Эрих Ремарк - Gema

Jis pakilo:

— Pas mane retai atvyksta vakariečių. Kiekvienas, kurio gyvenimą perskrodė jūsiškis likimas, jau yra paženklintas. Jis padėjo jiems per nebylystę pasiekti tylėjimą. Nebylystė: negali kalbėti; tylėjimas: esi anapus žodžių...

Amžinybė yra nuolatinė kaita. Gyvenimas yra amžinas. Gyvenkite jį taip, kaip jis gyvena jumyse. Tai nėra taisyklė — tai yra pradžia — bet pradžia tai jau yra daug — ji uždaro ratą — o ko gi daugiau dar trūko tam ratui.

Kolombe Gema naktį pabudo pažadinta kažkokio krabždesio. Ji įsiklausė į svirplių griežimą ir pagalvojo, kad galbūt tai buvo driežas, kuris įšliaužė į kambarį ir netikėtai nukrito nuo sienos, bet garsas staiga pasikartojo. Jis skambėjo kaip atsargiai ir nedrąsiai žengiamas žingsnis, po kuriuo braška grindys. Garsas sklido iš šalia esančio kambario.

Gema pasiėmė savo ginklą ir tyliai praskleidė užuolaidas, norėdama pažiūrėti, kas ten yra. Nieko nebuvo. Bet baltas metalinis langų tinklelis buvo praskirtas, žiojėjo tamsus plyšys. Ranka iš lėto stūmė langinę į šoną, tada įsikabino į palangę, pasirodė galva, po to kūnas. Keliais žingsniais įsibrovėlis nubėgo prie sienos nukabino ir ėmė vynioti kilimą.

Gema įsižiūrėjo, staiga padėjo ginklą į šalį ir nuėjo į tą kambarį. Žmogysta staigiai atsisuko tarsi pasiruošusi puolimui — iš išlavintų kūno judesių ji suprato, kad neklydo: tai buvo kreolas.

Jis buvo pritrenktas. Ji įjungė šviesą. Šviesa užliejo sceną. Kreolas instinktyviai griebė pusiau suvyniotą kilimą ir bandė trauktis prie lango, norėdamas išmesti kilimą. Bet Gemos gestas sustabdė jį nuo šito. Ji rimtu veidu pažiūrėjo į jį. Po pažastim jis turėjo pasikišęs žaliąjį maldų kilimėlį, kurį kažkada buvo padovanojęs Gemai.

— Jūs mane aplenkėte, — tarė Gema, — aš vis tiek norėjau atvežti jums kilimėlį po kelių dienų. Aš išvykstu į Europą.

— Jūs nebesugrįšite.

— To aš negaliu pasakyti.

— Jūs norėjote kilimėlį man...

— Jis buvo jūsų nuosavybė. Aš dėkoju jums, kad jūs pirmiausia paklausėte apie mano kelionę ir tik po to apie kilimėlį. Aš moku tai įvertinti.

— Ar jūs norite jį man grąžinti? — nesuprasdamas perklausė jis.

— Aš norėjau pristatyti jį jums atgal, nes jis priklauso jums. Tai pateisina ir šitą situaciją...

— Jūs neturėtumėte galvoti, kad čia yra kažkas kita, pavyzdžiui, jo vertė, ne, aš ne dėl to tokiu būdu norėjau jį susigrąžinti. Jūs taip ir nepagalvosite. Ir kita priežastis, apie kurią nekalbėsiu, nepaskatino manęs jį sugrąžinti. Aš paprasčiausiai negaliu be šito kilimėlio gyventi — aš turiu ji atgauti.

Gema tarė:

— Jums nereikia nieko aiškinti. Jūsų šiandieninis vizitas rodo, kad aš tuomet jus ne visai gerai pažinau. Atleiskite man dėl to. Man labai džiugu matyti jus vėl susitvardžius po šitos išdaigos — aš kalbu visai ne ironiškai. Nežiūrėkite į mane iš padilbų.

— Jūs keistas žmogus.

— Palikime psichologinius traktatus — kad aš geros nuotaikos, šiek tiek vaikiškai džiaugdamasi skiriuosi su Indija, yra šito jūsų apsilankymo išdava. Aš dėkoju jums už tai.

Gema liepė nunešti savo lagaminus į šviesius didžiuosius kambarius. Pro platų buvusio vienuolyno langą atsivėrė vaizdas nuo Italijos lygumos iki pat kalnų virtinės, kurios nyko tolimuosiuose horizontuose. Ežero atšaka įsirėžė į šį paveikslą kaip sidabrinė luobelė. Dulkėtu vieškeliu kaitinant popiečio saulei judėjo asilų traukiami vežimai. Kartais asilus išgąsdindavo atkriokiantis sunkvežimis, jie prisispausdavo kelkraštyje, o jų šeimininkai įnirtingai gestikuliavo. Blyškiai spindintys varpai virš užpakalinio refektoriumo kvietė mišioms. Patarnautojos pradėjo sakyti felissima notte.

