Эрих Ремарк - Gema

— Yra daug sunkiau nei aš galvojau; visų pirma — daug nepatogiau. Jei kinai jau susiorientavo, bus neįmanoma ištrūkti iš uosto. Mes turime labai skubėti; kinai norės uždirbti dvigubą sumą ir jau Malakoje informuos anglus. O tie visada turi keletą sikhų karių, kurie gali mums sutrukdyti. Mums reikia keliauti per kalnus.

Pavyko nusisamdyti keletą nešikų — vieną virėją ir du singalus, taip pat keturis kinų darbininkus, kurie tempė jų mantą. Tamilas atvarė dviračius vežimaičius ir netrukus brėkštant giedrai dienai jie pajudėjo į kelionę.

Kavos plantacijos kirto jų kelią. Greitai pasirodė alavo kasyklos, kuriose kinai krepšiais ir maišais tempė į viršų rūdingą smėlį ir bėrė jį į iš lentų sukaltus kanalus. Stipriai šniokščiantis vanduo plovė smėlį ir atskirdavo smėlį nuo rūdos. Netoliese stovėjo mažos malkomis kūrenamos lydymo krosnys, kuriose alavas buvo išlydomas ir suformuojami ilgi metalo strypai. Kuala Lumpūre Leveletas papildė bagažą.

Karavanas pasuko į Kuala Kubą ir iš ten į kalnus. Jie pernakvojo viename bungale ir anksti ryte keliavo toliau. Gema savo kojas stipriai aprišo impregnuotais raiščiais, kad galėtų apsiginti nuo kraujasiurbių dėlių, kurių buvo visur, krūmuose ir ant žemės, — jos bandė prisisiurbti prie kiekvieno neuždengto odos lopinėlio. Pradėjo lyti, medžių viršūnės pasidengė dulksnos debesėliais. Leveletas žingsniavo šalia Gemos asilo ir laiku perspėjo Gemą dėl dėlės, kuri nukrito jai ant rankos ir bandė prisisiurbti — galėjo atsirasti sunkiai gyjanti žaizda. Jis pridegino dėlę cigarete, toji susirietė ir nukrito ant žemės.

— Man reikėjo išsiųsti jus į Saigoną... — tarė jis.

— Jūs per daug leidžiatės į sentimentalius prisiminimus.

— Priešingai. Aš jaučiu, kad artinasi nežinomas pavojus. Aš klastingai bandau įveikti manęs tykojantį priešą, nes šiuo metu jis yra viršesnis. Mane tai labai vargina. Bet jūs čia mažiau dėta, todėl ir kelionės nepatogumai jums tikriausiai atrodo didesni.

— O, ne — mane tai irgi vilioja... — tarė Gema ir perbėgo jį akimis.

Priešpiet kelionė ypač pasunkėjo. Karštis darėsi nepakeliamas, prakaitas žliaugė nepaliaujamai; Gema jautė, kad yra peršlapusi prakaitu iki paskutinio siūlelio. Leveletas prilaikė ją iš vienos pusės, o iš kitos laikė vieną iš singalų. Kai jie priėjo pakrantę, ji juokdamasi parkrito ant žemės ir pagalvojo, kad saulė ją dabar visiškai išdžiovins. Bet Leveletas taip ilgai pasakojo apie karštinę ir maliariją, kad ji net išsigando ir nusimetė peršlapusius drabužius. Tamilas atitempė metalinę dėžę su drabužiais, ir Gema apsidžiaugė, pajutusi priešingybių gėrį: Indijos džiunglėse taip gera jausti švelnų odą glostantį šilką, uosti angliškų kvepalų kvapą.

Drabužių pakeitimas pakėlė jos dvasią. Ji pašoko iš Palankino ir plepėdama žingsniavo šalia Leveleto.

— Kokia keista ta žmonių nuotaika, vidinė, susikaupianti iš vidinių sielos gelmių, bet susieta su išoriniais dalykais. Aš pakeičiu drabužius — jaučiu sausą šilką, įkvepiu aštrų skalbinių kvapą — ir esu laiminga...

— Tai viena iš subtilių gyvenimo ypatybių — susieti vienus dalykus su mažiau svarbiais — giliausius jausmus sujungti su paviršutiniškumu — kad tikintys faktais, būties geometrija, stropuoliai — oi, kokie jie stropūs — purtytų galvą ir netikėtų šiuo egzistuojančiu ryšiu — jie tvirtina, kad to negali būti. Todėl jie ir neranda rakto — ir niekada nebūna gyvenimo valdovai, o tik tarnautojai jam — vienas priekabus, kitas žvalus, trečias jaučiasi viršesnis už visus — bet tik toje savo tarnyboje.

