Эрих Ремарк - Gema

— Tu nenorėjai manęs išleisti?

Jos širdis nustojo plakusi, ji laukė šio atsakymo. Tada vėl ėmė plakti, skausmingai gerklėje, garsiau nei mašinos variklis. Leveletas atsisuko ir tvirtu balsu tarė:

— Ne.

Kraujas suplūdo Gemai į veidą. Jos galvoje susiformavo ryškus plastiškas vaizdas, kurį, atrodo, galėjai paliesti, šviesus, ramus, didėjo — tamarindų šakelė žvakių šviesoje — šiluma — vietnamietiška naktis už lango — balsas — dvi ramiai padėtos rankos — aš likau — pralaimėjau ir turėjau jus užstatyti. Kolinas laimėjo — jūs rytoj su juo žaisite polą — traukinys lėkė į tamsią nakties košę — kupė kamputyje sėdi ji, suglumusi, bėganti nuo bandančių ją valdyti, bet kuo toliau bėga, tuo labiau pasiduoda...

Vaizdas greitai dingo, jį prarijo šita banga ir ūžesys galvoje, tikrovė atėmė kvapą: jis rizikavo savo laisve, norėdamas ją pasiimti — išgelbėti ją nuo jos įsipareigojimų...

Stipriai susijaudinusi ji suprato tik viena: jis buvo surakintas, nelaisvas, kažkas buvo stipresnis už jį, brovėsi į jo vidų, primetė jam savo taisykles, buvo jėga, buvau aukščiau už jį, buvo čia — pasaulis. Jis užgriuvo, purtė jį paėmęs už pečių: „Tu“ — liepsnojo, svilino liepsnomis jo veidą: „Tu...“

Jo veido bruožai išdavė didelę įtampą. Bet jie pasikeitė. Pabėgimo karštinė įsismelkė į kiekvieną nervą, privertė jaudintis ir sukilti visus laukinius instinktus kaip dar niekada nebuvo atsitikę — jo budrumas sustiprėjo ir svaigino.

— Taip, — šaukė jis, — taip, aš nenorėjau, kad jis tave liestų — tas lipnus vabalas...

Stabdžiai sudžeržgė kaip pjūklai, mašiną bloškė į šalį, truktelėjo, ji sustojo, variklis staugė, pokšėjo, kosėjo. Leveletas iššoko iš automobilio ir ėmė šalia kelio pilnu glėbiu rauti krūmų šakeles, žoles, žiedus, vyteles, viską, kas papuolė po ranka, tada atitempė atgal, sumetė į mašiną, mėtė ant Gemos, nubėgo atgal, atnešė dar daugiau, viską metė ant Gemos, sušuko:

— Aš sumesiu visą mišką į vidų — aš paslėpsiu tave po pasauliu... — atitempė išrovęs kažkokį krūmą, panėrė veidą gilyn tarp šakelių ir staiga pradėjo staugti lyg jaguaras.

Gemos galvoje staiga blykstelėjo mintis; ji norėjo ją sulaikyti, užspausti, bet ji nepasidavė valiai, brovėsi laukan, buvo stipresnė už bet kokį stipriausią jausmą, už laimės pojūtį, nubloškė sielą į pašėlusio sūkurio vidurį, ji nenorėjo, bet toji mintis tiesiog rėkė, perrėkė ją kiaurai, ji buvo melas, Gema suprato tai, bet negalėjo nieko padaryti, tas jos galvoje kirbantis sakinys užblokavo kitas mintis, buvo svetimas, bet ji vis tiek jį ištarė:

— Bet aš būčiau tai padariusi...

Leveletas pagriebė jos rankas, kažką sušnypštė jai tiesiai į veidą, į akis — tamsoje perskverbdamas žvilgsniu jos akis, praradęs žadą išspaudė:

— Man.

Automobilis, rodos, irgi drebėjo, kažkokia geležinė letena laikė Gemą už pečių, balsas kriokė tiesiai į jos sąmonę, galingas kaip jūra, šėlo ir ūžė kaip viesulas — atgriaudėjo:

— Ne — dėl manęs — ne.

Leveletas nustūmė ją prie mašinos, kumščiais daužė variklio dangtis, rėkė perkreipęs veidą, baltas ir nevaldomas:

— Tu meluoji...

Gema prisispaudė prie dažyto paviršiaus. Ji slinko tolyn nuo to šėlstančio gaivalo žmogiškuoju pavidalu, pajuto ranką ir staiga sušuko mistinio džiugesio šviesoje:

— Viskas! Pralošei! Aš palieku tave! Aš laisva! Laisva! Tavo kelias atviras!

Leveletas vienu šuoliu įšoko į automobilį ir iškart paspaudė stabdžius ir akceleratorių. Mašina trūktelėjo, pračiuožė kelio pakraščiu, ratai prasisuko:

— Dar niekad — dar niekad — tai mano kelionė ir mano kelias, — sušuko Leveletas stūgaujant motorui.

Gemos žvilgsnį kažkas nusuko į kitą pusę. Kelio gale buvo matyti šviesos kamuoliukai, skrodžiantys naktį, dvi piktos, žėrinčios akys, automobilio žibintai — jai atėmė žadą — automobilio, kuris juos persekiojo.

