Эрих Ремарк - Gema

Tačiau Gema jautėsi išsiblaškiusi ir greitai pavargo. Iš kitų kambarių sugrįžo lošėjai ir pamažu atsisveikino. Leveletas davė tamilui dar keletą nurodymų ir atsisuko į Gemą:

— Atleiskite — man dar reikia kai ką parašyti; jūs tikriausiai jau pavargote ir norite eiti namo. Tikiuosi, kad ryte, jums gerai išsimiegojus, galėsiu palinkėti labo ryto.

Tamilas sutvarkė baldus. Dirbdamas žvilgčiojo į Gemą ir žybčiojo akimis. Ji buvo paskendusi mintyse. Jis atsargiai šmirinėjo tarp baldų. Neryški šviesa metė ant sienų groteskiškai išdidintus šešėlius, leido jiems žaismingai pūstis ir vėl susitraukti. Gema pastebėjo tai ir nejudėdama sekė akimis šešėlių žaismą. Tamilas sustojo ir liūdnai pasižiūrėjo į ją.

Ji irgi pamatė jį ir pamojo jam prieiti arčiau. Ji paglostė jo šiurkščius plaukus. Ji buvo be galo pavargusi, išsekusi, bet apimta stebuklingo nuoširdumo:

— Laikas eiti miego, taip, taip...

Ji pakilo laiptais į viršų, kur buvo Leveleto kambariai. Kiekvienas žingsnis buvo toks sunkus, lyg ji liptų į kalną. Turėklai buvo kaip tiltas, keistai padalintas ir vedantis į nežinią. Turėklų bumbulai baugino ir šiepė nasrus it baisūs žvėrys. Tamsa gaubė ją ir kūrė vieną upę ir lygumą, kuri driekėsi priešais ją. Ten buvo tik vienerios durys, kurias jai reikėjo atidaryti. Kaip dažnai reikia atidarinėti duris ir eiti, eiti — kaip tai sunku...

Leveletas rašėsi skaičius į ploną knygą. Gema vos begalėjo pastovėti. Ji ir pati nebežinojo, iš kur atsirado tas išplaukiantis, krentantis vaizdas, kodėl jai taip norėjosi į kažką atsiremti. Tada ji pasakė:

— Kalbama apie Honkonge esančių įtvirtinimų planus ir apie naują povandeninę minų saugyklą Gibraltare.

Leveletas paklausė:

— Ar galėtumėte sužinoti, kiek pasiūlė anglai?

Ji pasakė sumą.

Jis čiupo telefono ragelį ir padiktavo skubią telegramą. Tada nuspaudė telefono svirtelę ir tarė:

— Esu jums dėkingas. Jūs sužinojote viską, ko aš norėjau, — ir vėl ketino palinkti virš savo popierių.

Gema greitai priėjo prie jo ir iškėlė rankas. Leveletas atsistojo.

— Šiandien tik taip — nusiraminkite — šiandien — rytoj jūs vėl galvosite apie išdavystę — tai palieka gilų pėdsaką. Bet taip ir turi būti — kitaip... — jis suraukė antakius, tada papurtė galvą ir apglėbė ją per pečius.

Ją slėgė ta svetima laimė. Joje sumišo alpulys, atkaklumas, švelnumas ir neapykanta — ji atsirėmė į jį ir murmėjo slėpdamasi už jo pečių:

— O, kaip aš tave myliu...

— Kadangi supratau, kad meksikietis derybose su anglais jau taip toli pažengė, kad būtų buvę beprasmiška apsispręsti dėl kitos bazės, spėjau, kad meksikiečiui jau buvo sumokėta sutarta suma. Bet čia tik dėl jūsų — kitu atveju manyčiau, kad tai nereikalinga; nes kilęs įtarimas galėjo būti palenktas į kitą pusę.

— Koks įtarimas?

— Dėl vagystės. Šiąnakt tamilas pavogė pas meksikietį buvusius planus. Jie buvo tokie svarbūs, kad turėjau apsispręsti juos nupirkti.

— Jūs turite planus?

— Taip, bet man dar reikia juos išvežti. Kelionei laivu per mažai laiko. Meksikietis perspėjo slaptąsias tarnybas praėjus valandai po vagystės. Išplaukiantys garlaiviai jau stebimi. Po trijų dienų jis turėtų gauti pinigus. Tada mes turėtume būti šalies viduje.

— Kodėl jūs taip darote?

— Taip, kodėl — koks čia klausimas — visi klausimai su „kodėl“ ir „dėl ko“ man nuobodūs...

— Juk egzistuoja didelės bausmės už... už šnipinėjimą...

— Taip. Todėl. Šitas mano užsiėmimas visai atsitiktinis. Taip pat galėčiau vadovauti ekspedicijai į Kongą. Bet ten reikės dirbti su negrais ir nieko daugiau, o man rūpi pavojai — ten jie daugiau išoriniai nei vidiniai. Ten užtenka turėti šaunamąjį ginklą — čia ne. Pavojus sukuria sensacijas — miestiečiai jau spėjo nuvalkioti šitą žodį — kokį prastą skambesį jis įgavo prabėgus laikui. Niekur nėra tiek įtemptų situacijų ir pavojingų įvykių ar tam tikrų rūpesčių kaip šitame darbe — kitos priežastys man nėra ypač svarbios, bet darosi vėsu — mums reikia važiuoti...

