Эрих Ремарк: Gema

Tada galų gale atslinko naktis; ir ko negali padaryti diena, sugeba atlikti ji: ji mokėjo sujaudinti širdį. Buvo tokia tamsi ir bekraštė, negalėjai aprėpti jos ribų, ji buvo begalinė, ji buvo už visko; galėjai jai atsiduoti, paskęsti joje, pasiklysti, net nežinodamas, kur eini. Ir kuo arčiau prie jos sėlinai, bandydamas su ja susilieti, tuo įnirtingiau ji bėgo nuo tavęs — nuo nežinomų užjūrio pakrančių namolio grįžo abejonių ir nesibaigiančių klausimų laivai, prikrauti susitaikymo.

Tarp pažinimo ir pasaulio atsirado rūkas, minkštas, — jis trukdė susijungti jiems abiem; lyg pagalvė. Viskas tirpo, prarado kontūrus; paviršiai skaidrėjo ir nyko. Daiktai bandė pasitraukti.

Šį daiktų nykimo procesą Gema matė; ypač stipriai jis veikė ją, kai paviršius užliedavo vos blyški prieblanda, kokia būna tarp dienos ir tropinės nakties. Prietema sustūmę daiktus į vieną visumą, nuvalė nuo jų viską, kas pažįstama, privertė juos pereiti į pirmykštę būseną, tapti šešėlių abstrakcijomis, nekeičiamomis, pasidaryti svetimais ir nesuprantamais. Jie buvo šalti ir nepajudinami, nors gyveno ir galėjo judėti, jie vis tiek liko svetimi, nuošalyje.

Gema ramiai gulėjo ant ištiesiamo gulto ir žiūrėjo į langą. Kai tarnaitė jai pataisė pagalvę ir tyliai pasišalino, su jos tyliais žingsniais pamažu pranyko ir visi priežastiniai ryšiai. Ji jautėsi pakylėta, tai buvo kažkas daugiau nei paprastas prisiminimas, to ji bijojo dieną ir kuris dar slėpėsi kažkur netoliese, fone. Ji nenorėjo pabėgti nuo jo, nes tada tikrai būtų įkliuvusi į jo žabangus. Kadangi ji tai žinojo, ji nusileido ir atsidavė prisiminimams.

Bet dabar, kai ji jau buvo pasirengusi, praeitis pati ėmė trauktis nuo jos. Nesibaigiančiu srautu tekėjo vaizdas po vaizdo; tačiau nė vienas nedrįso iššokti iš šitos virtinės ir pabandyti ją užvaldyti. Epizodai sekė vienas kitą, kol pagal nežinomą taisyklę susijungė į vieną ištisą vaizdą, kuris egzistavo kažkur paraleliai, ir ji nenorėjo jo pripažinti savu, pažįstamu. Jis laikėsi jos viduje, jos jausmai įsiaudrino ir ėmė rezonansu skambėti — bet čia buvo ir tokių kampelių, kurių nė nežinojai esant ir kurie čia nedalyvavo, bet kuriuos ji instinktyviai jautė egzistuojant — jie iškils vieną dieną kaip koralų atolai iš įsibangavusių marių ir ims viską valdyti, visur viešpatauti. Ji pasitikėjo jais aklai ir besąlygiškai, ji jautė, kad šitos paslaptingos jėgos jau kyla iš sielos gelmių, todėl visiškai ramiai atsidavė savo praeities viešpačiui.

Ji kelioms savaitėms liko Nuvaro Elijo kalnuose ir daugiau nematė nė gyvos dvasios, išskyrus savo tarnaitę. Vakaras iš vakaro ji sėdėjo savo krėsle ir stebėjo, kaip kuriasi ir keičiasi pasaulis už lango. Tylėjimas buvo viskas — kas tylėjo, galėjo pažinti pasaulį, o kas kvėpavo — įvykių prasmę.

Vieną vakarą jos sąmonę persmelkė mintis, kad ji tai jau patyrusi anksčiau: daiktus ir jų mistiką. Ji pasijuto saugi, lyg sugrįžusi namo — ją vėl sveikino seniai pažįstamas kelio ženklas, rodantis teisingą kelią.

Pasaulis dingo už stiklinės pertvaros. Nebeliko vertinimų, net paties paskutinio, anapus etikos. Pasimatė paprasčiausia iš visų tiesų: viskas yra gera ir teisinga. Kas ja sekė, niekada neklydo. Kas pasiklydo, rado pasaulį. Kas rado pasaulį, rado save. Kas save jautė, galėjo iškilti aukščiau visko ir pasiekti amžinybę. Visada jautei tik save.

Važiuodama atgal Gema keletą dienų apsistojo Kandyje. Nors ji gyveno atsiskyrėlišką gyvenimą ir vengė žmonių, paskutinį vakarą nutarė apsilankyti šventykloje. Paskendusi savo mintyse klausėsi monotoniškų minios maldų ir lėtai perėjo salės viduriu. Staiga prieš ją išdygo žmogus geltonais apdarais. Ji pažino vyriausiąjį kunigą ir prisiminė, kad jis jai yra sakęs, jog ji ir vėl čia atvyksianti. Ji nesidžiaugė šituo susitikimu — vieta nekėlė jokio noro bendrauti, bet ji pakluso akimirksniui. Kunigas ėjo priešais ją į biblioteką. Ji atsisėdo ant akmeninės atbrailos. Pažvelgusi į lamos veidą, pagalvojo, kad matė jį lyg prieš kelias valandas, tačiau šįkart daiktai atrodė labiau nutolę, svetimi ir antrarūšiai.

— Tikintieji Tibete, — pradėjo lama, — turi seną paprotį, kurio nesupranta vakariečiai ir todėl dažnai iš jo juokiasi. Jie šimtus, tūkstančius, galybę kartų suka savo maldos malūnėlius ir kartoja vieną ir tą patį sakinį: Om mani padme hum. Vakariečiai po savo baltomis kaktomis turi tokį žvėrį, kurį vadina mąstysena ir kuris vis dėlto yra niekas. Nes Rytuose taip pat mąstoma — ir giliai mąstoma — kokia iš visų religijų nėra kilusi iš Rytų — bet rytų kraštų gyventojai neturi to žvėries, kuris tik trukdo pasiekti prasmę. Tam jie turi susimąstymo gebėjimų. Tibeto maldų vienodumas, kurį niekina vakariečiai, yra susimąstymo pagrindas. Kas pripildo daiktus savąja valia, verčia juos judėti, kol užtenka jėgų; kai jų nebeturi, viskas baigta. Kas atjungia savo sielą ir tampa abejingas aplinkai, dalyvauja daiktų pasaulyje ir jaučia vidines daiktų pasaulio taisykles. Jis įeina į uždarą ratą ir niekada nepasiklys ar prieis kelio galą. Visi vakariečiai tokie pasipūtę.

— Bet aš priėjau kelio galą, — tarė Gema.

— Kiekviena pabaiga kartu yra ir naujo pradžia. Jūs tikite pabaigos egzistavimu ir galvojate apie ją, visi vakariečiai mano, kad jei su šituo menkaverčiu daiktu, mąstymu, viską pamatavo ir tai nėra padaloma arba nuo jų pasitraukė, vadinasi, tai jau pabaiga. Jie taip pat tvirtina, kad mirtis, stipriausia formos kaita ir perėjimas į kitą lygmenį, yra pabaiga. Vakariečiai nori viską suvokti; jiems sunkiai sekasi suprasti, kad mąstysena ir logika skirti tik kasdieniam gyvenimui, o ne, kaip jie sako, metafizikai ir transcendentiniams dalykams. Jie turi ir teisingai naudojasi gyvuliais, apie kuriuos nešneka visos beširdės vakarų religijos: maisto ieškojimui, būties užtikrinimui ar gynybai. Bet gyvenimo srovės teka ir skverbiasi giliau; kas būtų pasaulis, jei jis būtų suprantamas ir apčiuopiamas iš žmogiškųjų pozicijų...

Jis pasižiūrėjo į ją ramiomis akimis:

— Kai kurie gyvenimai vyksta lygioje vietoje; todėl jie irgi plokšti — o štai kai kurie būna kalnai ir kalvelės — jie kyla aukštyn — aukščiausia viršūnė yra paskutinis dalykas, kurio siekiama — kai kurie gyvenimai užsidaro rate — jie vyksta rato ribose, kurį uždaro ir kai mano, kad už jo ribų daugiau nieko nėra, staiga patenka į naują ratą. Tai gyvenimai be nuosavos praeities, jie atsiranda iš vakardienos pelenų. Šitiems gyvenimams nesvarbus pažinimas, kuris kitiems yra viskas — juos valdo mistiški dėsniai, jie tvirtai kažkur giliai prirakinti. Toks gyvenimas priklauso ir jums. Kai jūs tąsyk prieš keletą mėnesių buvote čia atvykusi, aš pamačiau, kad jam pereinant į naująjį ratą, jūs ir vėl čia būsite. Jūs atėjote — laiko pranašystės išsipildė — prasidėjo naujasis ratas...

Gema pažiūrėjo į jį sunkiu žvilgsniu:

— Aš žinau, tai jau negrįžtamai toli — taip pat žinau: jei tas ratas sugrįžtų, aš nežinočiau, kaip elgtis, aš jo beveik neprisimenu, savo ankstesnio gyvenimo — bet kas man taip slegia širdį?

— Prieš keletą dienų Kolombo dangų užtraukė juodi debesys. Užgriuvo audra, ji šėlo, bangos kilo sulig palmių viršūnėmis. Bet kitą rytą dangus ir vėl buvo giedras ir žydras, kad galėjai pagalvoti, jog niekada ir nebuvo audros — jei iš tikrųjų nebūtum jos patyręs. Tačiau jūra vis nerimo ir kėlė aukštas bangas. Oras buvo šiltas ir ramus, be menkiausio vėjo — galėjai savęs paklausti, kodėl gi jūra nerimsta? Vis dar nerimsta? Ir taip galėjai paklausti. Jūros turi išsibanguoti. Tai tvenkiniai greitai nurimsta.