Эрих Ремарк - Gema

Meksikietis su nepasitikėjimu pažiūrėjo į Leveletą ir nerangiai nusilenkė Gemai. Ji ištiesė jam ranką ir gudriai išsisuko, kad jis nepabučiuotų rankos. Viena jo akis sužaižaravo, kalbėdamas jis smarkiai gestikuliavo.

— Jam reikėtų duoti išgerti, — pašiepiamai tarė Leveletas, — tada nereikės žiūrėti, kaip jis gestikuliuoja, nes turės laikyti stiklą rankose — jūs matote, aš rūpestingai viską apgalvojau, nes reikia atsižvelgti ir į menkiausias smulkmenas, — ir nuėjo pas savo agentą.

Po kelių dienų meksikietis pasikvietė Gemą ir Leveletą. Jis nenuilsdamas pasakojo Gemai apie visokius dalykus ir bandė sužadinti jos susidomėjimą. Ji liko šalta ir abejinga. Leveletas pasižiūrėjo į ją ir pasiūlė savo kaimynei pasivaikščioti po terasą. Pastebėjęs, kad liko vienas su Gema, meksikietis panoro prisėsti arčiau. Ji pasipūtė ir visai nebesiklausė, ką jis tarška. Jis tai pajuto, pasimetė ir net užmiršo Leveleto vardą. Gema lediniu balsu jam atsakė ir paliko jį. Iš nepaaiškinamo pykčio ji troško jį įžeisti. Jis nuskubėjo paskui ją, įsikibo jai į ranką ir norėjo pasiaiškinti. Ji sustojo, bet nepasisuko į jį. Tik palenkė galvą jo pusėn ir tylėdama su panieka žiūrėjo į ranką, kuri ją laikė. Susigėdęs jis ją paleido.

Tą akimirką suradęs kažkokią dingstį sugrįžo Leveletas. Jis iškart pamatė, kad Gema priešinasi. Ji įsitempusi stebėjo, ko jis imsis. Baisiai nustebusi pamatė, kad jis ištarė meksikiečiui keletą aršių žodžių, pasiūlė jai ranką ir liepė atnešti jos drabužius.

Kitą dieną Leveletas nieko nepasakė apie tą atsitikimą; Gema buvo nustebinta ir pasimetusi. Ji nenorėjo tikėti, kad jis apsigalvojo, ir piktdžiugiškai laukė, kol žengs kitą žingsnį.

Ji laukė; pranašumų turi tik tylinčioji pusė. Bet Leveletas tik po kelių dienų pradėjo nuo užuolankų:

— Šiomis dienomis turėsime susitikti su meksikiečiu. Jis atsiprašo už aną atsitikimą. Visai pamiršau pasakyti jums komplimentą dėl puikios jūsų taktikos, kuri pasuko šį reikalą kita linkme. Tuomet meksikietis manimi nepasitikėjo, jumis taip pat. Dabar jis jaučiasi esąs visai saugus, nes aš, jo nuomone, — Leveletas ironiškai pažiūrėjo į Gemą, — turėjau elgtis visai kitaip, jei jau domėjausi jo reikalais.

Gema pasistengė išvengti šių klastingų jo žabangų. Ji paklausė:

— Kada mes vėl susitiksime?

— Po dviejų dienų. Pas mane. Derybos tarp anglų ir meksikiečio pasistūmėjo taip toli, kad būtinai reikia jį prakalbinti, nes kitaip gali laimėti kita pusė.

Gema žaidė su kaspinu:

— O jei pražiopsosime terminą.

— Negalima pražiopsoti. Gal jūs vėl surasite kokią originalią gudrybę, kuri leis mums laimėti.

— Laimėti — ak — gal — taip...

Gema jautė, kad už kėdės atlošo kažkas tūno. Ji nenorėjo — joje kažkas priešinosi. Skydai ir špagos žvangėjo ruošdamiesi kovai.

Meksikietis pasitiko ją beveik žemindamasis. Ji elgėsi su juo gana draugiškai. Jis ėmė pasitikėti ir žaibavo į ją nuoširdžiomis akimis. Tai ją palenkė ir ji leidosi palydima prie stalo. Ten buvo dar keletas besiginčijančių žmonių. Leveletas buvo ypač draugiškas. Pasitaikius progai jis šelmiškai šyptelėjo Gemai. Tai truputėlį išmušė ją iš vėžių. Ji jautė dar nepriimanti tokių staigių jo permainų. Jis slėgė ją savo būdo demoniškumu, bet kai ji apsiginklavo ir norėjo pradėti mūšį, pulti į visas puses, jis greitai ištrūko — besijuokiantis berniukas, ji liko sumišusi, nesupratusi, kas įvyko, kodėl jis savarankiškai ėmėsi šitų reikalų, viską apvertė aukštyn kojom ir manipuliavo įvykiais.

Gemą stebino tai, kad jis turėjo kažką, neatidavęs prieš tai kažko kito. Žaibiškai palyginusi ji nustatė, kad šitas būdas yra efektyvesnis nei tas Klerfeito įsitempimas ir uždarumas, nes jis atsirado iš giliau, kur visi daiktai yra vienodi ir patenka į vieną visumą, jis buvo nenuspėjamas ir ištikimai neištikimas — kaip pats gyvenimas.

