Эрих Ремарк - Gema

Šioje gatvėje ant namų kabėjo mėlynos ir geltonos lentelės su užrašais. Šilko pardavėjai ant savo prekystalių buvo sudėlioję gražius rusvus ir melsvus šilko rulonus. Už jų ar šalia stovėjo staklės, pusaugiai berniūkščiai ruošė apmatus ir ataudus. Kitoje gatvelėje sėdėjo auksakaliai bei prekeiviai sidabro dirbiniais ir dramblio kaulo raižiniais. Ten melsvų spalvų papuošalus dirbo jaunos moterys, ploniausią raižinį metalo gabalėlyje raižė seniai. Ten kruopščiausio triūso dėka radosi brangiausios graviūros ir filigrano dirbiniai. Iš dramblio kaulo buvo bandoma sukurti dievišką kūrinį. Ant sienų rūko fakelai, spindėjo paveikslėliai, vaizduojantys beždžiones, o kampuose stovėjo mažos Budos statulėlės.

Kažkas ant plonų plaušų kabino agurkus, milžiniškais peiliais pjaustė kruvinas žuvis, purvinas pilvūzas įsilipęs į dubenį plovė ridikus maišydamas juos kojomis. Dvi moterys vienoje krautuvėlėje šnypštė nelyginant gyvatės. Kitoje siūlė pirkti ančių, vištų, šunų ir žiurkių. Priešais mėsininko prekystalius kažkas nudūrė arklį. Klaikiai sugargaliavęs gyvulys parklupo ant kelių, jo akys išsprogo ir paklaiko. Iš šnervių švirkštelėjo rausvos putos, pasigirdo dvesiančio gyvulio dejonė, tokia panaši į mirštančio žmogaus ir sukrečianti — tada gyvulys pargriuvo — šlumštelėjo ant grindinio užvertęs kojas.

Užtat atviruose kirpėjų nameliuose buvo kalbama visomis įmanomomis kalbomis ir tarmėmis. Lošimo kambariuose tarškėjo kauliukai, padienininkai čia per kelias valandas prarasdavo visą metų algą.

Tarnautojai su maišeliais prie šono vaikščiojo aplinkui ir rinko įnašus, tada, pakabinę pilnus maišelius ant ilgų lazdų, nuleisdavo juos į žemutinę salę, o gautus laimėjimus užkeldavo. Netoliese matėsi linksmybių namų kvartalas, namas prie namo, aukštas prie aukšto — spindėjo maži, išpaišytais rėmais langeliai, stovėjo prašmatnūs baldai: juodmedžio krėslai su perlamutro inkrustacijomis, smulkučiai, trapūs it stiklas arbatos staliukai; mirgėjo išdažyti, beveik emaliuoti veidai, margaspalviai drabužiai plevėsavo šokio sūkury, kažkas dainavo falcetu, liūdnai, mechaniškai — tie veidai negyvi — juos buvo iškreipusios sustingusios šaltos šypsenos.

Daugelyje kambarių buvo pastatyti meniškai lakuoti, šlifuoti karstai su mirusiųjų palaikais. Artimieji šalia karsto dėjo arbatą ir vaisius, žvakės ant sienų skleidė malonų sakų kvapą. Netrukus jie priėjo kalėjimų rajoną. Sežuras numetė keletą sidabrinių talerių sargybiniui, kurio kaktą buvo išgraužusi klastinga liga. Jis vedė juos kiemais ir kameromis. Kalinių kaklai buvo įsprausti tarp sunkių lentų. Jau praradę žmogiškąjį balsą jie tik inkštė, pamatę svetimšalius. Ten, žemiau, buvo ir moterų: susisukusios, skarmaluotos, jos spaudė savo kūdikius prie krūtinių. Sargybinis nenustojo tarškėti, jis papasakojo, kad dauguma kalinių niekada neturi progos ilgiau pamiegoti, nes sunkios lentos, į kurias įsprausti jų kaklai, užmigus iškart užsmaugtų. Jis atidarė kamerą, kurioje bausmės valandos laukė nuteistieji myriop. Su šėtoniška šypsena, kuri atidengė dantų tarpus ir keletą pageltusių kaplių, jis nupiešė jiems nuosprendžio vykdymo sceną. Po trijų dienų šitoms pamėklėms bus nukirstos galvos. Galvas sudės į puodynes ir įmes į vandenį.

