Эрих Ремарк - Gema

Ji nusijuokė kaip vaikas, laimingas, kad pavyko išspręsti uždavinį mokykloje.

— Kova — kova, — ji staiga nutilo. Kas ten suriko — vardą — kur ji buvo — viešbučio kambaryje krovė lagaminus, širdyje kirbėjo pabėgimo nuojauta, akys už nugaros ironiškai žiūrėjo į ją — o, ji jau viską suprato — kova — griovimas — atgal — atgal...

Ji dideliais žingsniais pralėkė kambariu ir sustojo priešais žvakidę. Ten degė septynios žvakės. Ji užspaudė vieną liepsnelę, paskendusi savo mintyse, susimąsčiusiu veidu. Pasisuko į Sežurą:

— Man gražiau gesinti žvakes nei jas uždeginėti“— gražiau gesinti nei uždeginėti — užgesinkime šviesą.

Ji užspaudė vieną žvakę — gesino, kol liko degti tik viena. — Tai paskutinė. Ji lygiai tokia pati kaip ir kitos, bet kodėl jausmai taip kyla, tas žodis — paskutinė, paskutinis — gal jame slypi tragizmas, gyvenimo tragizmas, pradžia ir pabaiga. Pažiūrėk, pro langą matosi apvalus kiniškas mėnuo, — o čia dega paskutinė žvakė — ateik, — ji paėmė Sežurą už rankos, — ateik, pasižiūrėk, kokia ji graži — ji graži, nes ji — paskutinis šviesos šaltinėlis naktyje — nieko nėra sentimentalesnio už žvakę — eikš, mes leisime jai patirti kvailą, bejausmę mirtį, mes žudysime, pabūsime šviesos budeliais...

Ji nuspaudė liepsnelę ir netikėtai paleido Sežuro ranką. Stipriai pasipurtė, spazmiškai drebėdama, ir murmėjo:

— Aš nežinau — nežinau — eikš, mėnuo iščiulps kraują, jis šaltas, ir jo šviesa žudo — šauk į jį, kad subyrėtų į gabalėlius, ir šok į nakties sūkurius.

Ji apkabino jį už pečių, jis pasidavė. Išblyškęs kaip lavonas jis apglėbė ją, ir, kai ji atsimerkė, pabandė nuraminti, lyg ji būtų raminusi ir jį:

— Tai visai ne tai — ne tai, — bet Gema ištrūko, išsitiesė, priglaudė savo veidą prie jo ir tarė lyg užduodama sunkią mįslę:

— Nužudyk mane... — tada suklykė: — Žudyk mane...

— Niekada, — suriko jis ir paglostė ją — Gema greitai pasikeitė — ji murmėjo myluojama:

— Aš žinau, kas tą padarytų, — netikėtai ją supurtė ašarų priepuolis; jis tęsėsi iki pat ryto.

Kai jie plaukė atgal, Sežuras pasakė:

— Honkonge jūs išlipsite ir važiuosite į Singapūrą.

Gema apstulbusi paprieštaravo:

— Taip, bet kodėl gi...

— Tai galima nujausti.

Po akimirkos Sežuras tęsė:

— Aš prašau jūsų pasilikti su manimi.

Jis greitai nusisuko, pamatęs jos nustebusį žvilgsnį.

— Jūs man reikalinga. Jūs buvote stipresnė nei mano įsivaizduojamas pasaulis. Jis nebėra toks, be priešingų polių. Aš dvi naktis mąsčiau, prieš kalbėdamasis su jumis. Ir dabar man sunku kalbėti. Todėl aš pateiksiu pavyzdį. Mano baterijas sugadino per stipri srovė. Šita srovė jas išdžiovino, ir aš to nepastebėjau. Dabar ji traukiasi, bet manasis variklis nedirba, nes baterijos nepradeda veikti, jos sugedusios. Niekas neužsives, nes nėra varomosios jėgos, srovės — baterijos nepradeda veikti, nes yra tuščios. Man sunku tai sakyti, man tai kančia: manasis vidinis variklis subyrės, jei jūs išeisite...

Gema pažvelgė į laivo šturvalą. Ten sėdėjo kinai, jie valgė pietus iš raudonai lakuotų dubenėlių ir plepėjo. Pasaulis atrodė nepajudinamas ten, toje pusėje, viskas...

— Bet aš tą taip pat žinau, — dvejodama tarė ji, — tačiau aš vis tiek išeisiu — liūdna ir sunku žinoti, kad kažkas subyrės ar sugrius, — bet aš išeisiu, nes nėra kitos išeities.