— Jie atvažiuoja, — parodė ji. Jis irgi pamatė, susiplūdo, nusijuokė, kažką nerišlaus surėkė — ji prisispaudė prie jo krūtinės, neatplėšdama žvilgsnio nuo kyšančio spidometro.

— Pirmyn, greičiau — greičiau...

Beprotišku greičiu pro šalį į nežinomybę švilpė gamta. Šikšnosparniai trankėsi į automobilio stiklą, naktiniai drugiai kaip vėjo nuplėšti lapai pleveno tolyn, mašina galėjo praryti kiekvieną, kas pastos jai kelią, milžiniškas, antgamtiškas darinys, kuris veržėsi į naktį kaip plėšikas į moterų miegamuosius su žibintu, skubėdamas, apakindamas žibinto šviesa pasimaišiusius jo kelyje. Gema jautė, kaip už jos lekia mirtis, kaip ji juos persekioja, bando pasivyti, pasaulį dengia šešėliais, debesys, audra, žaibai ir pražūtis, — pavojus — pavojus — pavojus!

Ji atsigręžė; atstumas padidėjo. Ji prispaudė galvą prie Leveleto smilkinių. Jis kažin ar ką jautė, jį buvo užvaldžiusi ta jėga, kuri tempė jį pirmyn, vertė skubėti, jis pasidavė jai, jautė artėjant neišvengiamos pražūties audrą, visas jo gyvenimas buvo nieko nevertas prieš šitą akimirką, kuri krito ant jo nesibaigiančia upe, traukė jį gilyn, pamažu leido į bedugnę, plukdė upe, per kurią nėra tilto, kurios niekas neužtvers jokia užtvanka, jis pats save užstatė kažkokiame magiškame žaidime, jis šveitė savo gyvybę į ugnį, vardan liepsnos, įsiliepsnojo, pasiekė aukščiausią tašką, rėkė, nežiūrėdamas, vėjas draskė į skutelius jo ištartus žodžius:

— Ką tu apie tai žinai — tu buvai mano įtampa — ir pavojus — aš tave tokia paverčiau — mano didžiausia įtampa ir mano visiškai neišvengiamas pavojus — ką tu apie tai žinai — nieko baisesnio daugiau nėra — kaip šitas — taip — šitas sutriuškinimas...

Už nugaros pasigirdo šūviai. Skambtelėjo kulka, atsitrenkusi į metalą. Dusliai nuaidėjo. Šūviai naktyje — alsavimas į kaklą — jis pasikėlė prie vairo — dar stipriau paspaudė akceleratorių, tik viena ranka laikė vairą, kita arčiau savęs spaudė Gemą, glaudė prie savęs, ji bejėgė glaudėsi prie jo — jie pašėlusiu greičiu skriejo tolyn.

Kelias buvo tiesus; motoras griaudėjo, jie lėkė šituo tiesiu kaip styga keliu kažkur tolyn. Automobilis kratėsi per duobes, kelis kartus labai aukštai pašoko, susiūbavo, vėl atgavo pusiausvyrą ir švilpė toliau. Už jo sekė kiti du žibintai, virš kurių aidėjo šūviai į naktį.

Leveletas pažvelgė į ją. Gema sėdėjo įsikibusi į jo ranką, apglėbusi kaklą, kažką vapėjo. Jo jausmų ugnis dar ruseno. Jis paleido Gemą ir griebė ginklą. Šaltai ranka apglėbė rankeną. Tada šovė. Šūvis tūkstančiais balsų atsiliepė iš gūdaus miško. Leveletas paleido vairą, mašina važiavo savarankiškai, pasikėlė aukščiau, kažką surėkė ir vėl šovė. Gema spazmiškai apglėbė ir laikė jo koją, pabandė jį pasodinti, bet jis nuspyrė ją į šalį, — šovė, šovė, dar, šaukė, skambiai kažką, ir vėl šovė, dar ir dar, į neatstojančias akinančias švieseles, į tuos du šviesos upeliukus, kurie susiliejo ir virto viena grėsminga siena, šovė, šaukė, surėkė, numetė, vis dar stovėdamas, mašina irgi sustojo, ginklą į vidų — susvyravo — bloškėsi atgal, susmuko, galva dusliai trinktelėjo į mašinos apmušalus — Gemos rankomis tekėjo kažkas šiltas — ir nešantis mirtį, ji jautė, kad tai kraujas — kraujas — ir tada neteko sąmonės.

Epilogas

Su ryto vėjo dvelksmu ėmė busti diena, su saule ji kopė aukštyn ir aukštyn už kalnų, kol pasiekė zenitą ir ėmė spindėti virpančia šviesa, siekiančia toliausius horizontus. Kai kur kalnuose siaurais ruoželiais dar buvo sniego; bet tik ant viršūnių. Vidurdienį sniegas taip smarkiai spindėjo, kad galėjo apakinti, lyg iš saulės būtų kilęs jis, o ne jos atspindys. O kai vakare kalnus aptraukė nakties šydas, jis dar kurį laiką švytėjo tolumoje, kol atidavė visus šviesos likučius ir pamažu išblėso.