Gema pasišlykštėjusi žvelgė į tuos nieko nesuvokiančius, niekingus žmonių likučius. Viena senė visomis keturiomis ropojo grindimis ir staiga kraupiai susipurčiusi užvertė savo skarmalus. Sargybinis abejingai spyrė jai į pilvą — ji net apsivėmė — ir pasakė, kad senė nuteista dėl nunuodijimo. Senė siūbuodama atsistojo ir vėl pabandė judėti į priekį, kiek jai leido grandinė — krutėjo, draskėsi, kažkur verždamasi, dejavo, plūdosi, plėšė nuo savęs drabužius ir tiesė rankas į ją spoksančio jauno darbininko link.

Netoli Gemos kilo sąmyšis. Purvinos rankos tiesėsi prie jos — duok išmaldos. Gema išblyško — po trijų dienų šitos krutančios galūnės, šitie gurgždantys sąnariai, šita spurdanti, kažkieno valiai paklūstanti masė, į ją tiesianti numirėlio nagus — aptekėjusi krauju — bus sunaikinta, nebegyva — jiems išlups akis, liko tik suskaičiuotos valandos, kai šitoms būtybėms pasaulis užges. Bet dabar dar tiesėsi kaulėta ranka, maldaudama menkutės išmaldos, trupinio; šitos būtybės, kurioms pasaulis užvers savo vartus, kai saulė keturiskart nusileis ten, už upės, — jos dar prašė keleto centų — beprasmiškai...

Jie atvyko į Hankau. Keletą dienų pagyveno senovinės statybos vokiečių viešbutyje su siaura veranda, bet aukštais ir vėsiais kambariais bei plačiais koridoriais. Per langą Gema matė upę. Visą dieną ten buvo prisišvartavusi balta kanonierė, garlaivių siluetai ir džonkos. Už jų driekėsi paprastutis Kinijos gamtovaizdis: lygus upės krantas, pilkos namų stogų keteros, pagoda, žemų, blyškiai melsvų kalnų virtinės horizonte. Džonkos artėjo lyg būtų atkeliavusios iš priešistorinių laikų. Kai kuriose buvo įtaisyti vėduoklės formos šturvalai. Galinė laivų dalis slėpėsi burių šešėlyje. Irklai atrodė it ištiesti milžiniški nagai. Virš borto buvo palinkę žmonės — jie iš raudonų ir mėlynų dubenėlių valgė ryžius.

Gema ir Sežuras plaukė Jangdzės upe aukštyn iki Jočau. Čia jų laukė jaudinantis nuotykis. Buvo suimti keletas plėšikų, kurie siaubė šias apylinkes, — dabar turėjo įvykdyti nuosprendį — nukirsdinti. Visas miestas buvo ant kojų. Ešafotą pastatė netoli nuo miesto. Jau buvo atvesdinti ir nuteistieji. Jie abejingai žvelgė į minią. Priekyje stovėjęs parklupo ant kelių. Kaselė jau buvo nupjauta. Sežuras su Gema stovėjo taip, kad galėtų matyti beveik visą aikštę. Abiejų lūpos buvo kietai sučiauptos, rodėsi, raumenys tuoj iššoks iš įsitempusių blyškių skruostų. Juos užvaldė nepaaiškinamas smalsumas — darėsi kraupu, bet smalsumas it šaltas šliužas sliuogė jų gyslomis ir stingdė raumenis. Gema norėjo nusisukti, bet sustingęs kūnas jos neklausė...