Kelionės metu Gemos sąmonėje išryškėjo nenutrūkstamai bėgančio prisiminimų filmo kadras, vaizduojantis veidą, skęstantį jos lūkesčių tamsybėse: ne tikslai lemia būtį; ir ne keliai. Bet įtampa. Spinduliai ir jungtys — dinaminis judėjimas — požeminių srovių verpetai. Tai Gaislerio vamzdis, žibantis fosforine šviesa, priimantis fluorescencines sroves. Tolesnės įtampos laukimas buvo jos kelias. Jei ieškosi tikslo, būsi neverta savojo kelio. Net sofistų kūriniai neleis pajusti pasitenkinimo. Jei kelsi sau tikslus, net savojo kelio vardan, pamatysi, kad komiškai atsitrenki į protingai sugalvotas apgavystes, kurios bandys tave ne vieną kartą įtikinti. Viskas ribota, žinoma, pasverta tėra tariamas ir bjaurus dalykas. Kas gyvena savo gyvenimo kelio vardan, niekada nemato daugiau, lieka vienišas. O tasai, kuris jaučia jį supančią įtampą, moka įvertinti gyvenimo spalvas, kaitą supranta ne kaip tragizmą, bet kaip dar vieną įtampos ir pojūčių atspalvį — yra lygiavertis varžovas. Įtampoje, jos atspalvių platybėse glūdi visa, kas pralekia pro šalį — tolimosios jūros, svetimas krantas — skrydis į bekraštes melsvąsias aukštumas...

Gemos viduje augo ir daužėsi nerimas; jis atėjo ne iš praeities; ji gyveno dabartyje, praeitis slopo kaip besileidžiantis purvino vandens verpetas. Ji jau seniai žinojo, kad tik tas gyvena intensyviai ir prasmingai, kuris aistringai atsiduoda akimirksnio žavesiui ir lieka gyventi jame tarsi už jo daugiau nieko neliktų...

Nieko nėra beširdiškesnio už egoizmą, kuris pripažįsta tik viena: svaigulį, valdantį sąmonę, tampantį amžinu pojūčių šaltiniu, bet ar nieko nėra tikresnio už gyvenimo svaigulį — žodžiai lindo į sąmonę — iš kur — ji negalėjo atsikratyti minčių apie juos — ir išraudusi suprato, kad jie atėjo iš ten, kur ji veržėsi visomis savo esybės dalelėmis.

IX

Leveletas gulėjo ant gulto po skėčiu nuo saulės ir maišė viskį su sodos vandeniu ir ledukais. Jis išspaudė citriną ir sulašino jos sultis į sodos vandenį. Tada abejingai numetė žieveles ant žemės, pamerkė rankas į šalia stovintį dubenį, pačiupo frotinį rankšluostį ir neskubėdamas nusišluostė rankas.

Vėl pakėlęs akis, pamatė šalia stovinčią Gemą. Neparodydamas nuostabos pasisveikino, lyg būtų ją matęs prieš kokią valandą. Ji įdėmiai tyrinėjo jo veidą. Jis nieko neišdavė.

— Jūs atėjote pačiu laiku, — tarė jis, — aš būčiau nesusitvarkęs su savo darbais, jei jūsų dabar čia nebūtų. Bet apie tai pakalbėsime vakare. Jūs tikriausiai norėsite persirengti. Jūsų kambariai yra tokie patys, niekas ten nepasikeitė, rasite viską taip, kaip esate įpratusi. Tarnas palydės jus į jūsų kambarį ir padarys, ko paprašysite. Aš tuo metu pasiruošiu tiems darbams, kuriuos reikia atlikti, ir pasakysiu jums, ko reikia.

Vakare Leveletas persimetė su ja keletu žodžių apie tai, kad jam labai svarbu gauti keletą planų. Juos dabar turi vienas meksikietis, kuris dėl jų derasi su dviem anglų rezidentais. Leveletas norėjo Kalkutoje susitikti su vienu iš savo agentų, kuris turėjo jį supažindinti su tuo meksikiečiu. Gema galėtų jam padėti.

— Jūs turėtumėte žinoti, apie ką aš kalbu ir kiek pasistūmėjo reikalai su anglu. Aš liepiau zonduoti tą meksikietį. Jis yra labai atsargus ir užsidaręs. Bet turi vieną pažeidžiamą vietą, kaip ir mes visi...

Gema paraudo.

— ... moteris. Jei jūs gudriai pradėsite, galbūt jis prabils ir apie reikalą. Toliau jau reikalo imsiuosi aš. Planai, kuriuos jis turi, yra labai svarbūs. Mes turime pasistengti juos gauti. Ir mes juos gausime.

Gema išėjo į sodą. Ji jam nieko neatsakė, bet iš apačios sušuko:

— Oras kaip šilta vonia — galima jame paskęsti, neįmanoma pasiekti dugno...

Leveletas sudėjęs delnus sušuko jai atgal:

— Dugnas — dugnas — kaip tai skamba — dugnas — dugnas — kaip švinas ar dumblas...

Gema ištiesė rankas:

— Norėčiau paplaukioti — skaidriame fiordo vandenyje... — ir paslaptingai šypsodamasi ėmėsi skinti tamarindų šakeles...