Jo nebuvo galima pagauti, nes jis greitai kaip Protėjas keitėsi, kai prie jo artinaisi. Bet Gema pajuto, kad ir joje auga panašios jėgos, — jo nepažeidžiamumas viliojo pulti, jai tai patiko ir ji to troško — ji troško pakirsti jo jėgas. Ji turėjo prasmukti į jo apkasus ir juos sugriauti — ir nepaguodžiamai liūdėti prie griuvėsių. Tačiau ar ji galėtų — ar viskas nebuvo jau sulyginta ir per aukštai — ar tai norės nusilenkti jos valiai, ar bus matyti kokių nors įtrūkimų?

Gema tyčia praleido pro ausis baikščius meksikiečio atsiprašymus. Ji netgi pasistengė užbaigti visus šituos formalumus vienu šyptelėjimu ir pradėjo su juo kalbėtis apie jo tėvynę.

Jį iš karto apėmė susižavėjimas, jo nebebuvo galima nuo jos atitraukti. Kai nudengė stalą, jis palydėjo ją į kitą kambarį ir atsisakė pasiūlymo palošti. Gema paklausė, ar jis myli savo tėvynę.

Labai mažai yra dalykų, kuriuos jis taip mylįs.

Ji jo neklausė, ką jis dar taip myli, bet nenutraukė pokalbio, o pasiteiravo, kada jis ketina ten grįžti.

Po kelių savaičių, nes turįs atlikti keletą pavedimų, tiksliau, sutvarkyti vieną reikalą, tada sugrįšiąs.

Ji ir vėl nepaklausė, kas tai per reikalas, tik pasakė:

— Jei tai tik vienas reikalas, tikriausiai jis labai svarbus...

— Taip, labai svarbus — ir vertingas.

Tikriausiai jis kalbąs apie kokį nors išradimą.

— Ne visai. Tačiau apie karinius reikalus.

— Tai turėtų būti labai įdomu. Bet tikriausiai labai pavojinga.

— Taip, šitie reikalai pavojingi.

Gema viduje pati sau šypsojosi. Ji žinojo, kad reikia klausinėti toliau. Bet ji norėjo pasielgti priešingai; ji norėjo perspėti meksikietį. Kai Leveletas ėjo pro šalį, ji pasikvietė jį prieiti.

— Koks neatsargus mūsų draugas, — tarė ji ir nusišypsojo — jos skaisčiai raudonos lūpos švietė, — jis turi tokių svarbių paslapčių...

Tačiau Leveletas neparodė susijaudinimo. Jis pakėlė jos ranką prie lūpų ir draugiškai pasakė meksikiečiui:

— Tada jums derėtų tylėti. Net galvoti apie tai negalima. Jūs gi žinote, — jis linktelėjo jam, — niekam taip neišsiplepi kaip moterims — aš džiaugiuosi, kad laiku pasirodžiau ir galiu jus perspėti — geriau jau eikite palošti — tai ne taip pavojinga ir, — jis pašiepiamai pažiūrėjo Gemai į akis, — lengviau.

Gemos gyslomis prašniokštė ugnies srovės. Jis suprato jos užmačias ir nuplėšė kaukę. Neparodydamas susijaudinimo jis sutvarkė viską, ką ketino padaryti ji: perspėjo meksikietį. Jis išplėšė ginklą jai iš rankų; dabar būtų tiesiog juokinga daryti kažką priešingo. Jam švenčiant šitą pergalę, ji pajuto pareigą sužinoti jo norus. Joje užvirė audra, ji nesuprato, iš kurios pusės ji atšniokštė. Ji nusišypsojo meksikiečiui ir toliau be galo virtuoziškai vaidino savąją komediją, bet jos mintys sukosi kažkur kitur, nors šitam spektakliui ji gerai susikaupė; ji vis klausė savęs nustebusi: ar tai aš tariu šituos žodžius — ar aš tai darau. Ji stebėjo pati save lyg čia pat būtų jos antrininkė, lyg mokytojas stovėtų prieš mokinį ir stebintų jį — kažkas išsiveržė iš jos vidaus, ją užbūrė, ji pirmąkart savo gyvenime galėjo tai jausti; tačiau ji atrodė abejinga tiems dalykams, kurie egzistavo šalia, nors kaip gera komedijų aktorė suteikė jiems šilumos ir išraiškos.

Meksikietis buvo visiškai suglumintas tos sėkmės, kurią manė pasiekęs. Bet nenorėdamas stovėti apstulbęs keletą kartų užsiminė apie savo reikalus, bet kadangi ji nieko nesuprato, jis nutaisęs rimtą veido išraišką pasislinko arčiau ir pažėrė visas smulkmenas. Patenkintas sukeltu įspūdžiu ir tikėdamas, kad jo niekas neišduos, nes tik išrinktieji, turintys tam tikrų užduočių, galėtų kažką pradėti, jis atsilošė savo krėsle ir švytėdamas mėgavosi savo asmens svarba.