Эрих Ремарк - Gema

— Jūs galite mirti — pone...

Skraimuras nusišypsojo:

— Čiabuvių prietarai — kobra jiems yra šventa...

Kai jie sugrįžo atgal, kambaryje buvo pusiau kinų tautybės moteris, kuri dengė stalą. Ji norėjo greitai pasišalinti.

— Leiskite savo draugei ramiai su mumis pavalgyti, — tarė Leveletas Skraimurui.

— Ji nepripratusi... — atsakė šis.

Kaime išplito maliarijos epidemija. Skraimuras ėmėsi gydytojo praktikos; jis turėjo didelę chinino ir kitų vaistų atsargą, kurią dosniai dalino. Jis papasakojo, kad būtent kinai mažiausiai atsparūs šiai ligai. Jie užėjus pirmam ligos priepuoliui iškart atsiguldavo ir fatališkai laukdavo baigties.

Po pietų kinė atnešė arbatos ir viskio. Skraimuras karštligiškai išgėrė. Jis jau kelias savaites nematė baltosios moters, todėl dabar jautė kažkokį vidinį laukimo drebulį. Gema pasinaudojo laisva diena ir nutarė peržiūrėti savo metalinius lagaminus; ji apsirengė drabužiais, kurie taip traukė visų dėmesį St. Germain. Po įtemptos dienos ji visame kūne jautė nuovargį, jos judesiai tapo vangūs. Jos oda įgavo prinokusių persikų atspalvį. Jos viena ranka buvo apkarstyta apyrankėmis, o kairėje ausyje prisegiota daug auskarų.

Netrukus Skraimurui teko galimybė pabūti su Gema vienam. Jo rankos drebėjo, kai jis palietė taurę. Kinė atnešė tabako ir vaisių. Ji liūdnai pažvelgė į jį. Gema ją sulaikė ir kažko paklausė. Ji silpnu paukščio balsu kažką atsakė ir skubiai pasišalino, kai Gema paleido jos ranką. Skraimuras norėjo papasakoti apie medžioklę — bet nutilo ir spoksojo kažkur priešais save.

— Aš čia gyvenu jau ketverius metus. Aš čia pripratau ir nutariau likti. Nelabai mane kankino ir nostalgija tėvynei, kai čionai atvykau. Liutseki man tokia miela ir atsidavusi. Ir tyli. Aš mėgstu tylą. O dabar atvykote jūs, o su jumis Europa. Ji vėl atsirado šituose namuose — nubloškė šalin ketverius metus gyvenimo čia ir dešimt metų patirties. Kol jūs čia, viskas gerai. Bet jums išvykus, ji liks čia. Tuščiuose namuose. Tada bus sunku.

— Aš norėčiau jums pasakyti geresnį žodį, bet bergždžiai ieškau tam tinkamos frazės. Galbūt šita: „Vis tiek vieną kartą ji būtų sugrįžusi į šituos namus, pavyzdžiui, iškilusi iš jūsų kraujo. Visi kartais prisimename savo šaknis. O dabar laikas, ko gero, palankesnis nei vėliau...“

Jis pakėlė galvą:

— Tropikai išauklėja greitai veikti. Pasilikite su manimi; aš parduosiu plantacijas Penange ir mes išvyksime į Europą...

— O tada...

— Aš su juo pakalbėsiu. Jis supras. Turi suprasti. Jis jūsų nemyli — aš tai matau.

— Jus verta mylėti vien už šitą pasiūlymą — jis pašėlęs. Tik dėl to — jūs taip paprastai galvojate apie tokius dalykus. Reikės tai įsiminti: vienatvė verčia apie viską galvoti paprasčiau.

Ji pakėlė apyrankėmis papuoštą ranką:

— Bet ką jūs numanot apie tai, kas čia viską lems...

Malajietė prislopintu balsu dainavo kažkokią melodiją ir tuo pačiu metu išgavo iš samio plonus garsus. Melodija skambėjo nostalgiškai ir nuteikė sentimentaliai. Skraimuras liepė jai baigti ir pašokti. Ji metė į Leveletą šelmišką žvilgsnį ir nusivilko švarkelį iš batikos. Jos krūtys buvo nuostabios — stambios, bet tvirtos ir gražių formų.

Kinė nenuleido žvilgsnio nuo Gemos. Kai Skraimuras ją pašaukė, ji persigandusi susigūžė, buvo paskendusi savo mintyse. Gemai jos buvo labai gaila; ji nujautė, kodėl kinė taip susirūpinusi, ir būtų mielai su ja pasišnekėjusi. Kaip viskas keista: tas europietis staiga viską meta tik išvydęs savo rasės atstovus — o šita azijietė, turinti ir europietiško kraujo, taip atsidavusi kitai, jai svetimai rasei.

Kiek vėliau Skraimuras, Leveletas ir Gema nuėjo prisėsti į terasą ir pasimėgauti vėsa. Medžių viršūnės ošė kilus nedideliam vėjui. Žvėrių balsai tamsoje skambėjo kitaip nei dieną. Priešais namus pasirodė malajietė siūbuodama klubais — ji tikriausiai ėjo į sodą.

