Эрих Ремарк - Gema

— Retkarčiais.

— Dar blogiau...

— Jūs jau galėjote būti Malakoje...

— Tai nieko nereiškia...

— Netgi galėjote ten nuplaukti laivu.

— Bet jūs nežinote, kad mane gali sulaikyti kiekvienas anglų karininkas, nes mane pažįsta pusė čia esančių anglų; visos stotys įpareigotos tikrinti visų europiečių pasus — tiek uostai, tiek geležinkelio stotys, telegrafas mano pranešimą perdavė iki pat Džordžtauno; šiuo metų laiku šalyje yra nedaug europiečių ir pagaliau — man reikia per Siamą grįžti į Kolumbiją.

— Bet tai ne tas atsakymas...

— Bet jums reikia jį žinoti, — jo veidas šiek tiek persikreipė, — kad galėtumėte būti rami. Aš pripažįstu, kad pražiopsojau laivą, kuris manęs laukė uoste. Taip pat pripažįstu, kad galėjau nepražiopsoti, jei būčiau buvęs vienas.

Gema nustebusi pakėlė akis.

— Maldauju, — bandė ją raminti Leveletas, — netriumfuokite per anksti. Aš sutinku, kad jūs buvote mano vėlavimo priežastis, kad aš dar tą pačią naktį neišvykau. Santykiai tarp mūsų man vieną akimirką pasirodė komplikuoti, ir aš negalėjau taip paprastai išvykti. Man reikėjo viską iki galo išsiaiškinti; todėl aš jums sakau — prieš mus dar ilgas kelias, todėl aš noriu būti tikras dėl jūsų. O dar ir taip susiklostė aplinkybės, kurios pakeitė mano apsisprendimą — aš paskubėjau pervesti pinigus meksikiečiui; jis per anksti juos gavo. Tai pakeitė visus mano projektus — aš tyčia sakau: projektus — nes tai nebuvo tik mano ateities planai — aš juos keičiau priklausomai nuo situacijos...

— Jūs nesate tikras dėl manęs...

— Pagirtina, kaip jūs mokate tęsti pokalbį. Aš nebuvau tikras dėl jūsų, ar jūs sugebėsite, bet ar jūs pati buvote tuo tikra? Yra dalykų, kuriuos tik pradėjus įgyvendinti, aplinkybės taip susiklosto, kad verta pasirinkti teisingą kelią; reikia jo laikytis ir nesukti į šalį.

Gemos veidas prašviesėjo.

— Jūs vis dar susirūpinęs dėl to, kad aš jūsų nesuprasiu...

— Be jokių abejonių, nebūčiau kitaip tai ilgai aiškinęs. Bet prieš porą minučių dar kitaip maniau. Aš jums pasakysiu tik vieną atsakymą, kurio taip laukiate — kad nusiramintumėte, kaip jau sakiau anksčiau. Jūs jau girdėjote, kad aš jums sakiau, kodėl — yra dalykų, kuriuos tikrai suprasite klaidingai — nes ar atsirastų tokia moteris, kuri nesidžiaugtų juos supratusi savaip — bet aš jų nenutylėjau. Labai malonu iš jūsų pusės, kad prisidėjote prie mano reikalų ir net, kaip nebūtų tai liūdna, padarėte įtaką mano sprendimų laisvei; bet, madam, — jei tokia įtaka tikrai buvo — o ji buvo — tai tiesiog buvo jūsų kaprizas — neskubėkit paprieštarauti — bet jis kilo iš protingos diskusijos, sandėrio, jei norite.

— Kam tokios stiprios sąvokos...

— Kad teisingai mane suprastumėt. Jūs esate neįprasta moteris — ar aš galėčiau atsisakyti malonumo pajusti įtampą, kuri, — jis kiek formaliai nusilenkė, — mums padovanojo keletą įdomių savaičių, kai bendravome? Aš tikrai negalėjau to padaryti.

— Jūs tais pačiais žodžiais tą patį pasakote...

— Taip tik atrodo. Reikia pajusti menkiausius niuansus, net jei jie būtų nemalonūs.

— Kiekvienas kalbos niuansas tėra šalutinis pagrindinio tono atspalvis.

— Puikiai pasakyta. Pagrindinis tonas yra dabartis — tema yra akimirka — valandos herojai, kad būtumėte patenkinta — jūs — valanda...

— Sofizmai...

