Эрих Ремарк - Gema

Staiga ji apsigręžė ir išėjo. Pakeliui dėl patirtų įspūdžių ją užvaldė beprotiškas džiaugsmas, kad gali gyventi, dar vis gyvena. Bet sąmonėje įstrigę vaizdai jos neapleido. Ji atsisuko į Sežurą.

— Kas yra tam, — sudvejojo, — budeliui?

Kai Sežuras nieko neatsakė, ji dar kartą paklausė, apimta nesuprantamo impulso.

— Kas yra tas budelis?

— Jo motina buvo meksikietė, tėvas negras. Jis kalba angliškai, ispaniškai ir kiniškai ir yra čia jau penkerius metus. Jo istorija labai keista. Aš jį pažįstu, nes lankausi šiame mieste šeštą kartą, su juo susipažinau, kai lankiausi čia antrąkart. Vakare galėsite su juo pakalbėti...

Gema staiga pakėlė akis. Priblokšta ir susijaudinusi. Bet neprieštaravo.

Plačios kabančios vėduoklės sklaidė troškų vakaro orą. Oras, rodėsi, visai sutirštėjo, ir vėduoklės savo gležnais mostelėjimais vos pajėgė jį pamaišyti. Prie kelto artėjo garlaivis iš Vučango; link jų atsklido balsų maišalynė. Bet vis dėlto buvo galima atskirti, kad kalbama apie prekybą kiaušiniais: ten buvo pirkliai iš žemutinių Jangdzės žemių, jie ginčijosi dėl dienos pelno.

— Įsivaizduokite, kad kambaryje nieko nėra, Benai Minsketonai, — tarė Sežuras, jie pradėjo pašnekesį. — Aš žinau, jūs kartais tai darote, ir jums bus lengviau, jei žinosite kitų žmonių nuomonę. Čia yra tik tie žmonės, kurie jus supras...

Kurį laiką buvo tylu. Minsketonas pasirėmė alkūnėmis į kelius ir įsispoksojo į kampą. Tada monotoniškai prabilo:

— Tai visai seni reikalai, beveik jau ir pamiršau juos, Sežurai. Aš dirbau viename olandų kolonijų garlaivyje, mes netrukus atplaukėme į Singapūrą. Vakare aš su viena vokiete nuėjau į jos kambarį. Jau buvo praėję nemažai laiko, kai paskutinį kartą mačiau moterį, todėl kaip koks junga iš karto pamilau tą šviesią odą. Ji buvo paklusni, kokia tik gali būti moteris. Bet man to neužteko, mane kankino keista abejonė, kad ji ne visa man priklauso. Kai aš ją paleidau, mes ir vėl buvome du žmonės — vienas ir kitas. Manyje kilo įsiūtis, aš to nenorėjau, mes turėjome būti kartu, neišsiskirti — aš norėjau atgal pas ją, įsilieti į jos kraują, bet neradau kelio. Tada aš pašėlau ir pasmaugiau ją. Bet mano ketinimai nebuvo tokie, aš iš pradžių mačiau tik savo rankas, kai ji išsirietė ir išplėtė akis. Aš dabar žinau, kad tada ją smaugiau, bet negalėjau jos paleisti, tas drebantis kūnas mano rankose, tas agonijoje besiraitantis kūnas taip sujaudino, kad nė nepastebėjau, kaip ji suglebo. Atsipeikėjau tik tada, kai ji buvo negyva. Turėjau bėgti, taip ir padariau. Bet šito niekada negalėjau pamiršti. Šitas prisiminimas stipresnis už visus kitus jausmus kartu paėmus.

Žinojau, kad kada nors ir vėl tai pakartosiu. Bet aš nenorėjau žudyti nekalto žmogaus. Gal ir negaila tos nutąsytos kekšės, nes ji buvo jau persenusi, bet aš to anksčiau nebuvau patyręs — ir nenorėjau. Po ilgų klajonių atvykau čia ir gavau šitą darbą, nes kaip tik mirė mano pirmtakas. Tai doras darbas, už jį moka miestas. Ir šiaip viskas gerai. Aš dabar ramus, nes turiu tai, ko man reikia.

Jis linktelėjo į priekį ir įsižiūrėjo į savo rankas. Tada pagyvėjęs ištarė:

— Piratai kinai daug abejingiau žiūri į mirtį. Bet kartais man patenka ir pusiau rusai ar šiaip kokie neaiškios tautybės tipai. Jie irgi eina ramiai, kai vedu mirti. Bet kai krinta pirmas, antrasis bando gintis ir draskosi nuo grandinių kaip išbaidytas prirakintas tigras. Aš turiu jį smarkiai surišti ir prispausti, kad nejudėtų. Bet žvilgsniai kartais yra daugiau nei pats žudymas. Ji dreba tavo rankoje — gyvybė, ji bando išsprukti, bet aš laikau ją už gerklės, jaučiu ją, esu stipresnis už ją, jos viešpats, ir neleidžiu jai pabėgti.

Jis visai pagyvėjo ir kalbėjo labai susijaudinęs. Tada nusišypsojo ir tarė:

— Liepos 27-ąją teko vykdyti nuosprendį keturiasdešimt vienam vyrui — visai plėšikų gaujai. Kapitono galva dar suspėjo įkąsti man į pirštą, kai norėjau įkišti ją į ąsotį. Jis garsiai rėkė, net apsivėmė, kai jį surišau.

— Jūs pasakėte, — iš tamsos prabilo Gema, — kad moteris nebuvo jums abejinga...

— Taip, — atsakė Minsketonas, — kitaip nebūtų viskas taip susiklostę...

Kambaryje tapo labai tylu. Vakaras atsistojo tarp šitų trijų žmonių, kurie sėdėjo paskendę savo mintyse. Už durų pasigirdo tylus šiurenimas. Kažkas vaikščiojo, tapsėjo, plekšėjo basomis kojomis. Sežuras išėjo pasižiūrėti.

Gema pakilo. Jos nuotaika buvo visai nesuprantama. Tai, ką ji išgirdo, degino jos sąmonę lyg įkaitusi lava. Tarsi filmo kadrai prieš jos akis plaukė paskutinės Puriškovo gyvenimo valandos, kai ji stovėjo prie jo mirties patalo. Nesuprantama pražūtis, mirtis, stipriausias gyvenimo neigimas ją ir vėl glumino, tai keistu ir paslaptingu, menamu ryšiu buvo susiję su stipriausiu teigimu — erotu. Gyvenimą šitas jausmas apvilko savo apvalkalais, jį puošė ir dailino, sukūrė žiedą, bet tie abu reiškiniai negalėjo egzistuoti vienas be kito — kaip senoviniame kiniškame piešinyje, vaizduojančiame Jing Jang simbolį, jie papildė vienas kitą ir kūrė vienovę.

Jis palinkęs sėdėjo fotelyje ir spoksojo priešais save. Aplink jį alsavo Niekas — kaip sunkios juodos srovės.

Šitos rankos apgniaužė ritmingą kvėpavimą, šviesų kaklą, kol šis užslopo. Jos buvo mirties įnagis, pasiruošusios griebti — žiaurios ir bejausmės. Bet drebėjo iš pasitenkinimo, kai prieš tą, kuris stengėsi jų išvengti, nemačiom iššokdavo mirties šešėlis. Kaip rūkas viskas sklaidėsi prieš jų neišvengiamumą. Sienos tapo skaidrios lyg būtų pasiūtos iš reto lino audinio, namas prasmego nežinioje, žmogus joje tapo pilka mase, tik tos rankos gulėjo stiprios ir tikros savo galybe. Jos buvo baltos. Buvo matyti išsišovusios gyslos. Ten, kur jos susipynė, kad pamaitintų pirštus, matėsi storas gurvuolys. Nagai buvo susiraitę, išmarginti daugybės baltų dėmelių raudoname fone. Pirštų sąnariai buvo išsukinėti ir panėšėjo į kaplius. Kai šios rankos kilo, kilo ir mirtis.

Gema sunkiai pražingsniavo kambariu ir sustojo priešais jį. Joje kaupėsi buvimo šalia pojūčiai, viskas balansavo ties pavojinga riba ir laukė pirmojo impulso. Ji jautė, kad jos būtį paženklino mistiška cenzūra, kažkas atėmė valią ir dėmesį, paliko ją bejėgiškai atsiduoti atsitiktinumams.

Benas Minsketonas to nesuprato. Jis matė priešais save moterį, jautė jos kvapą. Kraujas sušoko jam į galvą, rankos ėmė drebėti. Gemos žvilgsnis tvirtai įsigręžė į jo akis. Jis pakėlė galvą ir stovėjo prieš ją, nerangus ir pasimetęs. Baikščiai metė žvilgsnį į jos pusę ir pabandė rasti žodį. Gema nevalingai linktelėjo ir skambiai nusijuokė iš jo bejėgiškų bandymų — jis taip pat pralinksmėjo, norėjo kalbėtis toliau, bet ji daugiau jo neklausė.

Parėjo Sežuras, o Benas Minsketonas išėjo. Gema atsinešė žvakidę, kurią visą laiką tampėsi su kitais daiktais, uždegė žvakes. Jos jausmai sumišo, ji ėmė karščiuotis. Riktelėjo ir parodė ten, kur ką tik nuėjo Benas Minsketonas:

— Jis eina ten kaip likimas, yra kaip likimas — kvailas ir nerangus — ir nepažįstamas. Mes išvengėme mirties.

Sežuras liko stovėti atsirėmęs į sieną:

— Taip, iš tikrųjų, — tarė jis pasikeitusiu balsu. Gema tęsė, nes užplūdo įkvėpimas:

— Mes esame bangos, kurias neša srovė — mes mylime šalį ir esame aklai įsimylėję pasaulį. Pasaulis turi užgriūti mus visa jėga, kitaip mes nenusiraminsime — meilė yra griovimas — taip — taip, aš tai žinau ir pagaliau tuo tikiu — meilė yra griovimas.