Gema krovė viską iš lagaminų ir kišo daiktus į spintą; ji norėjo čia likti ilgam. Niekas jai nepadėjo, nors ji ir prašė. Artėjo vakaras. Ji liepė netrukdyti, įsitraukė į tvarkymo, dėliojimo ir rūšiavimo darbus. Pajudinus medžiagos ritinius iš Kantono ir Birmos iškrito mažas į žalią šilką įvyniotas paketėlis. Ji nevalingai jį išvyniojo. Tai buvo knyga rausvais odiniais viršeliais. Spynelė — iš graviruotų filigraninių falo ir kaukolės. Raidės buvo užrašytos tušu; inicialai įmantriai išdailinti. Kiekviena iš septyniolikos dainų, kurios buvo knygoje, turėjo savo iliustraciją. Į akis krito mėlyna spalva. Tai buvo senas Abu Nuvaso „Divano“ leidimas, kurį ji nusipirko Kaire prieš trejetą metų. Šiandien ji pirmąkart nuo to karto vėl laikė šią knygą rankose...

Gema nuėjo su knyga prie lango. Dangus buvo nusidažęs vakaro spalvomis, horizonte ryškiai raudonai; jį sudarė keli sluoksniai, kurie palaipsniui šviesėjo iki obuolių žalsvumo ir žadeito spalvos zenite. Lauke buvo ramu.

Gema lapas po lapo vertė plonos knygos puslapius lyg kiekviename jų būtų pavaizduotas jos gyvenimo epizodas. Ji susimąsčiusi užversdavo lapą ir, kai užvertė tomelį, jai pasirodė, kad užvertė kažką daugiau.

Nieko neatsitiko, bet jai pasirodė, kad ją aplankė nuostabi paguoda ir labai svarbus išgyvenimas. Bet ji negalėjo nieko prisiminti, nors tai buvo ką tik. Gal, susimąstė ji, tai branda: kaip vaisiaus, kuris savaitėmis per didžiausias audras iškabojo ant šakos ir vieną dieną, esant visai ramiam orui, atrodo, visai be priežasties ėmė ir nukrito — atėjo jo laikas. Buvo ne visai taip — bet šitas vaizdas įstrigo jos sąmonėje. Ar kas sugrįžo? Ar atsirado kas nauja? Kas nuskambėjo taip pažįstamai sodriai? Ko reikėjo tai šilumai, kuri tekėjo jos venomis? Kam skirtas šitas lengvas laimės pojūtis jos kraujyje?

Ji paėmė knygą ir vėl padėjo ją šalin. Ji sugrįžo pas ją — po trejų metų. Ji visai buvo pamiršusi apie šitą knygą — bet ji visada buvo šalia — o šiandien sugrįžo į jos rankas. Gema nemėgo simbolių, bet staiga ji suvokė: viskas sugrįžta...

Narcizų pievos buvo apšviestos švelnia šviesa. Liekni augalų kotai stovėjo tiesiai kaip sargybiniai ir laikė sunkius žiedus. Drugiai godžiai gėrė žiedų nektarą; vabalai tingiai ropojo stiebais. Auksiniai ir žalsvi sparneliai mirgėjo augalų tankynėje. Bitės zvimbė kaip mažučiai vargonai.

Gema įsijautė, kaip jos kūnas žengia žingsnį. Ji jautė kojas, kurios lietė žemę, pėdas, kurias statė, švelnų pado išlinkimą. Keliai lankstėsi pagal jos eisenos taktą. Klubai laikė jos nugarą ir siūbavo tokiu pačiu ritmu kaip ir pečiai. Koks malonumas pakelti galvą arba ją atlošti — jausti dvelksmą ant veido.

„Gyvenimas yra viskas, — ėjo Gema: ji to nepagalvojo, ji tai ėjo, — gyvenimas yra viskas — Aš jaučiu — dieviškas jausmas — pasaulis yra jaunas kaip aš — kol aš save jaučiu, pasaulis stovės — kol aš gyvenu Save, gyvensiu Visus...“

Už pievos tęsėsi miškas. Ąžuolai atrodė sunkūs — jie buvo iškilę aukščiausiai už visus medžius. Už jų buvo įsispraudę jauni medeliai. Pomiškis — išsikeroję krūmokšniai — viską lietė jos koja. Ten pat matėsi išvirtę medžių kamienai. Ant jų jau augo grybai ir vijokliai. Miškas augo — ir augo, stipriai, gyvai, energingai. Jis augo ir augo...

Gema užuodė žemės kvapą — ir žolių. Ji atsilaužė medžio žievę ir papuošė ją. Pakilo vėjas. Iš žemės kilo naujas metas. Viskas buvo pradžia. Gema dabar žinojo viską. Ji nuleido galvą...

Ar kažkas šalimais nesakė: „Aš pradedu — aš pasiruošęs...“?

Redakcijos pastabos

Iki šiol nepublikuotas romanas „Gema“ tikriausiai buvo sukurtas tarp 1923 m. pavasario/vasaros ir 1924 m. pavasario/vasaros. Recenzijų, pasisakymų ar nuorodų į šį romaną, jo atsiradimo prielaidas ir tekstą nėra žinoma. Datos nustatytos pagal Remarko palikime Niujorke (Remarque-Collection, R-C 1.156) išlikusius rankraščius; bet rasti dar ir seni rankraščio likučiai — tekstas parašytas ant laikraščio Echo Continental skiaučių. Nuo 1921 m. rudens iki 1924 gruodžio 31 d. Remarkas buvo šio laikraščio redaktorius Hanoveryje. Laikraščio skiautės labai sudriskusios, todėl sunku identifikuoti ir Jozefo Viera straipsnį „Iš „juodųjų“ kaučiuko augintojo prisiminimų“. Šis straipsnis buvo išspausdintas ne tuo metu, kai Remarkas buvo atsakingasis Echo Continental redaktorius. Todėl galima spėti, kad šie rankraščiai atsirado dar iki 1923 m. birželio.