— Kas būtų, jei pasaulyje nebūtų sofizmų — kaip kitaip parodytum esąs rimtas? Jei kada tenka pasaulį pamatyti kažkokiam svaiguly, lyg per rūką — panašiai kaip tą akimirką, kai jau nemiegi, bet ir dar neprabudai — ribos susilieja — viską matai iš kitos pusės — tavyje gimsta keistas jausmas, lyg norėtum įsileisti pasaulį į savo kūną. Ak, šitie filosofai, kurie taip niekino sofistus ir nerasdavo laiko nė pavalgyti, paskendę savo apmąstymuose — o, mes laimingieji sofistai — mes norime valgyti — visais pojūčiais jausti švelnų geltonų bananų minkštimą, stebėtis raudonomis vėžio žnyplėmis rūmų restorane Singapūre — ragauti šviesius prinokusių ananasų griežinėlius, beždžionės turėtų mums numesti kokoso riešutų — jos būtų priešistoriniai žiūrovai, sėdintys aplinkui — tai būtų lyg perspėjimas negalvoti apie praeitį — perspėjimas — per daug negalvoti apie metamorfozes...

Koks dieviškas alkio jausmas — kitaip mes dar šiandien sėdėtume medžiuose — alkis — amžinas alkis.

Jis pradėjo laužyti į gabaliukus vėžių žnyples — jie nebenorėjo užsiimti niekuo kitu — o Gema lupo bananus ir ananasus.

Leveletas nutarė Malakoje arba Diksono uoste pabandyti garlaiviu patekti į Sumatrą. Kadangi jis buvo netoli pakrantės, jau vakare galėjo patekti į vieną iš garlaivių. Kapitonas ir įgula buvo kinai. Gema ir Leveletas buvo vieninteliai baltieji laive. Kapitonas parodė jiems nedidukę patalpą, kurioje stovėjo tik keletas kėdžių. Viduje buvo labai karšta, galėjai uždusti. Spalvotieji keleiviai jau buvo patogiai įsitaisę denyje. Leveletas liepė tamilui ištempti du hamakus ir prasiskynė kelią per bruzdančią žmonių masę denyje. Braudamasis per minią užlipo vienam kinui ant rankos, ir tas sušnypštė kaip driežas, bet staiga nuščiuvo ir išsprogino akis į Leveletą. Leveletas apsimetė, kad nieko nemato, ir ėjo toliau; vis dėlto tvirtindamas hamakus atidžiai stebėjo tą kiną.

Leveletas pagelbėjo Gemai atsigulti ant siūbuojančio gulto ir pamojo tamilui prieiti arčiau. Jis davė nurodymą stebėti kapitoną ir iškart ateiti pas juos, jei pastebės ką įtartino. Tada išsitiesė ant gulto ir pasidėjo paruoštą revolverį.

Mėnuo apšvietė denį beveik dienos šviesa. Troškus, salsvas kvapas sklido deniu; kažkur sėdėjo kinai ir rūkė opiumą. Grandinės ir trosai ritmingai daužėsi į medį, tik variklis nepailsdamas ūžė vienišas naktyje. Tik staiga vienas šešėlis pakeitė savo vietą — šviesos spindulys apšvietė kažkieno tykiai sėlinančio nugarą.

Greitai pasirodė tamilas ir pranešė, kad kapitonas gyvai šnekasi su vienu kinu. Leveletas įsakė jam prižiūrėti Gemą. Po kelių minučių pasigirdo tylūs šiurenantys žingsniai. Atėjo kapitonas su dviem palydovais. Jie trainiojosi aplink kaminus ir bandė nepastebėti priartėti prie Leveleto.

Jis leido jiems priartėti, kol jie išlindo iš prietemos ir sustojo stipriai apšviesti mėnesienos. Tada jis sušnibždėjo: „Stop — hands up“.

Apstulbę jie pakėlė rankas. Jis tarė:

— Kas pasijudins, gaus kulką — kapitonas ateina pas mane — ko tu nori...

Geltonasis išsiviepė ir pradėjo kažką veblenti iš vyriausybės skelbimo, apie apdovanojimą, ir parodė į kiną, kuris jį atpažino.

— Kokio dydžio tas apdovanojimas? — paklausė Leveletas.

Kapitonas pasakė įspūdingą sumą.

— Meluoji, — tarė Leveletas, — aš tiksliai ją žinau. Dabar sakyk teisybę. Arba aš prarasiu kantrybę.

Įbaugintas geltonodis pasakė pusę to, ką prieš tai minėjo.

— Tu gausi šitą sumą iš manęs, bet turėsi likus valandai kelio iki Malakos išmesti inkarą ir valtimi nuplukdyti mane į krantą. Supratai?

— Taip...

— Tavo laimė. O dabar norėčiau, kad man niekas nebetrukdytų.

Kinai dingo. Leveletas atsikvėpė ir pasižiūrėjo Gemos pusėn. Ji miegojo ir nieko negirdėjo. Tada jis atidavė tamilui savo ginklą ir išsiuntė jį budėti toliau. Bet daugiau nieko neįvyko.

Brėkštant rytui valtis priplaukė prie kranto. Leveletas numetė šturmanui pinigus ir palaukė ant kranto, kol valtis apsigręš plaukti atgal. Tada jis atsisuko į Gemą: