Эрих Ремарк - Gema

Pas jas sugrįžo skraimuras. Jis kažko paklausė kinės ir nusiuntė ją atgal. Ji greitai nuėjo spausdama talismaną prie krūtinės.

— Norėčiau pakartoti tai, ką jau sakiau anksčiau, — tarė jis, — jūs sužinosite, kas ką tik įvyko; jūs esate viena...

— Aš norėjau pabūti viena...

— Bet jūs nežinote...

— Nežinau...

— Aš nežinau, apie ką jūs. Todėl turiu jums pasakyti teisybę...

— O...

— Kad lengviau būtų galima pasiekti tikslą. Leveletas ir malajietė...

Ji paskubino jį:

— Kas taip pasakė?

— Taigi jūs nežinote. Liutseki matė juos kartu...

— Kur? Kas tai žino? — Gema susijaudinusi atsistojo priešais jį. — Labai svarbu, kad aš tai žinočiau! Aš turiu tai žinoti. Ar galėtumėt patikslinti?

— Malajietė manęs klauso. Po valandos ji jau girsis...

Gema išblyško ir ėmė kovoti pati su savimi. Ji tarė:

— Papasakokite man tai rytoj...

Ją užplūdo gėdos jausmas ir ji neatsisveikinusi nuėjo į savo miegamąjį. Bet ji neatšaukė savo paskutinių ištartų žodžių.

Gema visą dieną nematė malajietės. Leveletas su Skraimuru išėjo į medžioklę, nes netoliese buvo rasta žvėrių pėdsakų. Nieko nepešę abu vyrai grįžo namo, — Leveletas pakilios nuotaikos, o Skraimuras išblyškęs ir prislėgtas.

Skraimurui pavyko užtikti Gemą vieną. Ji pažvelgė į jį. Jis nusuko žvilgsnį, bandė kalbėti, neryžtingai kramtė lūpas, pagaliau iškėlė galvą ir suniurzgė:

— Ne — ne, — jis persimetė su ja keletu žodžių ir atlaisvino sarongą; tada išėjo ir paliko ją. Ji nusekė paskui, jis padovanojo jai keletą rupijų ir išsiuntė atgal.

Gema lengviau atsikvėpė.

— Aš dėkinga jums, — ji impulsyviai ištiesė jam ranką, jos akys blizgėjo, o veidas išraudo.

— Kaip jūs jį mylite, — sumurmėjo Skraimuras.

Ji nusišypsojo:

— Ką jūs žinote...

Gema buvo labai susijaudinusi. Ar Leveletas nesijaučia esąs laisvas? Kodėl jis neprasidėjo su malajiete? Dėl jos? Ji jautė, kad kyla skausmingos laimės jausmo banga. Bet ji suvokė, kad priešais laukia dar ilgas kelias ir kelionė; viskas gali ir nublankti, bet ji tyliai laukė ateities.

Šįvakar ji jautėsi neįprastai suglebusi ir beveik negalėjo kalbėti be ašarų. Skraimuras patyliukais ją stebėjo ir po pietų vėl išėjo į kaimą aplankyti sergančiųjų karštine. Leveletas peržvelgė brėžinius.

— Šitie planai daug svarbesni, nei aš maniau, — tarė jis, — pradedu suprasti, kodėl perspėtos visos stotys. Aš būtinai turiu juos saugiai nugabenti į Siamą. Rytoj mums reikia išvykti. Šitas Skraimuras, manau, jums taip pat nusibodo...

Jis pažiūrėjo į Gemą ir pastebėjo, kad jos akys sudrėko. Ji paėmė jo ranką ir priglaudė ją prie savo skruosto. Ji pasijuto saugesnė jausdama jo rankos šilumą.

— Jūs klystate... — švelniai tarė Leveletas, — aš nebuvau pas malajietę.

Ji linktelėjo ir nieko nepasakė.

— Bet ir jūsų išvados yra pirmalaikės.

— Tu negalėjai...

— Teisingai.

— Dėl manęs...

— Taip — ir seka logiška išvada, kuri prasideda žodžiu „taigi — puiku“. Kaip lengvai jūs pasukate įvykius sau palankia kryptimi! Ar jūs rimtai tikite savo išvadomis? Jums iš pradžių reikėtų pagalvoti priešingai...

— Žodžiai...

— Jūs prikišate man grubumą. Ar jūs manote, kad jei man būtų taip atsitikę, man būtų lengva pasielgti priešingai? Kad aš to atsisakiau, rodo jums, kad aš galiu atsisakyti net ir įspūdžio.

Ji įsižiūrėjo į jo veidą.

— Bet tai netiesa...

— Kaip norite. Jūs matote, kad ten, kur, anot jūsų, turėtų būti nelaisvė, priešingai, yra pati didžiausia laisvė. Tik reikia į viską teisingai pažiūrėti. O į šituos reikalus reikia žiūrėti mano akimis.

— Kodėl jūs man tai sakote...

— Nes nemanau, kad būtina tai nuslėpti. Kol kas...