Būtis priklauso instinktams, o ne logikai. Juokingiausia yra kai kurių menkystų pasipūtimas, kuriuo jie didžiuojasi, apie kurį nuolat galvoja. Jie tai vadina tam tikra filosofijos rūšimi ir savaip ją garbina. Lyg idėjos nebūtų svarbiausias dalykas, o jomis grįsta sistema turėklai piliečiams, žengiantiems siūbuojančiu gyvenimo tiltu, — jie to nesupranta. Nes, tebūnie pašventintas Buda, gyvenimas apsisaugo nuo to, kad jį suprastų kiekvienas papuolęs. O ką čia ir suprasti — čia reikia tik jausti. Juk yra tokių viliojančių dalykėlių — linksmų persikūnijimo komedijų — kelias visada prieina prie kokių nors durų. Kas nori eiti pirmyn, turi jas atidaryti. Jos masyvios ir sunkios, apkabinėtos sunkiasvorėmis spynomis ir skląsčiais — logiškai mąstantis menkysta atsitempia didžiausią įrankį, norėdamas tas spynas numušti. Bet durys nepasiduoda. Žinantis tiesą lengvai jas įveikia — jos spragteli ir atsiveria.

Tačiau — nereikėtų tiek daug kalbėti apie gyvenimą — kiti tai daro be atvangos...

Jis sušvilpė kaip koks miško paukštis, Gema įsiklausė, ar atskries atsakymas.

Gema suvokė, kaip tai atsitiko, iš kur išplaukė šitas jaunatviškas Leveleto polėkis — jame tikrai kažkas trūko ir išleido vaikišką naivumą — giliausiai paslėpti dalykai įgavo antrąjį veidą — tik viduriukas liko kaip buvęs.

Per užlietus ir užpelkėjusius ryžių laukus karavanas pagaliau pasiekė Mekongą. Kaimo seniūnas nuvedė juos į vieną bungalą. Bet jiems dar nepriėjus namelio, juos kažkas jaunu balsu angliškai pašaukė. Raitelis jojo iš krūmų, mosuodamas plačiabryle šiaudine skrybėle:

— Europiečiai — sveiki atvykę — jūs turėtumėte apsigyventi pas mane...

Jis sustojo ir prisistatė: Skraimuras; jis paprašė būti jo svečiais neribotą laiką ir iškart nusivedė juos į savo namus. Jam šūktelėjus iš namo išpuolė japonės tarnaitės, kurios atvykėliams parodė, kur galima nusiprausti. Vėliau Skraimuras aprodė jiems savo valdas. Kaučiuko plantacijose kaip tik buvo pats darbymetis. Medžio atplaišos kyšojo lyg medžio skeletas matytųsi per rentgeno aparatą. Alaviniuose dubenyse malajietės nešiojo pieno baltumo sultis į tam tikras sulčių surinkimo mašinas. Viena jų žvilgtelėjo į Leveletą.

— Kokia ji lanksti, — tarė jis Skraimurui.

Jis mandagiai pasikvietė ją prieiti ir įsakė būti pasiruošusiai, nes vakare turėsianti jiems pagroti. Ji greitai linktelėjo ir taip greitai nubėgo, kad net turėjo pasikelti sarongą.

— Ji padeda mums nuimti derlių, — tarė Skraimuras, — bet šiaip ji daugiausia būna namuose.

Nuošaliau nuo namų jis turėjo įsirengęs stiklinį šiltnamį, kuriame laikė gyvų gyvačių kolekciją. Jis atidarė duris; trenkė troškus karštis. Už storo stiklo šakų tankmėje kiurksojo šitų šliužų kamuolys ir šildėsi saulėje. Lėtai ir su dviprasmiškais ketinimais gyvatės kėlė mažas galvutes su akimis be vokų, rangė ilgą kūną. Gema ėmė suvokti, kodėl šie gyviai jai atrodo tokie nesuprantami ir baisūs: jie juk neturi nei kojų, nei rankų. Priešingai visiems žmogiškiesiems įstatymams šitie kūnai be galūnių sugebėjo siaubingai greitai judėti, siūbuoti apsivynioję medį ant šakos ir nepaisydami traukos dėsnių taip išsitiesti tarp medžių, kad savo kūnais sukurdavo naujus tiltelius nuo medžio iki medžio. Tai buvo labiausiai pritrenkiantys gyviai šlykščiausiu pavidalu. Tarp lapų kraupiai vingiavo anakonda; iš medžio šaknų gilumos į dienos šviesą lindo stabmeldžių garbinamos gyvataitės; toliau sustingusi ant šakos kabėjo boa; gražios kaip Liuciferis apie kamienus rangėsi karališkosios gyvatės.

Leveletas atkreipė Gemos dėmesį į centimetro pločio juodą juostelę, kuri gulėjo ant žemės. Bet tai nebuvo juostelė — ji sujudėjo.

— Cobra capella... — tarė Skraimuras, — pavojingiausia iš visų. Jos įkandimas reiškia mirtį.

Gyvatė artėjo. Leveletas dviem pirštais pabarbeno į stiklą — ji sukrutėjo ir šoktelėjo į priekį. Rudaodė ranka trenkė per Leveleto ranką; tai pribėgusi malajietė žiūrėjo į jį pakraupusi: