liepė parodyti kelią į gydytojo namus.

Jis sutiko ją labai nustebęs. Gema jautėsi visiškai laisvai, tai jį dar labiau suglumino. Jis išlemeno keletą sakinių ir pasiūlė jai prisėsti. Ji perbraukė kėdę ir nusipurtė iš paniekos, tada atsisėdo. Jis nenuleido žvilgsnio nuo plastiškų jos judesių. Ji ramiai sėdėjo priešais ir laukė. Jis pradėjo pokalbį ir kiek pakimusiu balsu tarė:

— Leveletą išveš rytoj anksti ryte.

Ji abejingai truktelėjo pečiais.

— Ar jūs keliausite kartu?

— Aš dar nežinau — gali būti, kad aš liksiu... — pasakė ji beveik užsimiršusi ir pagalvojo: „Ilgi metai už grotų.“

— Aš jau vieną kartą jums parodžiau, kaip man svarbu...

— Bet yra viena sąlyga...

— Ar ji susijusi su Leveletu?

— Jis dar šiąnakt turi pabėgti.

— Nieko nėra lengviau. Jis juk gali beveik laisvai judėti.

— Jūs gi pats žinote, kad pabėgimas be pagalbos yra beprasmis.

— Aš nesuprantu...

— Aš jums jau vieną kartą sakiau, kad laukiu išeities. Bet ne tokios staigios. Bet ji jau čia, todėl manau, kad ji man reikalinga, nuotykis, kuris prasidėjo dėl mano kaltės ir baigėsi taip, kad man nesunku priimti sprendimą, kuris neapsunkins mano sielos ateityje.

Gydytojas linktelėjo.

— Tai sutarta?

— Ar jūs turite automobilį?

— Taip...

— Aš lauksiu, kol per valandą viskas bus paruošta, nes reikės iškart ir išvažiuoti.

— Tai galima padaryti. Aš pats galiu viską sutvarkyti.

— Gerai. Ar keliai pravažiuojami?

— Kai kuriems nepatyrusiems vairuotojams gali būti sudėtinga.

— Ar automobilis bus paruoštas?

— Bus, tačiau taip pat su viena sąlyga.

— Aš ją žinau ir manau, kad dabar nereikia apie tai kalbėti.

— Ne visai. Kas sutrukdytų jums važiuoti kartu...

— Jūs gudriai viską apskaičiavote. Ar automobilis techniškai tvarkingas?

— Kaip jau sakiau. Tik man reikia įsipilti benzino.

— Aš palauksiu. Jūs supakuokite maistą, antklodes ir ginklus.

Škotas tylėdamas ėmė krauti daiktus.

— O kas po to?

— Automobilį jums pavogs. Įtarimas dėl bendrininkavimo būtų absurdiškas, nes juk jūs padėjote mus sugauti. Jūs ryte pastebėsite ir pranešite apie vagystę.

— Rytoj anksti ryte su jumis... — prikimusiu balsu tarė škotas.

— Paimkite ir žemėlapį. Jūs nueisite su manimi į leitenanto Brauno bungalą. Man turėtų pavykti perspėti Leveletą. Jis išeis. Jūs įtikinsite karininkus, kad nustatėte jam karštinę. Po dviejų valandų aš ateisiu pas jus... Po dviejų valandų. Per tą laiką jūs dar galite suspėti sukelti ant kojų sargybinius. Jūs matote, kad aš logiškai mąstau...