Gema norėjo tikėti Leveletu: bet ji svyravo; ji žinojo, kad prie šitos ribos žodžiai dengia viską ir nieko. Ji bijodama pasekmių vėl turėjo vadovautis neišvengiamais dėsniais, juos išbandyti, nes tie dėsniai nepakenčia nieko pastovaus, tai — švelniausio griovimo dėsniai, kurių nesuprato praėjusių šimtmečių svajotojai. Jie paženklinti gerumo ženklu, nors neapima jokių kitų taisyklių kaip tų, kurios skirtos tik primityviai būčiai; tai poliškumo įstatymas, kuriam suteiktas beprasmiškiausias vardas: meilė.

Dar galima pridurti: meilė atveria bedugnę. O juk norėtum užversti ją šitos sąvokos gėlėmis, bedugnės kraterį apauginti sodais, bet praraja vėl žioji nuoga ir laukinė, ir nenumaldoma; į ją įpuls kiekvienas, kas patikliai per daug prie jos prisiartins. Atsidavimas reiškia mirtį; norėdamas išlikti turi bėgti. Po žiedus išskleidusiomis rožėmis slepiasi išaštrintas kardas. Bėda tam, kas per daug patiklus. Ir bėda tam, kuris bus atpažintas. Ne rezultate slypi tragiškumas, bet mintyse. Norėdamas laimėti, turi pralaimėti; norėdamas išlaikyti, turi paleisti. Bet ar čia ir vėl nesislepia toji paslaptis, kuri skiria žinantį ir pažįstantį? Ar žinojimas apie šitų dalykų tragizmą neleidžia jo įveikti? Pažinimas niekada nevedė prie laisvo pasirinkimo; jo ribos tikrovėje ryškiai apibrėžtos. Priežastys ir lemtis yra jo rodiklis. Žinančiam tikrovė tėra simbolis; už jo prasideda naujas ratas ir begalybė. Bet tai klastingas simbolis; nes dievai pokštauja ir gudrauja. Bet kiek žiaurumo yra jų pokštuose; kiek durklų paslėpta po gėlėmis. Kas yra dviprasmiškesnio už gyvenimą.

... vardas: meilė — fata morgana atvėrė amžinąjį lyčių egzistencijos vaizdą, skambėjo priesaikos, bet viena vis tiek keitėsi, tekėjo nenumaldoma srove: gyvenimas.

Kai jie plaustu perplaukė Lipio upę, pastebėjo, kad pateko į didžiausią vandens kanalų ir upių tinklą rytinėje pakrantėje. Aplinkui matėsi daugybė didesnių kinų trobelių tarp kavos plantacijų. Už Punjomo aukso kasyklų juos pasitiko džiunglės. Juos perspėjo būti atsargius. Nepaisydami perspėjimų jie iškeliavo, nes tigrai tikriausiai nepuls karavano dienos metu.

Rytas buvo gaivus. Aukštamiškyje ant medžių šakų rinkosi beždžionės. Povai lenktyniaudami bandė peršaukti papūgas. Didelės peteliškės ir žėrintys kolibriai nupleveno kažkur tolyn į miško gilumą. Netrukus krūmai darėsi tankesni, o takelis siaurėjo. Saulė kopė vis aukščiau.

Už krūmų pasigirdo trepsėjimas. Šernų pulkelis kirto jiems kelią. Melancholiškai iš už šakų į juos pažvelgė buivolas — kas žino, iš kur jis atėjo. Atviresnėje vietoje jie padarė pertraukėlę. Vienas iš nešikų eidamas pargriuvo ir susižeidė ranką. Leveletas norėjo ją aprišti.

Gema paėjo keletą žingsnių atgal: ji norėjo apžiūrėti vieną didelę gėlę. Tik staiga kairėje pasigirdo trakštelėjimas. Ji pažvelgė į šoną, bet nieko nepamatė. Kai jau buvo benusigręžianti, šakų tankynėje pastebėjo dvi žaliai fosforines švieseles. Už jų buvo kažkas kvėpuojantis, judantis, panašu į margą leopardo kailį.

Ji negalėjo žengti nė žingsnio. Sustingusi žiūrėjo į tas siaubingas akis. Leopardas urzgė ir trankė uodega žemę. Žiaurus pasaulis, kuris degė tose akyse, privertė Gemą pakraupti, jis išsiveržė iš tų akių kaip viesulas ir įtraukė ją į savo sūkurį. Ji nesipriešino, svyruodama artėjo tenai, pašiurpusi laukė puolimo, jos valią atėmė tasai galią spinduliuojantis kailis, kuriame žibėjo pražūtis.

Vienu šuoliu leopardas stryktelėjo atgal ir nubėgo. Jam bėgant krūmai lūžinėjo. Gema vieną akimirką dar stovėjo be žado. Netrukus sąmonė sugrįžo, ir ją perpylė šalta banga nuo stuburo iki pat pėdų, ėmė krėsti drebulys, baimė apakino; Leveletas sunkiai iš jos išgavo, kas atsitiko.