Spėjo ir sutemti, kai Leveleto mašina išsuko į priemiestį. Jis padidino greitį, kol mašinos žibintai iš juodos tamsos išplėšė baltą mūro sieną. Leveletas sustabdė automobilį ir tarė:

— Kapinės — šitų tikriausiai dar nematėte...

Kapus dengė antkapiai, jie tarsi skyrė amžinybę nuo mūsų pasaulio. Naktinio dangaus kupolas su tūkstančiais žvaigždžių kabėjo virš kapinių. Mėnulio pusratis mažėjo; bet jo šviesos užteko, kad galėtum pažinti aplinką.

Leveletas paėmė Gemą už rankos ir aprodė kapavietes:

— Visi indai tiki sielų reinkarnacija. Tai daug įtikinamiau, nei pasakoja mūsų kunigai. Bet nepaisant to: bet kokios kapinės verčia susimąstyti ir nurimti. Tai yra toji vieta, kuri saugo paskutinį žodį. Čia galima jausti drąsių sumanymų beprasmiškumą, todėl jų ir nesiimi.

— Nesuprantu, — tarė Gema.

Po jos kojomis trakštelėjo medžio šakelė. Ji paspyrė jį tolyn ir persigando. Kažkas sušlamėjo. Leveletas kažką pačiupo nuo žemės — tai buvo driežas. Gyvūnėlis Leveleto rankoje raitė savo nusilupinėjusį kūną ir išspaudė kvykiantį garsą. Jis žiojo savo mažus, aštriais dantukais ginkluotus nasrelius. Leveletas padėjo jį atgal.

— Čia viskas baigiasi. Tai atima žemę mums iš po kojų. Kas čia pūva, kvėpavo ir gyveno prieš mus kaip mes dabar. Būtų kvaila būti tuo patenkintam. Kas tai gali, yra bukas ir nieko nežino apie savo būties problematiką. Jis užsidaro už pagarbos vertų sąvokų ir mechaniškai pasiruošęs, įsitikinęs, kad visa, kas gyva turi paklūsti mirčiai, prieš savo akis mato šitą dėsnį ir taiko jį taip, kad šį bei tą pakeitus jis atitiktų jo tikėjimą ir pasaulėžiūrą ir jam būtų ramiau. Kokia nauda iš to, ką sužinosi? Kas nuolat jaučia savyje gyvenimą tekant šilta raudona srovele, tas visada stovės ant bedugnės krašto ir kartos: „Mirtis. Kas mano gyvenimą esant beribį, ir čia nematys ribų.“

— Ar gedima ištarti šitą žodį ten nešokus? — paklausė Gema.

— Pasižiūrėk, — Leveletas stumtelėjo Gemą į šoną, — čia dabar esi tu, apšviesta mėnesienos, turi rankas ir burną, akis, kurios gali matyti, kojas, kurios tave laiko. Bet po tavimi jau auga kažkas, kas norėtų tave pagriebti ir įtraukti žemyn, jis tyko ir laukia — o, jis laukia tikrai baisiai ilgai, bet kantriai — tai žemė po tavo kojomis, ji auga ir įauga į tavo kojas, ji šaukia ir nori tave pasiimti — susiskaidžiusi į tūkstančius atomų, ji laukia tavęs — ar jauti, kaip ji minkštėja, atsileidžia — tu smengi...

Ji iš baimės puolė prie jo ir drebėdama prisiglaudė.

— Ką tu žinai apie tuos lavonus ten apačioje — virš kapaviečių lengvai plevena puvimo dujos, jos kyla iš duobių ir užkloja kapines, troškios, drėgnos ir šiurpinančios — jos apsupa mus — bet mumyse dar tvinksi gyvybės, plaka mūsų širdys — tik pajusk — tavo rankos yra šiltos, apglėbusios mano pečius — tavo alsavimas yra gyvenimo alsavimas, tavosios lūpos yra būtis — eikš arčiau, mes turime apsiginti...

Gema glaudėsi arčiau lyg norėtų visiškai išnykti jame...

— O ten — ar matai žiojėjančią įdubą — ten įgriuvo vienas kapas. Tikriausiai supuvo karstas ir nusėdo — žemės sukrito, tikriausiai naktyje pasigirdo dejonės — žvilgtelk, aplinkui kapų vis daugėja, jie fontanais purškia iš žemės bjaurias sultis...

Pažeme slenka rūko draikanos, jos susigeria į mūsų kaulus ir sąnarius — žiūrėk, kaip rūkas geriasi į mus, kaip jis gruzda ir mirga, tai negyvėlių gyvenimas, jis čia pat, virš šitų antkapių, begarsis, ramus, baugiai tylus...