Pasigirdo skubūs žingsniai ir sunerimę šūksmai. Į vidų įpuolė du kinai ir kažką suriko Skraimurui. Lošimo namų savininkas susirgo karštine. Apsidžiaugęs galimybe išsivaduoti iš slegiančios jį draugijos, Skraimuras skubiai atsiprašė ir nuėjo į namus atsinešti instrumentų.

Gema ir Leveletas liko vieni terasoje.

— Jūs šiandien labai graži, — tarė Leveletas ir pabučiavo ją į alkūnę. Ji nieko neatsakė, bet stebėjo virš terasos skraidančio paukščio šešėlio judėjimą. Leveletas stovėjo priešais ją, šiek tiek palinkęs virš jos. Jis švelniai palietė ranka jos veidą, ji buvo priversta atsisukti į jį. Ji atlošė galvą ir atsipalaidavusi, pasidėjusi rankas ant krėslo atkalčių, leidosi tyrinėti save virš jos palinkusio vyro žvilgsniui — už jo artėjo vakaras.

Abu tylėjo. Bet kai Leveletas norėjo pakelti Gemą iš krėslo ir ją nešti, ji pasipriešino nenusukdama akių nuo jo žvilgsnio. Jis iškart ją paleido ir nuėjo į parką. Po kurio laiko grįžo ir rado Gemą toje pačioje pozoje. Jis pabandė paimti jos ranką. Bet ji atitraukė ir neleido.

— Jūs laukiate, kad aš viską paaiškinčiau, — tarė ji, — ir visai teisėtai. Bet leiskite nieko neaiškinti...

— Kada aš reikalavau paaiškinimo? — su ironijos gaidele balse tarė Leveletas, — be to, tas reikalavimas iš dalies pateisins jūsų elgesį. O to aš tikrai nenoriu.

— Atrodo, kad jūs užsispyręs siekiate savo tikslo...

— Tai tik efemerinis tikslas...

— Bet vis dėlto tikslas...

— Ne. Tai mano nuotaikos būsena, kurios nenorėčiau atsisakyti.

— Šiąnakt norėčiau pabūti viena.

— Jūs savojo tikslo taip pat siekiate užsispyrus.

— Jokio. Tai manoji nuotaikos būsena, kurios nenorėčiau atsisakyti.

— Atleiskite, kad aš toks nekantrus. Aš jums sakiau, kad jūs šiandien labai graži. Nuostabi. Jūs žinote, kad pastarųjų savaičių įvykiai įsigraužė į mano sielą ir jai reikia atgaivos. Bet jus suvaržyti reikštų apversti mano gyvenimo principus aukštyn kojom. Jus užvaldyti dėl kaprizo reikštų — galbūt — atimti laisvę. Kas galėtų tai pakelti...

Gema nepakrutėjo savo krėsle. Naktis užgriuvo miškus, minkšta ir atsipalaidavusi. Horizontai pranyko. Buvo taip tylu. Kaip kažko laukiant. Kvėpavimo pertraukėlė. Kas ten tyko? Smėlis sučiužėjo. Pro namą vėl praėjo malajietė, linguodama švelniai apvaliais klubais — jie judėjo į jos žingsnio taktą po aptemptu aukso siūlais siuvinėtu sarongu.

— Jūs žinote, kad man šiandien reikia moters. Bet jūs tikriausiai nežinote, kad man reikia tik vienos moters. Likit sveika...

Leveletas nulipo laiptais žemyn, greitai pasuko į šalį — Gema vis dar nejudėjo savo krėsle — pamojavo ir nusekė paskui malajietę, kuri jo jau laukė.

Gema pasilenkė, susijaudinusi ir įsitempusi. Tada tyliai pliaukštelėjo delnais. Atėjo kine ir paklausė, ko ji pageidausianti. Gema paprašė jos pasilikti. Kinė paklusniai įsitaisė ant čiužinio ir atsakinėjo į Gemos klausimus. Gema pastebėjo, kad kinė susišukavo plaukus lygiai taip pat kaip ji. Sukrėsta paėmė kinės ranką ir jausdama užuojautos ir gerumo antplūdį tarė jai, kad viskas liks kaip buvę, Skraimuras tikrai ją myli ir pasiliks pas ją. Kinė prisispaudė prie jos kelių ir kažką vebleno savąja kalba. Tada netikėtai nutilo ir užsikirsdama angliškai paprašė Gemos parodyti jai savo burtus. Malajietė pasakė, kad ji turinti kažkokių meilės burtų. Gema pabandė jai paaiškinti. Bet toji stipriai papurtė galvą ir dar kartą paprašė to paties. Gema pamatė, kad nieko nepavyks. Buvo geriausia leisti jai ir toliau tikėti savo prietarais. Ji nusitraukė vieną apyrankę nuo savo rankos ir padovanojo ją kinei, kuri žibančiomis akimis pačiupo dovaną ir paslėpė ją tarp krūtų.