Budelis įžengė į aptvertą ratą. Minia pagyvėjo; skardėjo žmonių balsai, oru plaukė grasinimai, piktdžiugiški riksmai, nuteistųjų pusėn tiesėsi kumščiai. Minios vidury ramiai stovėjo storas, riebus kinų pirklys, ant išpurtusių pirštų prisimaustęs daugybę storų žiedų su deimantais. Jis rūkė juodą ilgą cigarą ir retkarčiais pažvelgdavo į laikrodį. Patenkintas atsisuko ir su kažkuo už nugaros persimetė keletu pastabų.

Budelis kilstelėjo kardą ir žengė klūpančių kinų link. Minioje stojo mirtina tyla. Tik iš toli dar atsklido vienišas juokas, pavėlavęs — juokėsi kažkokia moteris. Storasis pirklys išsišiepęs apsilaižė ir išsiėmė cigarą iš burnos.

Gema pastebėjo, kad budelio oda daug šviesesnė nei susirinkusiųjų. Jis buvo nuogas iki pusiaujo, todėl galėjai matyti, kad jo oda šviesios alyvuogių spalvos. Jis nebuvo siauraakis. Veide galėjai įžvelgti net europietiškų bruožų. Kiekvienas jo judesys jai įsiminė neįprastai ryškiai, jos smegenys stebėjo realybę per kinematografo lupą. Budelio pečių linija išsigaubė, rankų raumenys įsitempė, iškilo kalneliais, budelio kūnu perbėgo tamsus šešėlis, nugara sudrebėjo — kojų keliai vos pastebimai virptelėjo, — kūnas pasilenkė, tada išsitiesė — pasisuko — kardas pakilo — akys sužaižaravo — ir staiga nusirito, nusirito, nusirito šalin — Gema pasibaisėjusi užsidengė akis — žmogaus galva, atskirta — atskirta nuo likusio kūno — o ten pamėkliškai drybsojo nesuprantamas begalvis padaras, kūnas su siaubinga žaizda, kūnas, iš kurio trimis fontanais tryško kraujas.

Gema norėjo rėkti, maldauti, kai budelis pasilenkė ir pakėlė kardą, norėjo griebti jo ranką, pabėgti nuo to gresiančio siaubo, nuo žudomų gyvybių, kurios taikėsi ir ją užsitraukti ant ešafoto — budelis nepabijos atimti gyvybės ir jai, o gal ten jau žiojėja jos kaklas, mirtis kaip žudyti trokštanti katė šoko ant gyvenimo, ant visų, visų — Gema beviltiškai bandė įveikti kilusį susijaudinimą, jos akys bejėgiškai bėgiojo į šalis, ji nesuprato, kodėl niekas aplinkui nesipiktina, snukiai ten apačioje, geltoni, tos akys, tos nosys, tos burnos, kodėl jie neužgriūva riksmais, prakeiksmais, savo jėga to siaubūno, kuris stovi ten nuogas iki pusiaujo ir svyrinėja, kraupiai siūbuodamas rankoje kardą, — Gema turėtų šaukti, rėkti, sustabdyti — bet kažkas blykstelėjo jos širdyje — įtampa atlėgo, riksmas prasiveržė iš vidaus tik tyliu, šnypščiančiu stenėjimu — jos gyslas kausčiusį stingulį pakeitė silpnumas. Begalvis kūnas sudribo, virto kruvina mase, mįslingai sustingusia poza, netrukus jį nutempė šalin. Juodas kraujas gėrėsi į žemę. Žengė žingsnį kitas nuteistasis. Jis nepriėmė pasiūlyto akių raiščio ir parklupo tiesiai į kraujo balą. Jo veidas atrodė visiškai abejingas. Jis nežiūrėjo į viršų, bet palenkė galvą laukdamas nuosprendžio įvykdymo. Gema turėjo pasižiūrėti į budelį. Jis stovėjo už nuteistojo pasirėmęs ant kardo, veidą buvo perkreipusi kraupi grimasa, kuri dar labiau sustiprino Gemos pojūčius.